– Šias šventes sutinkate itin darbingai, panašu, kad tokia buvo ir visa sezono pradžia J. Miltinio dramos teatre, kaip sekasi susidoroti su krūviu?
– Kamilė: Tikrai darbingas sezonas, „Šv. Speigas“ šiemet man bus jau trečia premjera. Su krūviu dorojuosi gerdama vitaminus (juokiasi), stengiuosi palaikyti emocinę, psichologinę higieną, neišsinešti repeticijų krūvio į namus ir kalbėtis su savimi, nes dažnai repeticijų procesai būna itin įtraukiantys, tad savistaba ypač svarbi. Toks tempas, kai darbai seka vienas po kito – tikras iššūkis, nes nėra tų kelių savaičių pauzės, per kurias galėtum atsigauti. Iššūkiu tampa ir greitas perėjimas nuo darbo su vienu režisieriumi, prie kito, – pajauti, kaip ryškiai keičiasi darbo metodai, kalba, man tai sunkiausia.
– Dainius: Įsisukęs į darbus, jų krūvio imu nebejausti – suveikia adrenalinas, didelis noras padaryti geriausia, ką galiu. Taip sukonstruotas žmogaus organizmas, kad nuovargį pajauti tik pasibaigus kūrybiniam etapui. Tam ir būtinos tos kelios savaitės poilsio, kurias minėjo Kamilė, kuomet euforiją seka nuovargis, nuovargį – poilsis, o tuomet kūrybinio proceso įvertinimas. Greitai šokant į kitą darbą sunku persijungti, dar kurį laiką repetuodamas jauti, jog nespėjai adaptuotis prie kitokio stiliaus, darbo su kitu režisieriumi, kolegomis.
Šis sezonas poilsiu nėra dosnus, bet dirbantis aktorius save tik augina, be to, nuo pandemijos pradžios labai gerai pajautėme, kaip reikia vertinti tai, kad darbo yra. Mūsų poilsis yra vasarą, kai „pajungi“ save iš naujo. Pagrindinis iššūkis šiame darbe yra susitvarkyti su nuolat kintančiu ritmu, o ir svarbiausia jame ne kiekybė, o kokybė.
– Kuo aktoriui dėkingas nuolatinis darbas teatre ir kaip jį gali papildyti kitos veiklos?
– Kamilė: Darbas dėkingas įvairumu, nes kiekvienas režisierius yra skirtinga visata, kur galioja savitos taisyklės ir kalba. Teatre dirbu tik pusmetį, tačiau man pasirodė įdomi čia galiojanti stiprios bendruomenės sąvoka. Nepriklausomuose projektuose susikaupiama ties kūrybiniu darbu, tačiau tik pasibaigus procesui visi išsiskirsto. Čia viskas kitaip: grimerinės istorijos, tarpusavio ryšiai – lyg atskira galaktika. Nuolatinis darbas teatre labai dėkingas ir dėl palaikymo: sugalvojęs naują projektą, gauni galimybę jį vykdyti su bendraminčiais, kaip kad dabar su Kotryna Siaurusaityte vystome poezijos vakaro idėją.
– Dainius: Nepamenu, kurį režisierių cituoju, bet yra sakę, jog „bent trys premjeros per metus jaunam aktoriui yra būtinos“, tuomet kitaip pradedi save jausti scenoje. Buvimas teatre suteikia šią galimybę. Tad reikia padėkoti tiems režisieriams, kurie mus renkasi ir mes turime galimybę daugiau dirbti.
Ir tikrai, nuolat dirbdamas viename teatre, imi jam priklausyti, jį pažinti. Čia aš kalbu ne vien apie aktorius, bet ir, pavyzdžiui, techninį personalą. Taip susikuria bendruomenė, kurioje jauti laisvę ir kuri pasirūpina tavimi. Štai visai neseniai, prieš spektaklį į kišenę pamiršau įsidėti laišką, kurį cituoju. Visada penkis kartus patikrinu, ar tikrai turiu, o tada tiesiog pamiršau. Stoviu prie uždangos, nuskambėjęs trečias skambutis, žinau, kad tuoj prasidės spektaklis ir staiga atbėga režisieriaus asistentė, nešdama laišką. Tokiais atvejais pajauti, kas yra teatro bendruomenė – visi stengiasi ir nori, kad darbai pasiektų žiūrovų širdis.
