Kas yra „Resurrexit“ festivalis, koks tai kultūros reiškinys? Kas jame kinta, kas išlieka, kokios emocijos ir patyrimai lydi choristus, dalyvaujančius nuo pirmųjų festivalio dienų, kokie iššūkiai laukė buvusių festivalio koordinatorių. Apie visa tai pasakoja buvusi valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ vadybininkė, „Resurrexit“ festivalio koordinatorė Vita Butvilienė, chore dainuojanti nuo 1989 m. ir Regimantas Lukoševičius – muzikas iš pašaukimo, valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ choristas, dainuojantis nuo choro įkūrimo 1974 m. Apie „Resurrexit“ misiją po Šiaulių katedros skliautais mintimis dalijasi Šiaulių Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas Egidijus Venckus.
– Kokia jūsų pirmoji patirtis organizuojant „Resurrexit“ festivalį? – klausėme Vitos Butvilienės.
– Pradėjau organizuoti neturėdama jokios patirties ar pažinčių su kultūrinio pasaulio atstovais Lietuvoje ir pasaulyje. Prisimenu tai kaip streso kupiną laiką. Kai pačiai teko kontaktuoti su atlikėjais, kai negali apskaičiuoti laiko, kai nuolat yra pasikeitimų.
Šis festivalis – vienintelis Lietuvoje kuris vyksta po Velykų, tad finansavimo aiškumo nebuvimas dar sukelia papildomos įtampos. Kultūros taryba duodavo atsakymus vėlai, net nežinai, kiek tu turėsi pinigų. Tarkim, jei festvalis prasideda kovo 20 – ąją, o vasarį gauni atsakymus dėl finansavimo. Neįsivaizduoju, kaip mes tuomet viską padarydavom, kaip dirbom tokiomis stresinėmis sąlygomis. Įsitikinau , kad taip ir yra – renginių koordinatoriai, koncertų rengėjai patenka į pačių pavojingiausių profesijų sąrašo viršūnę.
– Kokie iššūkiai ir kokia atsakomybė surengti tokio aukšto lygio kultūrinį renginį?
– Žinoma, kasmet norėdavosi padaryti kažką vis geriau ir geriau. Bet tiems festivaliams liniją, muzikinės programos pagrindą klodavo meno vadovas. Kiekvienas iš jų turėdavo savo stilių, kviesdavo pažįstamus kultūros veikėjus. Gera prisiminti, kaip su Rygos pučiamųjų orkestru, dirigentu Janiu Puriniu turėjom progą atlikti grandiozinių netradicinių kūrinių. Ar pavyzdžiui kai buvome pasikvietę Karminą Šilec – dirigentę iš Slovėnijos, ir „Polifonija“ turėjo galimybę padirbėti kartu. Arba nuostabus projektas su valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ Šiaulių katedroje. Bendravome ir su Lietuvos kameriniu orkestru, kurio lygis super aukštas. Atėjęs meno vadovas Tomas Ambrozaitis vėl turėjo savo liniją. Pradėjo dirbti savotiško lūžio metu, kai projektas jau buvo parašytas. Tuomet didžiąją dalį darbų teko perkelti ant savo pečių. Įtampa buvo begalinė, kai turėjai rūpintis ir svečiais, ir dokumentais, ir vesti renginius. Tačiau tuomet po festivalio iš kolegos išgirdau pagyrimą: „Vita, didžiuokis savim. Tu bene viena surengei tą festivalį.“
Įsimena ir jubiliejinis 30-asis festivalis 2012 metais. Kai gavome festivaliui skirtą juokingai menką sumą, o T. Ambrozaitis turėjo idėją parodyti J. S. Bacho Mišias h-moll su maestro S. Sondeckiu. T.Ambrozaitis pasakė paprastai ir užtikrintai: „Vis tiek turim padaryt. Nesvarbu, kad nėra pinigų. Turim.“ Ir nežinau, kas nutiko, bet įvyko koncertas. Kažkaip savaime atsirado rėmėjų. Įvyko stebuklas. Gera dėl to, kad galėjau prisiliesti prie to, būti iš arti.
