Džiazuomenės gretose per retas progines (festivalines) diskusijas vis iškeliamas klausimas apie Lietuvos džiazo tapatybę. Klausimas visada išlieka atviras, neatsakytas, bet kaskart, kai jis užduodamas, panašu, turimas omenyje tinkamų raktažodžių parinkimas, kuo taiklesnis visiems žinomų esminių bruožų aprašymas. Mes dedamės žiną, koks jis yra, tas Lietuvos džiazas, tik dar nesame radę tinkamų metaforų jo išskirtinumui nusakyti.
Kiekvienas šios scenos žinovas smalsaujančiam užsieniečiui nemirktelėjęs rekomenduotų pasiklausyti Lietuvos laisvojo džiazo galiūnų, vienąkitą fusion krypties kompozitorių, kuriuos pagal nutylėjimą sutartinai laikome vieninteliais legitimiais lietuviškojo džiazo ambasadoriais. Tačiau šis pernelyg aiškus Lietuvos džiazo fasado vaizdinys ima atrodyti gerokai supaprastintas ir nepilnas, kai tarptautinių festivalių rengėjai patys pasirenka, kuriuos lietuvių atlikėjus norėtų įtraukti į savo renginių programas.
Tarkime, dar vasarą Italijos džiazo forume „Roero Music Fest“ dalyvavo pianistas Andrejus Polevikovas, atlikęs solo rečitalį ir koncertavęs trio su Filippo Cosentino ir Andre Marcelli. A. Polevikovas atstovauja stilistinei srovei, kuri visada buvo pripažinta gyvybiškai būtina Lietuvos scenai, bet niekada nelaikyta stipriausiu jos kirčiu – mainstream krypties šiuolaikiniam džiazui. Ir štai nuostabiame regioniniame festivalyje Lietuvos žinutė siunčiama būtent šio stiliaus kalba ir dargi tarptautinio trio kontekste.
Kitas Lietuvos kolektyvas – „The Schwings“ su Laura Budreckyte, atliekantys tradicinį svingą – liepą keliavo į Birmingemo džiazo festivalį. Pažymėtina, kad tai jau antroji šios grupės viešnagė tame festivalyje, kas yra aiškus pripažinimo, pasisekimo ir užsimezgusios muzikinės bičiulystės ženklas. Įvyko net šeši Lietuvos kolektyvo koncertai, kuriuose jų pasiklausyti susirinko ne tik naujoji publika, bet ir jau girdėjusieji juos ir panorę pakartoti malonią patirtį. Pasak „The Schwings“ nario Remigijaus Rančio, netgi Vilniuje pastaruoju metu tenka išgirsti: „O, girdėjau jus Birmingeme!“ Tad, regis, „The Schwings“ šlovė Didžiojoje Britanijoje netrukus ims sklisti sparčiau nei Lietuvoje.
Tokios sėkmingos Lietuvos kolektyvų išvykos savaime yra gera naujiena. Tačiau kur kas labiau netipinė (nors ir toli gražu ne pirmąkart gaunama) žinia yra tai, kad galime eksportuoti tradicinių stilių džiazą į tokias šalis kaip Italija ir Jungtinė Karalystė. Tai tikros džiazo imperijos su giliomis tradicijomis, ilgamečiu glaudžiu sąlyčiu su amerikietiškąja scena ir begaliniu skaičiumi muzikantų, gebančių deramai perteikti visas esmines mainstream džiazo kategorijas. Lietuvoje priešingai – ilgus metus tradicinio džiazo atlikimo praktika buvo laikoma labiau edukacine būtinybe, nei tarptautinės arenos verta saviraiškos forma. Ir štai po daugelio dešimtmečių lietuviškasis indėlis į ankstyvesniųjų džiazo stilių puoselėjimą peraugo vietinio reiškinio mastelį ir sulaukė teigiamo atgarsio didžiuosiuose Europos džiazo centruose.
Ar tai reiškia, kad persisvėrė Lietuvos džiazo stilistiniai svertai? Tikrai ne! Aštrioji eksperimentinė improvizacinė kūryba išlieka tokia pat reikšminga, perspektyvi ir aktuali. Spalio 29 dieną Londono festivalyje „Match&Fuse“ Lietuvai atstovaus nenusakomo žanro trio „Sheep Got Waxed“. Simonas Šipavičius, Paulius Vaškas ir Adas Gecevičius yra iš tų, su kuriais siejamos Vilniaus džiazo mokyklos tęstinumo viltys. Ir vieni tų, kurie įtvirtina Lietuvos kaip drąsią, keistą ir bekompromisę muziką generuojančios šalies įvaizdį.
„Match&Fuse“ garsėja kaip stambus tarptautinis forumas, nukreiptas į radikaliausių, šveižiausių, labiausia nepažabotų ir nenuspėjamų jaunų kolektyvų „medžioklę“, jų bendradarbiavimo skatinimą. Publika šiame renginyje turi progą sekti šiuolaikines tendencijas. Tačiau pagrindinis tikslas yra ne eksponavimas, o ypatingos kūrybinės terpės sudarymas, kur dalyviai iš skirtingų šalių galėtų komunkuoti visais lygmenimis: nuo pasyvaus klausymosi iki bendro muzikavimo ir kūrybos. Ar ši viešnagė bus vaisinga – paaiškės netolimoje ateityje. Bet jau šiandien galime pagrįstai džiaugtis faktu, jog Lietuvos muzikantai įžengia į tokias aikšteles.
Tačiau tai įvyksta ne atsitiktinai. Į šiuos procesus paprastai įsiterpia ne viena jungiamoji grandis, todėl „žaidėjų suolas“ tampa daug ilgesnis. Pavyzdžiui, minėtų džiazo atlikėjų keliones į užsienį koordinavęs Lietuvos muzikos informacijos centras prieš keletą metų pasaulinėje muzikos parodoje Kanuose MIDEM susipažino su Jimu Simpsonu, ilgamečiu legendinės roko grupės „Black Sabbath“ vadybininku, šiuo metu organizuojančiu Birmingemo džiazo festivalį. Po šios pažinties, intensyviai tarpininkaujant ir buvusiai LR kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Ritai Valiukonytei, Birmingemo džiazo festivalyje pasirodė ne tik „The Schwings“ su L. Budreckyte, bet ir pankiško džiazo grupė „Sheep Got Waxed“, dvejus metus iš eilės – džiazo vokalistė Giedrė Kilčiauskienė.
Be to, Vakarų šalyse valstybinis kultūros finansavimas nuolat silpsta, privatus – nedidėja, o profesionalios muzikos sektoriaus sąnaudos nenumalšinamai auga. Todėl jau kurį laiką aktyviai praktikuojamas sutelktinis tarptautinių kultūros renginių finansavimas, valstybėms dalinantis išlaidas. Analogiškas principas pritaikytas ir minėtų atlikėjų pasirodymams užsienyje, kurie nebūtų įvykę be Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Asociacijos LATGA finansinės paramos džiazo muzikantų kelionėms.
O antraštėje iškeltas klausimas teturi kuo daugiau atsakymų. Akivaizdu, jog kuo toliau, tuo labiau lokali šio žanro raida tampa intensyvesnė, mažiau nuspėjama, nebeatitinkanti nusistovėjusių stereotipų ir priartėjanti prie globaliųjų tendencijų.