Kvies į spektaklį-pasivaikščiojimą nusikaltimais pagarsėjusiame Vilniaus parke: laikas čia tarsi sustojęs

„Mane labiausiai gąsdina žmogus. Vieni kitiems mes galime tokį pragarą sukurti! Tai rodo šiuolaikinio pasaulio įvykiai... Vis dėlto, kad ir kiek šimtmečių pragyvenome – esame beprotiškai žiaurūs vieni kitiems. Tarsi nepasimokome iš klaidų, o jei ir pasimokome – vis tiek norime grįžti laiku atgal. Nors sakome viena, elgiamės taip pat. Būname brutalūs, žiaurūs, negailestingi. Prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras gerai pasakė, kad žmogus pats sau yra pragaras. Yra tiesos“, – kalbėjo režisierius Gediminas Rimeika, kuris šiuo metu ruošiasi spektaklio–siaubo pasivaikščiojimo „Pasakų parkas“ rodymui, kurį rengia MMLAB – Meno ir mokslo laboratorijoje.

Sustojęs laikas

Pokalbį pradėjome nuo baimės jausmo – ne šiaip sau. Režisierius kviečia į žiūrovą į legendomis apipintą, sostinėje įsikūrusį „Pasakų parką“ neįprastam pasivaikščiojimui, kuris, regis, nebus lengvas. „Pasakų parkas“ garsėja ne tik kaip relaksacijos vieta, bet ir čia įvykdytais nusikaltimais.

„Parkas tikrai įspūdingas, dar nėra toks atkurtas kaip, tarkime, Bernardinų sodas, jis turi kažkokio sovietinio atspalvio. Laikas, kažkuria prasme, tame parke sustojęs. Todėl tam tikra romantika kuriasi. Žiūrovai atvyksta tarsi save išbandyti, pavaikščioti, patyrinėti savo jausmus – tamsoje. Maršrutas nėra sudėtingas, bet ir nėra tiesus kelias. Žiūrovai gali sutikti ir veikiančių aktorių, ir tam tikrų instaliacijų. Aišku, nėra specialių tiesioginių gąsdinimų, kad žiūrovas pasijustų nejaukiai. Turime savanorius, viskas padaryta taip, kad nebūtų nesklandumų, kad visi jaustųsi saugiai. Bet norisi sukurti įtampos momentus, kuriuose žiūrovas atsidurtų akistatoje su savo jausmais, emocijomis, ką jis jaučia tuo metu, kai tarsi yra nesaugus“, – apie spektaklio vidinį užtaisą kalbėjo G. Rimeika.

Baimė susideda iš nežinojimo

Ko šiandien žmogus labiausiai bijo? „Ko gero, pats savęs. Tų baimių vis daugėja ir daugėja, man atrodo, kad ji kyla nuo informacijos, kuo ši labiau plečiasi, tuo daugiau susiduri su neaiškumu, o baimė ir susideda iš kažkokio nežinojimo, <...> tuomet atsiranda skirtingų baimių faktorių“, – svarstė režisierius.

Baimės akys didelės? „Turbūt taip ir yra, jei bijome, – bijome nuoširdžiai. Žmogus „atsidaro“, kai išsigąsta, kiek tekę susidurti, – tuomet jame pamatai vaiką. Kažkoks labai įdomus momentas: tada esi tikras, ne su kauke. Baimė sukelia ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Ir pamoka – parodo patį save, kas tave veikia aplinkui, kokia aplinka, žmonės, situacijos“, – sakė G. Rimeika.

Žalioji miesto zona „Pasakų parkas“ tarsi turėtų būti saugi atsipalaidavimo, pasivaikščiojimo, susitikimų vieta. Tačiau ji tokia nėra. Šičia, anot G. Rimeikos, ir slypi paradoksas: žmogus ją pats paverčia baisia ir nejaukia.

„Kaip menininkui man įdomu įlysti į psichologiją. Kokia yra aukos ir agresoriaus psichologija? Kas yra užpuolėjas, kas jo / jos viduje, kas yra auka, kas jo / jos viduje. Kuriame agresoriaus ir aukos mitą, – kas yra archetipiška, pasikartoja per amžių amžius. Nesvarbu, kokiame esi laikotarpyje, bet būtent kažkodėl šitame regione – Rytų Europoje – tokie pasikartojantys faktoriai kaip užpuolimai, išprievartavimai, vagystės vyksta būtent tokiose zonose, kur, dar kartą pasikartosiu, yra bandoma sukurti, kad jos būtų pačios saugiausios. Pradedi galvoti, kodėl? Galbūt yra kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas, iš kurio atsiranda toks noras sukurti kitam blogybę, gal viskas prasideda nuo mąstymo. Galimai yra smurtaujama šeimoje, tai automatiškai persiduoda“, – psichologinį aspektą įžvelgė režisierius.

