Lina Laura Švedaitė – žurnalistė, scenaristė, dramaturgė, vertėja, rašytoja. VU baigė lietuvių filologiją, vertimą. Pagal Erasmus programą mokėsi Prancūzijoje, Portugalijoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris išėjo 1946 m. liepos 21-ąją Vilniuje, iki šiol liko nepakitęs ir logotipas, ši vasara „Litmeniui“ (taip įprasta jį vadinti) jau 76-oji. Per šį laikotarpį išleisti 3749 numeriai. Tai ilgiausiai be pertraukos tuo pačiu pavadinimu Lietuvoje einantis leidinys. Nuo 2012 m. pradžios „Literatūra ir menas“ tapo savaitiniu žurnalu, nuo 2018-ųjų – dvisavaitiniu. Leidinio tiražas dabar siekia apie 1500 egz. Popierinio varianto tiražas auga. Daugėja ir elektroninio žurnalo (e. LM) prenumeratorių.
Lina Laura Švedaitė: „Noriu, kad skaitytojai pamatytų kitą mėnulio pusę“
„Su „Literatūra ir menu“ susipažinau paauglystėje, pirkdavau jį kartu su „Šiaurės Atėnais“, skaitydavau, nieko nesuprasdavau, bet jausdavausi priklausanti intelektualų burbului, kitaip tariant, imituodavau. Vėliau abu leidinius karpydavau ir klijuodavau koliažus. Prisiminus šį įprotį, akivaizdu, „Literatūra ir menas“ kultūros lauke visada turėjo vardą, istoriją ir tradicijas – konstantą. Tai gražu ir reta.
Ligšiolinis vyr. redaktorius Gytis Norvilas, be tradicijos, man perduoda ištikimą ir pasitikinčią autorių ir skaitytojų bendruomenę, aukštai iškeltą kokybės kartelę ir nevienadienę komandą. Dirbdama publicistikos redaktore savo akimis mačiau, kaip iš vandens padaromas vynas. Perimti „Literatūrą ir meną“ tokiame taške – ne juokas.
Vertinu šį leidinį tokį, koks jis yra šiandien: kupiną nepatogių, kokybiškų tekstų, kritikos ir užuojautos šiam pasauliui, keliantį emocijas. Matyti įdirbis ir pastanga. O ateinu čia ne tam, kad konkuruočiau su buvusiais vyr. redaktoriais ar juos perspjaučiau, ateinu todėl, kad turiu ugnies, noriu kurti, žaisti, eksperimentuoti ir nuo to kaifuoju, vadinasi, gyvenu.
Kultūrinė spauda dažnai klaidingai vertinama kaip tam tikro elito reikalas ar neva pelėsiais ir kerpėmis apaugęs reiškinys, įdomus dešimčiai skaitytojų... Tokie mitai greičiausiai egzistuoja todėl, kad kultūrinė spauda per mažai tarpininkauja, nenori nusileisti iki „žemesnio lygio“, neva pataikauti masėms. Pataikauti tikrai nereikia, bet norėčiau, kad jaunas žmogus, svajojantis tapti rašytoju ir nusipirkęs „Literatūrą ir meną“, suprastų bent vieną tekstą, kad jam netektų imituoti. Auditorijos plėtimą (ne pigiais triukais) matau kaip be galo įdomų uždavinį – ieškoti būdų sudominti.
Kitas svarbus momentas – temos. Mane itin paženklino kelionės, tikriausiai tai mano kartos liga. Tačiau nereikia kažkur trenktis, kad pastebėtum, koks monolitinis diskursas veši Lietuvos žiniasklaidoje. Noriu, kad „Litmenyje“ būtų kalbama apie madingos informacijos krioklio nustelbtus karus, visuomenės paribius, kultūrinius reiškinius. Noriu, kad būtų spausdinami geri vertimai. Noriu, kad skaitytojai pamatytų kitą mėnulio pusę, susitiktų su Kitu.
Ir, žinoma, eksperimentai. Jau seniai esame nugalėti technologijų, todėl nebeturime ko prarasti, man tai asocijuojasi su laisve bandyti, ieškoti, būti savimi. Galų gale visi – tiek autoriai, tiek skaitytojai – ilgimės dialogo, pagarbaus bendravimo ir ryšio – noriu, kad „Literatūros ir meno“ platforma padėtų elektrai tekėti, antraip jos paprasčiausiai nebus.
Daug kas manęs klausia, ar nebaisu? Nebaisu, nes nebijau klysti. O Gyčiui ačiū už gytišką „Literatūrą ir meną“.“
Gytis Norvilas: „Reikia išeiti laiku kaip iš gero vakarėlio“
„Laikas išeiti. Šiam leidiniui atiduota daugiau nei 11 metų (iš jų 8 metus redaktoriauta). Iš esmės atiduoti patys kūrybingiausi metai. Reikia išeiti laiku kaip iš gero vakarėlio...
Mane asmeniškai visad ginė aistra ir įniršis, aistros linkėjau ir visiems autoriams, redakcijos žmonėms, jiems visiems esu be galo dėkingas. „Litmenį“ ir apskritai leidinį kuria autoriai, prenumeratoriai, bendruomenė, redakciniai... Būtų mano valia – jiems visiems kokiuose tyruose suorganizuočiau pusmetį trunkantį Vudstoką, šventę su rokenrolu.
Kadangi vaidinau (bent mėginau) šiokį tokį revoliucionierių... Revoliucionieriai turi tam tikra prasme pralaimėti, atsitraukti. Dėl higienos, sanitarijos, gyvybės, kuri priešintųsi nomenklatūriniam mąstymui, naftalinui, stagnacijai ir funkcionieriškam mordorui. Turi triumfuoti jaunas kraujas, kaita. Išeinu „Litmenio“ labui. „Litmenis“ it aristokratas gėrė ir geria kraują elegantiškai, pro šiaudelį, apžioja vis daugiau, tad nereikia laukti, kol šie santykiai pasidarys toksiški.
Patiko lipdyti žurnalą, jaučiau aistrą, kaifą ieškoti chemijos, elektros, kuri virpintų ir krėstų skaitytoją, neduotų ramybės, o ir guostų. Niekas man nediktavo ir neaiškino (dar to betrūktų!), kaip ir ką daryti. Klydome (o tikrai taip buvo) patys, pataikyta į dešimtuką (o tikrai pataikėme ir ne kartą) irgi pačių.
„Litmenis“ mane ir užaugino. Dabar išeinu į gatvę šiek tiek pasivaikščioti, ji viską ir išaiškins, tuo neabejoju. Gatvėje vyksta didysis teatras, nervas, jei norite – menas ir literatūra...
Šis mano žingsnis nėra pasidavimas, nors nėra ko slėpti – lūpomis šneka ir nuovargis, apmaudas. To yra. Visgi nieko nesigailiu. Bet žingsnis, manau, savalaikis – nėra kokčiau už prisirišimą prie neva svarbių kėdžių atlošų, už baimę, tuščiagarbystę ir kretėjimą. Tam „Litmenyje“ priešinausi nuo pat pradžių.“