Kai režisierė Rama Thiaw pradėjo kurti filmą, iki rinkimų dar buvo likę metai. Senegalo prezidentas Abdoulaye‘as Wade‘as jautėsi ramiai. Jis neabejojo savo pergale, kaip neabejoja daugelis Afrikos šalių prezidentų. Pasinaudodami korupcija, galia ir žmonių apolitiškumu, jie dešimtmečiais valdo savo valstybes, nepaisant žmogaus teisių pažeidimų ir nedemokratiškų rinkimų.
R. Thiaw, pati užaugusi Senegale, bet studijavusi Prancūzijoje, jautė, kad šį kartą bus kitaip. Ji susisiekė su Senegalo reperiais Thiatu ir Kilifeu‘ėjumi, kurie jau 20 metų buvo ir muzikantai, ir aktyvistai kuriantys pseudonimu „Keur Gui“.
Jų manymu, vien faktas, kad A. Wade‘as kandidatuojam, buvo konstitucijos pažeidimas. 2001-aisiais Senegale priimtas įstatymas, kad valstybės prezidentas pareigas gali eiti tik dvi kandencijas. Tačiau A. Wade‘as teigė, kad prezidentauti jis pradėjo 2000-aisiais, todėl pirmoji jo kadencija „nesiskaitė“.
Aktyvistai tokio nedemokratiško požiūrio netoleravo. Režisierė žinojo, kad rinkimų metu jie imsis veiksmų. Bet net ir patys reperiai negalėjo tikėtis, kad jų pradėtas judėjimas „Y‘en a marre“ („Mums jau gana“) taps nacionalinio masto, prie jo prisijungs ne tik jaunimas (du trečdaliai Senegalo gyventojų yra jaunesni nei 25-erių), bet ir vyresnė karta. Kartu jie pasiekė tikslą: 2012-ųjų rinkimus A. Wade‘as pralaimėjo.
„Pusė milijono – ir nustok daryti, ką darai“
Ar A. Wade‘ą pakeitęs prezidentas Macky Sallas yra geresnis – tai kitas klausimas, į kurį filmas neturi tikslo atsakyti. „Revoliucijos netransliuos televizija“ yra ne apie Senegalo prezidentus. Ir net ne apie muziką. Tai pasakojimas apie tai, kaip Senegalo visuomenė, padedama hiphopo, atrado demokratiją.
„Mano tėvas mirė, kai buvau mažas, o mama buvo neturtinga. Nepaisant visos jos meilės, mes negalėjome pakelti skurdo. Tokioje situacijoje turi priimti realybę, kokia ji yra ir pasirinkti: ar eisi lengvu keliu, prašydamas išmaldos ir plėšikaudamas, ar pasirinksi sunkųjį – visko oriai sieksi pats.
Buvau trylikos, kai pirmą kartą supratau, kad turiu priimti sprendimą. Mano protas pradėjo dokumentuoti kiekvieną neteisybę, kurią mačiau aplink. Supratau, kad tapsiu maištininku, tik nežinojau kaip. Tada draugai man parodė hiphopą. Parodė, kad prieš neteisybę galima kovoti žodžiais“, – viename įspūdingiausių filmo monologų kalba Thiatas.
Vakaruose mes įpratę priimti hiphopą kaip saviraiškos formą, pramogų industrijos dalį. Senegale „Keur Gui“ grąžino hiphopą prie politinių šios muzikos šaknų. „Parodykit mums savo rinkėjų korteles! – filme vieną koncertų pradeda Thiatas ir Kilifeu‘as. – Jos yra jūsų ginklas.“
Muzika Senegale yra daug daugiau nei tiesiog būdas linksmai praleisti laiką. 54 proc. šalies gyventojų yra neraštingi. Dėl to gyvai išgirsti žodžiai, o ne rašytiniai tekstai jiems daro didžiausią įtaką. „Keur Gui“ koncertai įkvėpė protestus, prie kurių prisijungė masės įprastai politiškai apatiškų senegaliečių. Protestai buvo malšinami ašarinėmis dujomis ir šūviais. Bet rezultatas buvo pasiektas: 12 metų šalį valdęs prezidentas buvo demokratiškai pakeistas.
„Keur Gui“ aktyvizmas buvo kertinis šiuose rinkimuose. Reperių įtaką geriausiai iliustruoja filme užfiksuotas Thiato pasakojimas, kaip su juo susisiekė prezidento A. Wade‘o aplinkos žmonės, siūlydami jam 500 tūkst. dolerių, automobilį ir butą Paryžiuje, jei tik jis padarys vieną dalyką: pasakys, kad palieka „Y'en a Marre“ judėjimą.