Draminį atspalvį turintys kūriniai – patraukūs

Performatyvaus veiksmo sritis tyrinėjanti menininkė, režisierė Julija Šatkauskaitė viename savo interviu yra sakiusi, kad žiūrovo dėmesys labiausiai prikaustomas tada, kai yra kokia nors rizika.

„Keistas dalykas... galima būtų remtis statistikomis, bet per laiką pastebėjau, kad žiūrovams yra įdomūs tokie kūriniai, kurie turi draminio, neigiamo atspalvio, kur vyksta kažkokie neigiami dalykai, įvilkti į meno formą – ar scenoje, ar filme, ar kažkokiame renginyje. Neabsoliutinu, – turi būti ir teigiama pusė, to siekiama, istorijos moralas, ir t.t. Bet kai žmonės mato kažką negatyvaus arba neigiamo, jie automatiškai save asocijuoja tose situacijose, tai padeda geriau pasijausti“, – kalbėjo G. Rimeika.

Paklaustas, ar galbūt jau yra pavykę rasti kažkokį atsakymą, užčiuopti šių dviejų priešingų polių – aukos ir užpuoliko – esmę, G. Rimeika sakė, kad ilgainiui atsiranda ne atsakymų, o vis daugiau klausimų.

„Galvoju, kad atsiranda daugiau klausimų, kurių anksčiau nebuvo... bandai juose paklaidžioti. Mažai atsakymų atsiranda, daugiau klausimų – po kiekvieno kūrinio rodymo. Iš tų klausimų – judėjimas į priekį. Tenka pasikalbėti su kai kuriais žiūrovais, sudalyvauti pokalbyje. Patinka refleksijos, sužinoti, ar žiūrovui yra įdomu. Domina siaubo žanras, norėčiau dažniau jį paanalizuoti, patyrinėti, nors jis ir nėra populiarus Lietuvoje“, – pastebėjo kūrėjas.

Kurti – tarsi iš naujo mokintis vaikščioti

Galbūt ir pačiam yra tekę susidurti su baimę sukėlusiu įvykiu? „Šį spektaklį-pasivaikščiojimą, beje, pradėjau kurti nuo prisiminimo: vaikystėje gyvenau prie panašaus parko Kaune. Kasdien tekdavo eiti pasitikti iš darbo grįžtančios mamos, kelias iki troleibusų stotelės – maždaug pusantro kilometro. Vaizduotė išdarinėdavo įdomių dalykų. Įdomiausia, kad man padėdavo muzika... Užsidėdavau ausinukus (anuomet ausinės buvo ne tokios kaip dabar, kurios izoliuoja garsą), tad girdėdavau ir išorinį pasaulį. Dažnai tekdavo eiti šiuo maršrutu. Nuo girdimos muzikos – aplinka taip pat pasikeisdavo. Parkas, savaime išsijungiantys žibintai, ežiukai, šlamantys krūmuose... gali virsti kuo tik nori“, – apie lakios vaizduotės vaisius kalbėjo G. Rimeika.

Su pastebėjimu, kad vaizduotė, ko gero, kasdieniniame režisieriaus darbe tampa nepamainomu pagalbininku, G. Rimeika visiškai sutiko: „ Pats geriausias mano įrankis / priemonė. Kiekvienam skirtingai, – vieni turi pieštukus, dažus, o man asmeniškai vaizduotė – pradžių pradžia. Kaip ir kiekvienam kūrėjui – neįkainojamas dalykas.“

Kalbai pasisukus apie kūrybos slėpinius, pasiteirauju, ar iškart režisierius supratęs, kad yra savo stichijoje, ar visgi reikėjo gerai paieškoti savęs?

„Taip, ir dar vis! Prieš kiekvieną kūrinį išgyveni daug etapų, yra ir abejonių, ir chaoso. Atrodytų, viskas taip ir turi būti, staiga vėl griūna, tada keliesi... Kurti – kiekvieną sykį tarsi iš naujo mokintis vaikščioti – ar vaidmenį, ar spektaklį. Atrodytų, kai susikaupia daug kūrinių, jau gali pasakyti, kad žmogus yra save atradęs, bet aš nepasakyčiau, kad visą laiką jaučiuosi stabiliai. Esi visoks, kaip ir visi mes“, – sakė G. Rimeika.

Režisierius pasidžiaugė, kad rudenį kūrybinė komanda dalyvaus tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ su paskutiniu MMLAB darbu – spektakliu „Gyvenimas – tai sapnas“. O spektaklis-pasivaikščiojimas „Pasakų parkas“ (L. Asanavičiūtės gatvė, Vilnius) vyks liepos 14 d. ir rugpjūčio 18 d. Daugiau informacijos ČIA.