Man pačiai kilo idėja atnaujinti Velykinės muzikos festivalio pavadinimą. Norėjosi aiškaus ir trumpo vardo. Pamaniau, kad mes nuolat dainuojam „et resurrexit, et resurrexit“ (lot.- „prisikėlė“), tad kas gali būti geriau už tokį trumpą konkretų pavadinimą.
– Kokie laukė nuotykiai, netikėtumai, renginius organizuojant, neįmanoma be jų?
– Buvo daug ir linksmų, ir už širdies griebiančių. Visad atminty nešiosiuos Muzikos ir poezijos vakarą su šviesios atminties aktore Rūta Staliliūnaite. Tada pirmą ir paskutinį kartą iš arti pamačiau ir turėjau progos paspausti jai ranką.
Žinoma, ir kuriozinių situacijų pasitaikė. Pasaulinio garso dirigentas, kurio pavardės neminėsiu, turėjo atvykti pas mus koncertuoti. Sutarėm, kad jis atskristų iš Europos į Lietuvą, pasiskaičiavom, kad mums tai daug nekainuotų. Sutarėm ir dėl kūrinio, pakvietėm ir atlikėjus, kurių skaičius turėjo būti didžiulis. Ir štai – staigmena. Pasirodo, dirigentas atskristų tik iš kito pasaulio krašto, dar ir ne vienas, su moterim. Suma pradėjo augti, o pas mus centas į centą viskas suskaičiuota. O dar kai dirigentas sužinojo, kad viena solistė negali atvažiuoti dieną prieš koncertą repetuoti, susierzino ir nutilo. Tyli savaitę. Jau rašau jam kiekvieną dieną, rankos kojos dreba, artėja festivalis. Po kurio laiko atrašo, kad viskas gerai, turėjo reikalų ir negalėjo atrašyti. Kai jau terminas visai prispaudė, turėjau planą B. Ir teko pasinaudoti tuo puikiu kitu variantu, pakviesti naują dirigentą. Situacija buvo išgelbėta ir niekas nė nepastebėjo. Koncertas net turėjo didžiulį pasisekimą, gavom gausybę padėkos laiškų už tokio aukšto lygio koncertą.
Sukdavomės iš padėties ir dėl smulkmenų. Jos kartais iš pradžių suerzina, o paskui į jas pradedi žiūrėti per juoko prizmę. Buvo situacijų, kai pinigų festivaliui skirdavo tikrai labai mažai. Kartą festivalis turėjo vykti labai ankstyvą pavasarį. O juk norisi įteikti ne tik dovanėlę, bet ir kokią gėlytę atlikėjams. Paprastai pasinaudodavom savo bendradarbės, auginančios gėles, darželiu. Ten narcizus tiesiog šienaudavom. O tuomet pasitaikė itin ankstyvas pavasario metas, nėr ir nėr tų narcizų. Ką daryt? Iš nevilties pamaniau, kodėl taip yra? Juk koncertai – pasaulinio garso, brangiausiai kainuojantys, o mes patys padainuojam, padovanojam ir dar patys turim apsidovanoti. Tuomet dar skaudino klausytojos replika antroje eilėje, kad esą negražu, kai organizatoriai tik dovanėles teikia, o gėlytės nesugeba padovanoti. Keista, kad užsieny natūrali praktika – neštis kad ir po mažą gėlelę į koncertus,– pas mus lėtai skinasi kelią.
O iššūkiai ir baisi įtampa visuomet atsipirkdavo begaliniu džiaugsmu. Kaskart, kai nuskambėdavo baigiamieji festivalių akordai, visi apsikabindavome, suprasdami, kokį darbą mes eilinį kartą padarėme.
– Kas keitėsi „Resurrexit“ programose prisimenant praėjusius festivalius, kokių atsirado naujovių, atradimų?