– Jau minėjote apie susidūrimus su vis naujais režisieriais. Visiškai kitoks potyris turėjo būti darbas su A. Jankevičiumi. Kaip sekėsi dirbti ties spektakliu „Idomenėjas“?
– Kamilė: Tai buvo vienas įsimintiniausių procesų, kuriame esu dalyvavusi. Jame vyko labai graži apykaita, procesas mane „maitino“ – aš duodavau, bet ir man buvo daug suteikiama. Kaip aktorė ateidavau pasiruošusi, išmokusi tekstą, su idėjomis ir t. t., tačiau ir režisierius pateikdavo itin daug nuorodų, kuo domėtis, kryptingai vesdavo repeticijų metu. Parodėme vieną premjerą, o kitą vyko po ilgesnės pertraukos, bet susitikus parepetavome ir kai A. Jankevičius pradėjo sakyti pastabas, mane aplankė ramybė. Supratau, jog šiuo režisieriumi pasitikiu ir žinau, kad mane kryptingai veda, žino, ką nori padaryti ir ką tą akimirką man reikia išgirsti. Jo tikslumas analizuojant padeda suvokti kiekvieno skirtybes, nebandoma užvilkti ant aktoriaus iš anksto sugalvotos formos, o kuriama iš jo paties, iš to, ką gali jis pasiūlyti. „Idomenėjas“ – šiuolaikiška medžiaga, kurią galima interpretuoti įvairiais rakursais, tad jau buvau savą variantą bei rakursą išsirinkusi (juokiasi). Tuomet A. Jankevičius pradėjo vesti link savos interpretacijos, man iš kart kilo atmetimo reakcija, bet per repeticijas supratau, link ko keliaujame ir kokių gražių vertybių žmogus yra pats režisierius.
– Dainius: Kai tik pradėjome repetuoti, mane Agnius ir siutino, ir nervino, ir kėlė džiugesį, ir gerą šypseną – žavėjausi juo. Procesas buvo turiningas ir vienas įsimintiniausių, jaučiau, jog kuriame ir kad tai yra komandinis, emocionalus darbas, džiuginantis tuo, kad režisierius dalinosi patirtimi su aktoriais, o mes savo mintimis su juo. Jausmas toks, kad iš turimos medžiagos ir kiekvieno aktoriaus jis randa bendrą kalbą, kuria dėliojamas spektaklis. Tai buvo bandymų laikotarpis. Dažnai aktoriui norisi kuo greitesnio aiškumo, tačiau čia supratau, jog tai bus kūryba apie procesą, kaip tapymas ar knygos rašymas – turintys pamatus, bet eigoje kuriami ir perkuriami.
– Visgi viena yra repeticijų laikotarpis, o kita – spektaklio gyvenimo scenoje su žiūrovais laikas, ką, jūsų manymu, „Idomenėjas“ suteikia žiūrovui?
– Kamilė: Kiekvienas žiūrovas su savimi atsineša savo pasaulį ir suvokimą apie jį. Todėl sunku nuspėti, ką spektaklis suteikia. Norėčiau, kad jis išsineštų mintis apie žmogaus sąžinę ir teisybę, mintis apie savo paties veiksmus. Norėčiau, kad spektaklis skatintų susimąstyti, ar mes atstovaujame ir laikomės savo žodžio, ar esame patys prieš save sąžiningi – man šis spektaklis yra būtent apie tai.
– Dainius: Sunku pasakyti, ką žiūrovas išsineša, kiekvienas spektaklį pamato vis kitaip, tai priklauso net nuo to, kaip žmogus tą dieną jautėsi. Pavyzdžiui, mano klasiokė atvažiavo stebėti šio spektaklio ir nežinau, kokias gyvenimo peripetijas ji tuo metu išgyveno, bet pažiūrėjusi man parašė, jog jai reikėjo pasižiūrėti šį spektaklį, kad reikės apsilankyti dar kartą ir kad jai buvo atsakyta į daug klausimų. Spektaklyje „Idomenėjas“ antikiniai mitai pritaikomi šioms dienoms, jie amžini, nuolat besikartojantys, tas pačias problemas šiandien išgyvename ir mes, tik kiek kitomis formomis. Tad, manau, žmogus atėjęs į spektaklį gali atrasti ar iš šono pamatyti savo gyvenimo aspektus ir ne tik juos atpažinti, bet ir pajusti emociškai, suvokti ne tik racionaliai, bet ir pasąmoningai.
