Votum lotyniškai reiškia pažadą arba įžadą. Šitaip vadinami garsūs ir tylūs žmogaus pasišventimai, pasiaukojimai dievybei. Bet taip pat dovanos, apčiuopiami daiktai, nešami tam, kad ko nors išprašytum iš aukštybių ar padėkotum, jeigu jau esi gavęs. Tai pagoniškosios Romos palikimas, tiksliai iliustruojantis garsią religijos taisyklę: duodu, kad duotum. Kas nors dabar jau šypsosi.
Tačiau religinės tradicijos ir praktikos – ne gelžbetonio blokas, jos kinta ir tansformuojasi. Keliaudamos kartu su žmonių istorija, iš vienos epochos ir bendruomenės į kitą. Kažin ar net pagoniškoji sąmonė tarėsi galinti nupirkti ar papirkti dievus, kad ir ką dovanodama.
Ilgainiui svarbu pats dovanojimo aktas, neskaičiuojant ir nesveriant. Šventoji komercija, kaip ją vadina katalikų teologija, visada bus nuostolis anai, dangiškajai, pusei. Štai Evangelija pagal Luką rašo, kaip Jėzaus gimdytojai, atsidėkodami už sūnų, Jeruzalės šventykloje sudeda savo votą – porą purplelių ir du balandžiukus. Viso labo tiek. Mainais į tą, kuris bus pasaulio Gelbėtojas. Tikras vaikų žaidimas. Juokinga dar sykį.
Dėl to ir gražu, jautru žiūrėti į tuos mažus daiktelius, dabar dažniausiai spiečiumi apgulusius šventuosius paveikslus ir statulas. Žmogaus bandymas materialiai paliesti pasaulį, kuris nėra materialus. Ko tik neatrandi votų dėlionėse! Sidabrinės ir auksinės širdys, kojos, rankos, ausys, akys, torsai, suvystyti kūdikiai, plokštelės su stovinčiom ar klūpančiom figūrom, arkliai, karvės, garvežiai ir automobiliai, brangūs moteriški papuošalai, ordinai ir medaliai.
Vienoje bažnyčioje šalia Nukryžiuotojo atvaizdo sukabintos caro armijos generolo regalijos. Turbūt nusibodo, nebereikalingos. Anksčiau prie stebuklais garsėjančių atvaizdų būdavo ir specialios votų knygos, su tiksliais įrašais, kas, kada ir kokia proga yra paskyręs savo votą. Žiūrėta labai rimtai. Kaip į svarbius įrodymus.
Vaidoto Žuko moliniai votai, žinoma, kas kita. Jie neskirti kokiam nors stebuklingam atvaizdui. Ir apie šventuosius mainus dailininkas turbūt negalvojo. Jis prisivaikščiojęs ir prisiaikčiojęs po šimtus bažnyčių Lietuvoje ir svetur, prisižiūrėjęs iki valiai sakralaus meno pavyzdžių. Visa tai nuo pat pradžių kaip motyvas, spalva ar metafora lydi dailininko kūrybą.
Jo votai – dar vienas to seno, ištikimo prisirišimo aidas. Prisiminimai, sąskambiai ir palyginimai, atėję iš buvimo šventykloje.
Bet anas klasikinis įrodymas ar liudijimas čia taip pat nejučia atsiranda. Pačiam autoriui pirmiausia. Ne veltui parodai jis parinko lygiai šešiasdešimt votų – tiek, kiek šią vasarą bus nugyvenęs žemiškų metų. Padėka, nusilenkimas už dovanotus metus ir visą jų turinį? Tikinčiojo noras nepamiršti, kas rikiuoja mūsų dienas, kam esi skolingas už talentą ir kitas malones? Pasižadėjimas, nukreiptas į nežinomą ateitį, jau tikrąja voto prasme?
Tos pačios, tik molinės ir glazūruotos širdys, kojos ir rankos, galva, gėlių žiedai, apsnigta eglutė, kryžius. Molis nėra sidabras ir auksas. Ne amžinybė. Veikiau užuomina apie trapumą. Bet ir vėl – ar ne iš molio nužiesti ir mes patys, net garsiausi, gražiausi, talentingiausi. Taigi dūžtam ir sudūžtam. O gal kas nors nesudūžta? Grožis, siela, širdžių ryšiai, žvilgsnis į eglutę?
Bernardinų bažnyčioje Vaidotas Žukas nuo pat jos atgimimo 1994-aisiais. Ir dar prieš tai, kai ten buvo dailės instituto sandėlis. Atsiranda ir nutolsta. Bet aišku, kad čia jam viskas daugiau nei paminklas ar sekmadienio mišių erdvė. Bažnyčia juk irgi gali būti kaip didelis votas, kartų kartomis kuriamas, puošiamas, nuglostytas žvilgsnių ir maldų.
Ir kitąsyk po tais šventais skliautais viskas keistai persipina ir kartojasi. Kaip dabar, pavyzdžiui, margaspalvės votų šukelės ir šalia jų paslaptingai prasimušę senosios polichromijos fragmentai. Arba kad apskritai visas, dabar jau tik įsivaizduojamas, gotikinės bažnyčios interjeras kitados turėjo mirgėti ir žaižaruoti kaip Vaidoto votai.