– Man, kaip 1989 metais atėjusiai „polifonietei“, buvo malonumas ir laimė pačiai dalyvauti festivaliuose. Nes čia koncentratas tos geros muzikos, toks pakylėjimas. Būdavo didžiulė šventė ir pati geriausia pavasarinė nuotaika. Koks vadovas bebūtų, nesikeičia tik aukštas profesionalumas. Tas lygis ir žinomumas Lietuvoj ir užsieny nekinta. Jei atlikėjai patys siūlosi, vadinasi jis pripažintas. Kai pradėjau dirbti koordinatore, norėjau pokyčių. Stengdavausi ir norėjau pasižiūrėt iš šalies, iš klausytojo pusės. Sėdėdavau prie kompiuterio ir iki išnaktų ieškodavau kažko tokio, kas pačią užkabintų. Taip atsirado varpininkų ansamblis „Arsis“ iš Estijos. Buvo ažiotažas Šiauliuose. Po poros metų pirmą kartą atvažiavo ir duetas „Glass Duo“, pripažintas pasaulyje. Man tai buvo vidinis pasitenkinimas, kad aš pirmoji atrandu juos. Norėjosi ant klasikos pagrindo padėti perliukų, tarsi desertą. Žinoma, norisi, kad liktų tas pagrindas.
– Ar „Resurrexit“ festivalis – kiekvienam klausytojui?
– Jei kalbant apie visus festivalio koncertus, tai jie ne kiekvienam. Tačiau kiekvienas gali tapti tuo klausytoju. Ir man norėjosi tuos, kuriuos sunku pakviesti į akademinės muzikos koncertus, suvilioti tuo naujumu. Tuo, ko jie niekada nematė. Į „Glass Duo“ atėjo net ir tie, kurie niekada nebuvo „Resurrexit“ festivalyje. O klausėsi jie aukšto lygio klasikinės muzikos. Manau, kad kai skambesys kitoks, pradedi tą muziką kiek kitaip priimti.
– Kokia „Resurrexit“ festivalio vertė, ką jis turi savy ir ką skleidžia pačiam miestui?
– Jau nekalbant apie tai, kad jis yra pats seniausias Lietuvos festivalis, vienas toks Lietuvoje, patys šiauliečiai turėtų juo didžiuotis. Kai filmuose apie Šiaulius apie muzikos atlikėjus ir festivalius, nei „Resurrexit“, nei „Polifonija“ net nepaminėtas – liūdnoka. Gal mes kaip organizatoriai tuo metu buvome ne per daug landūs, nerėkėm apie save, tačiau man atrodo, kad geri darbai turi būti ir taip matomi. „Resurrexit“ festivaliu, kaip miesto kultūriniu reiškiniu, galima didžiuotis.
– Kokie susitikimai, pasiekimai „Resurrexit“ festivaliuose jums įsimintiniausi? – pasiteiravome Regimanto Lukoševičiaus.
– Apskritai su „Polifonijos“ choru tiek sutikau neeilinių žmonių, garsių dirigentų, galėjom sudalyvauti neeilinėse koncertinėse salėse. Prisimenu legendinį dirigentą Ravilį Martynovą, Sankt Peterburgo konservatorijos profesorių (beje, Gintaro Rinkevičiaus mokytoją). Kaip jis atvykęs pas mus dirigavo! Akys fanatiška ugnimi degė, negalėdavau nuo jo akių atitraukti. Aš jam viską, ką galėjau išdainavau, kai atlikom W. A. Mozarto mišias. Vėliau, pasakojant atvykusiems kitiems dirigentams iš Sankt Peterburgo apie tai, kad repetavom su R. Martynovu, visi buvo šokiruoti. Sakė, kad tai tokia dovana, toks stebuklas, nes apie šį dirigentą, didį muziką sklinda legendos.