– Šiuo metu dirbate ties A. Špilevojaus premjera „Šv. Speigas“, kaip vystosi šis procesas?
– Dainius: Tai yra visai kitokios stilistikos spektaklis, lyginant su „Idomenėju“, nors lyginti negalima ir net nereikia. Labai sunku kalbėti apie spektaklį, kuris dar procese. Dabar kiekvienas asmeniškai esame įsivėlę į kūrybos procesą, galvojame apie savo personažus. „Šv. Speigas“ yra didesnis pastatymas, su didesne aktorių grupe iš skirtingų kartų ir būtent tai yra įdomu. Skiriasi ne tik žanras, daug duoda ir veiksmo vieta – Šiaurės Amerika – darosi svarbu suvokti vietos ir laiko kontekstą, pagal tai kurti, jausti, jog tai kitokia šalis ir žmonės, kas labai paveikia vaidybos stilių.
– Kamilė: Dėl daugelio dalykų pritariu Dainiui, pati esu etape, kur bandau iki galo suprasti, kokia tai medžiaga, koks žanras. Gaunu nuorodų ir aplanko įvairios nuojautos, bet vis dar tikrinuosi, ar jos teisingos. Bandau prisijaukinti viską: medžiagą, laikmetį, mąstymą, personažus, svarstau, ar apskritai yra įmanoma istorinį laikotarpį susieti su šiais laikais ir ar to reikia. Šiuo metu daug jausmo, kurį ne visai įmanoma iškomunikuoti žodžiais.
– Suprantama, kad aktoriaus profesija yra kasdien įkūnyti skirtingus personažus, bet kaip tai pavyksta dar ir su tokiais skirtingais režisieriais? Kas padeda aktoriui?
– Dainius: Kiekvienas režisierius aktorių mato skirtingai, ir aš nekalbu tik apie vaidmenis. Režisierius yra pagalbininkas, už kurio vizijos turi kabintis aktorius. Svarbi yra tema, jei tiksliau – bendro požiūrio taško suradimas, svarbu kalbėti ir jausti panašiai, tik tada gimsta gražūs dalykai. Tad su kiekvienu režisieriumi reikia atrasti ryšį, tuomet jau galima dirbti. Ir per bendradarbiavimą gimsta tai, ką vadiname premjera.
– Kamilė: Man yra svarbu ateiti į repeticiją su dideliu susikaupimu, koncentruotu buvimu „čia ir dabar“. Kiekvienas režisierius man lyg tyrimas: tiek A. Jankevičius, tiek A. Bumšteinas, tiek A. Špilevojus turi labai skirtingus mąstymo modelius, režisūros metodus, darbo ritmą... Pirmas dvi savaites aiškinuosi, kas tas „tipas“, kalbantis mums, analizuoju, kartais net labiau pasąmoningai. Dėl to ir reikia laiko, apie kurį kalbėjome, nes repeticijos nėra vien teksto mokymasis ar skirtingo žanro pajautimas, tai – ir režisieriaus kalbos supratimas: ko jis nori iš tavęs ir kaip tai komunikuoja. Kuomet tai suprantu, atsiranda ir ryšys.
– Dainius: O kalbant apie personažus, įdomiausia tai, kad jie lieka viduje, tampa dalimi tavęs, juos gali labai greitai pažadinti.
– Kamilė: Labai įdomus dalykas yra ir spektaklio muzika, paliekanti didelį pėdsaką, galinti pažadinti emocinį pradą, reikalingą spektakliui. Pamenu, kažkur išgirdau jau neberodomo spektaklio, kuriame vaidinau, muzikinį takelį ir vėl viskas pabudo. Tai magiški pėdsakai.
– Kamile, Dainiau, atkeliavote į šį pasaulį labai panašiu metu, gruodžio 28–29 dienomis, ko vienas kitam palinkėtumėte?
– Dainius: Kamilei palinkėčiau, kad teatriniai procesai būtų labai kūrybingi, turiningi, turtingi patirtimis.
– Kamilė: Du dalykai, ko norėčiau palinkėti. Pirma – jau, manau, išsiaiškinau, koks tau teatras patinka, tad šiais metais linkėčiau gauti medžiagą, kurioje galėtum kaifuoti. Ir kita – žinau, kad praktikuoji ir esi atradęs labai gražią kalbą su pačiu savimi ir supranti save, tad linkiu pasiekti dar kitą lygį, kuriame pats save nustebintum.