Reperis to nepadarė. „Kokie jie kvaili, – kalbėjo jis. – Jie galvojo, kad jei aš išeisiu, visas judėjimas sugrius. Bet jis jau buvo gyvas Senegalo žmonėse.“
Juodaodė iš Afrikos – blogiausia pozicija kino industrijoje
Kad užfiksuotų šį savo gimtosios šalies istorijos etapą, režisierė R. Thiaw turėjo nueiti didžiulį kelią. Ji filmą kūrė beveik šešerius metus. Režisierė pasiekė pačią „Keur Gui“ šerdį: filmavo reperius prieš ir po koncertų, jų namuose, leido jiems ir kitiems „Y‘en a marre“ aktyvistams išsikalbėti.
Ji norėjo parodyti, kokių intelektualių žmonių yra Senegale, taip sugriaudama įprastą vakarietišką „neturtingos ir neišmanančios Afrikos“ naratyvą, dažniausiai kurtą baltaodžių režisierių.
Kartu ji nenorėjo, kad filmas būtų tiesiog ilgas žurnalistinis reportažas, nors filmuodama protestus ji turėjo kovoti dėl geresnio kameros kampo kartu su daugeliu televizijos žurnalistų. Režisierės manymu, žurnalistai neturėjo giluminio supratimo, kas yra Senegalo visuomenė ir ką šie protestai jai reiškia – panašiai kaip kultinės JAV hiphopo dainos „The Revolution Won‘t Be Televised“ autorius Gilas Scottas Heronas kritikavo JAV žiniasklaidą, visų pirma televiziją, kad ši nesupranta juodaodžių teisių judėjimų ir iškreiptai juos pateikia visuomenei.
R. Thiaw filmo pavadinimas – duoklė šiai, vienai pirmųjų politinių hiphopo dainų istorijoje. Juolab, kad jos autorius G. S. Heronas mirė 2011-aisiais, Senegalo protestų metu.
Filmo finansavimas jai išties buvo problema. „80 proc. kino industrijos yra dominuojama baltųjų, vyresnių vyrų. Moterims, net baltosioms, likę labai nedaug erdvės. Tada lieka šiek tiek vietos juodaodžiams vyrams ir, labai nedaug, juodaodėms moterims. Bet taip pat yra skirtumas tarp afroamerikiečių ir afrikiečių. Mes esame blogiausioje pozicijoje iš blogiausių. Dėl to niekas nenori rizikuoti investuodamas į mūsų filmus“, – interviu po premjeros Berlinalėje, kurioje „Revoliucijos netransliuos televizija“ laimėjo FIPRESCI kritikų prizą, kalbėjo režisierė.
Spaudimą ji jautė ir filmuodama Senegale. Čia nėra įprasta matyti moterį režisierę. „Net jei esi juodaodė, žmonės galvoja, kad tu nieko nesupranti apie techninius dalykus, kaip garsas ar filmavimas. Visi manė, kad esu tiesiog asistentė. Tai buvo vienas didžiausių sunkumų.“
Bet ir jis buvo įveiktas – filmas pasiekė kino teatrus ir jau įėjo į modernios Afrikos kino istoriją.
Revoliucija nesibaigė
„Mes pasiekėme tai, ko nepasiekė Tupac‘as, Biggy ar Snoop Dogg‘as. Jie tiesiog repavo. O aš repavau tol, kol žmonės išėjo į gatves“, – kalbėjo Kilifeu‘ėjus filme. „Gal nusiramink, – pertraukė jį Thiatas. – „Visi reperiai, kuriuos vardiji, yra profesionalai. Jie turi tikrus vinilų grotuvus, tikrus kompiuterius. O ką turi tu? Nieko.“
Ir tai iš dalies tiesa. Pradėtas pilietinis judėjimas Senegale „Keur Gui“ nesukrovė turtų, nepadarė jų tarptautinėmis žvaigždėmis. Jų kova toli gražu nebaigta. 2014-aisiais, praėjus dviems metams po rinkimų, reperiai išleido dainą pavadinimu „Diogoufi“ („Niekas nepasikeitė“), perduodančią pesimistišką žinutę: niekas Senegale nepasikeitė, išskyrus prezidentą.
„Revoliucijos netransliuos televizija“ nėra filmas su laiminga pabaiga. Tai realaus gyvenimo dokumentika, ne Holivudo pasaka. Filmas parodo, kad kelias į demokratiją yra ilgesnis nei mums norėtųsi – kuo galime įsitikinti ir Lietuvoje, žiūrėdami kiekvieną Seimo rinkimų debatų transliaciją.
Bet hiphopo muzikos įkvėpti senegaliečiai žengė svarbų žingsnį demokratijos link. R. Thiaw kviečia su juo susipažinti ir būti įkvėptiems.
„Revoliucijos netransliuos televizija“ bus rodomas Vilniuje spalio 17 d. „Multikino“ ir spalio 18 d. Kirtimų kultūros centre. Per šiuos seansus filmą pristatyts režisierė R. Thiaw. Taip pat filmo peržiūros vyks spalio 20 d. kino teatre „Pasaka“, spalio 27 d. Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje Tauragėje ir lapkričio 6 d. kino teatre „Atlantis Cinemas“.