Įsimintinas susitikimas per vieną iš festivalių – su kolektyvu iš Estijos „Hortus musicus“. Įsivaizduokit, koks įspūdis, kai atvyksta visi barokiniais rūbais apsirengę, tarsi iš Italijos dvarų. Groja tų laikų senoviniais instrumentais, pavyzdžiui obojaus ar violončelės protėviais. O dirigentas įžengia kaip pats Italijos dvarų hercogas – su žalia mantija iki žemės, natas laikantis vienoje rankoje, ir diriguoja. Visiems buvo tarsi šaltas dušas tais laikais, buvau apstulbęs. Vėliau estai net surengė parodą ir leido visiems tuos instrumentus apžiūrėt. Tokie dalykai neužmirštami. Jie taip įstrigę, kad gali šnekėt ir šnekėt. Tie, kurie buvo ten, gali tai pajust. Papasakot nelengva.
Turėjom puikų kontaktą ir draugystę su pasaulinio garso smuiko virtuozu Gidonu Kremeriu. Jo buvusi žmona ukrainietė Tatjana Grindenko pakvietė mūsų chorą koncertuoti į Maskvą. Tokį padarė įspūdį, kai atvėrė akis, pasakė, ko trūko mums kaip chorui, patarė, kaip teisingai interpretuoti senąją muziką. Tuomet visi įžengėm į Maskvos Čaikovskio konservatorijos didžiąją salę, kur koncertavo charizmatiškasis S. Richteris. Daugiau ten niekad neįeisime, ten dabar tik super žvaigždės, iš ten transliuojami pasaulinio garso koncertai. Man tai didžiulė dovana, didžioji scena, už kurią galiu tik dėkoti likimui.
– Koks jūsų pirmas prisilietimas prie Velykinės muzikos festivalio, kokios tuo metu buvo nuotaikos, patyrimai?
– Pirmieji dar vadinti Velykinės muzikos festivaliai prasidėjo dar Kultūros rūmuose. Įspūdžiai labai stiprūs. Pamenu, kaip atvykęs grojo ansamblis „Cantabile“, kokia graži draugystė siejo su Baltarusijos kameriniu orkestru. Pasikvietę buvome ir svečių iš Jaroslavlio senosios muzikos ansamblio. Kai uždainavo jų atlikėjas kastratų choro dainininko balsu! Visiems tais laikais tai buvo šokas. Fantastiškas balsas, man labai įstrigo. Po to kviesdavomės vis daugiau atlikėjų ir kai įžengėm koncertuoti į bažnyčią, maestro Sigitas Vaičiulionis pasakė: „Pamatysit, va čia tai bus.“ Iš tiesų, prisiminimas pirmojo koncerto Šiaulių katedroje nepriklausomybės laikais – neišdildomas. Priėjo į šventovę žmonių minios. Net matai ir jauti – kažkoks chaosas. Nes žmonės nežino, kas bus. Išsūkis – atėjo pažiūrėt ir nesupranta, kaip gi čia katedroje bus ne šv. mišios o vyks koncertas! Atrodė neįtikėtina, bet įspūdžiai atpirko viską! Kiek jų daug! Arba kai Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, parinkom nepriklausomos Lietuvos anų laikų kompozitorių apie Lietuvos laisvę kūrinių. Žmonės plūsdavo, lūždavo salės. Pamenu, Klaipėdoje koncertuojam ir matau, kaip mums apie meilę ir smetoninę Lietuvą dainuojant pirmoje eilėje mūsų klausosi moterys ir mus akimis tiesiog bučiuoja. Nešdavo gėles po koncertų. Ir taip natūraliai, su ašaromis akyse.
Dar vienas ryškus prisiminimas, kai visų koncertų pradžioje, dar monsinjorui Kleopui Jakaičiui gyvam esant atvyko į Šiaulių katedrą ansamblis iš Švedijos Karališkosios akademijos. Kartu su orkestru dainavo baroko laikų italų kompozitoriaus Meilės operą. Fantastika. Nieks nebuvo to matę tais laikais. O čia išėjo jauni žmonės, moterys atviresniais rūbais. Dainos, šokiai, ir meilės tema. Kažkas pritrekiančio. Drąsus poelgis. Šviesios atminties monsinjoras K. Jakaitis labai vertino choro „Polifonija“ dainavimą, kartu su maestro Sigitu Vaičiulioniu rūpinosi vargonų pastatymu. Stiprus ir šviesus žmogus.
– Ką jums kaip muzikui, davė „Resurrexit“, pats buvimas chore „Polifonija“?
– Be muzikos – niekaip. Man ji tai, kas tikra. Ji didžiulė paguoda. Turiu didelę asmeninę muzikos kolekciją – nuo klasikos iki džiazo. Šiuo metu man artimas džiazrokas, nes džiazo klausymas – kaip gyvenimas be druskos, o rokas priduoda šarmo, džiazrokas – sodrumo. Muzika guodžia, linksmina. Pasigroju vakarais elektriniu fortepijonu ir kai liūdna, ir kai lengva. Kartais įsijungiu klausytis H. F. Hendelio. Kaip gera justi tų laikų atmosferą! Dabar atrandu Čiurlionį. Kompozitorius Šarūnas Nakas vienoje laidoje atvėrė man naują, kitokį Čiurlionį, pastatė jį kitoj šviesoj. Ne kaip dailininką ar kompozitorių, o kaip meno politikos formuotoją, turėjusį aiškią kultūros viziją. Maestro Sigitas Vaičiulionis buvo užkrėtęs ir senovine muzika. Nuostabi man iki šiol A. Vivaldi, H. F. Haendelio muzika. Tai senų laikų dainavimo mokykla, daug vokalinių duomenų reikia. O kiek ten dvasios! Man norisi, kad siela dainuotų. Aš tokios muzikos ieškau.
– Kaip pasikeitė atmosfera, programa?
– Dabar visai kita atmosfera, kita kūryba. Dabar ieškoma kažko grandiozinio. Pavyzdžiui, šiemetinis kulminacinis renginys, kai oratoriją „Mesijas“ atliks net trys chorai su Liepojos simfoniniu orkestru ir solistais iš Latvijos. Iššūkis. Tokio iššūkio savo gyvenime dar neturėjau. Tomas Ambrozaitis sumanęs buvo G. Mahlerio „Prisikėlimo simfoniją“. Tai irgi buvo labai įspūdinga. Pamenu, kaip dalyje, skirtoje chorui giedoti, pradėjo sklisti ir susilieti trombonų, timpanų muzika, ir visi traukia tokiu galingu balsu. Buvo toks jausmas, lyg Jėzus dangum ateina, jaučiu, kaip perėjo šiurpuliai per nugarą... Tai neįtikėtini dalykai. Va čia tai patirtis.
– Ką miestui duoda toks festivalis? Kuo jis išskirtinis renginių paletėje?
– Svarbu tai, kad čia jau yra savas žiūrovas. Matau, kaip sėdėdavo per koncertus garsūs Šiaulių šviesuomenės žmonės vis toje pačioje vietoje su artimųjų svita. Jie visi labai mylintys muziką. Matyti, kaip reikia tos senosios muzikos. Pastebiu, kad nuolatinių klausytojų gal kiek ir mažėja, bet jų yra. Tikras menas atras žmogų, turintis jautrią širdį to trokšta. Komercijų aplink pilna, o čia siela pailsi, žmogus tarsi pereina į kitus išmatavimus. To reikia žmogui. Ne tik lavinimo prasme, bet ir dvasiai atsipalaiduoti.
– Koks buvo jūsų pirmas įspūdis apie festivalį? – klausėme Egidijaus Venckaus.
– Visada žinojau, kad tai sena tradicija, kuri plėtojama, vystoma. Lankiausi festivalio koncertuose dar dirbdamas kitoje Šiaulių bažnyčioje, ateidavau pasiklausyti velykinės muzikos kūrinių. Kaip klasikos, kaip didingos kūrybos. Ir manau, kad kuo Šiauliams vertėtų didžiuotis, tai du chorai – valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir berniukų bei jaunuolių choras „Dagilėlis“. Kitokio laikmečio organizuoti „Resurrexit“ neįsivaizduoju. Netiktų nei žiema, nei ruduo, nei vasara. Tad natūraliai festivalio metas sukasi apie šv. Velykas. Jau pats pavadinimas siejasi su tuo.
– Kokią jūs matote festivalio misiją, prasmę?
– „Resurrexit“ žodžio ištaka skirta tik vienam asmeniui. Ne „Polifonijai“, ne choristams, ne kūriniams, ne kam kitam, o Kristui. Šis festivalis jam dedikuotas. Tam, kad su džiaugsmu pasidalintume religiniais kūriniais, kuriuos sukūrė garsieji kompozitoriai, tarsi išdainuoti velykinį laikotarpį. Matau, kaip plečiasi projektas, atvyksta nauji orkestrai, nauji atlikėjai. Ir galbūt kai kurie kūriniai kartojasi, tačiau jų atlikimas skiriasi – tobulėja, platėja. Nematau kitokio „Resurrexit“ tikslo, tik religinį. „Resurrexit“ festivalis gamtoje vykti negali, jokio pavasario atgimimo čia nėra. Tokių traktacijų ar interpretacijų negali ir neturi būti. Velykinės šventės festivalis skirtas nuostabiai klasikinei muzikai. Ir ne popmuzikai. Šiaulių katedra – sakrali vieta religiniams kūriniams atlikti. Jie čia taip suskamba, kaip niekur kitur Lietuvoje.
– Kas, jūsų požiūriu, ta muzika, kurios negalėtų būti čia po Šiaulių katedros?
– Čia, Šiaulių katedroje negalėtų būti pasaulietinės muzikos, ji turi būti atliekama pasaulyje, kažkur ten salėse. Turim skirti du dalykus – kas Dievo – Dievui, kas pasaulio – pasauliui. Turim gerbt ir mylėt Dievą, kūriniai turi būti atliekami jo garbei. Na, o kitose koncertinėse salėse žinomus kūrinius galima atlikti ir žmonių garbei.
– Ar „Resurrexit“ sustiprina šv. Velykų dvasią?
– Taip, žinoma. Festivalis vyksta apie šv. Velykų laikotarpį. Ir žmonės susirenka. Ir jei ne maldos tikslu, tai pasiklausymo tikslu. Gal jie ir nesupranta atlikėjų tariamų lotyniškų žodžių, bet jie įsiklauso į muziką. Tuo pačiu medituoja. Apie sakralinę erdvę, apie velykas, panyra į ieškojimus. Į Šiaulių katedrą ateina ir nuolatiniai „Polifonijos“ choro klausytojai, palaikantys savo chorą. Įvairiausių žmonių ateina. Ir tai yra šventė.
– Ar jūs ateinate pasiklausyti „Resurrexit“ muzikos? Gal išskirtumėt kurį nors girdėtą kūrinį?
– Aš priimu visus atvykstančius į Šiaulių katedroje rengiamus koncertus, sveikinuosi, ir mes kartu su žmonėmis klausomės nuostabių kūrinių. Ypatingai gerai girdisi katedros gale, vaikštau po katedrą, sužiūriu, kad girdėtųsi, kad mikrofonai veiktų, kad garsas sklistų ir iš šventovės. Nežinai juk, gal koks praeivis išgirdęs ateis. Ir išties, matau, kaip užsuka pro šalį einantys žmonės. Smalsuoliai ar mamos su mažais vaikais vežimėliuose.
– Kokios vertės festivalis prideda miestui, šiauliečiui, miesto svečiui, parapijiečiui?
– Parapijiečiai tikrai žino „Resurrexit“ ir ateina. Jie nori permainų, judesio. Ir muzikinio, ir maldos judesio. Tai tas atsinaujinimas kiekvienais metais yra kaip treniruotė. Visuomet yra gera ir šventiška nuotaika. Velykų šventėse yra ir nuotaika, ir tęstinumas. Taip ne tik Kristaus šventę atšvenčiam, bet ir atsiranda muzikinis tęsinys.