Apie naująjį sezoną, Panevėžį ir teatrą apskritai kalbamės su Juozo Miltinio dramos teatro vadovu, režisieriumi Linu Marijumi Zaikausku.
– Kuo šiandien gyvena Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras?
– Gyvename naujo sezono nuotaikomis. Šiuo metu repetuojame Tundžero Džiudženoglu „Laviną“. Malonu, kad spektaklyje vaidins ir du aktoriai iš Šiaulių: Dalius Jančiauskas, dabartinis Šiaulių dramos teatro aktorius, ir buvusi Šiaulių dramos teatro žvaigždė Olita Dautartaitė. Nors ir sužlugus Šiaulių ir Panevėžio dramos teatrų koprodukcijos idėjai, galima sakyti, kad šiokia tokia koprodukcija visgi įvyko. Ruošiamės ir kitoms šio sezono premjeroms. Praėjusią savaitę keletas mūsų aktorių ir scenografė Margarita Misiukova išvyko į Krzysztofo Zanussio sodybą Lenkijoje, kur repetuoja spektaklį „Hybris (Puikybė)“.
Taip pat ruošiamės projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ antrajai, rudeninei daliai, kurios programa, kaip ir pavasario, pasižymės dideliu renginių skaičiumi. Vienas iš centrinių įvykių – ne tik spektaklio „Lavina“ premjera, bet ir rugsėjo 25 d. vyksianti diskusija „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“, kurios temą padiktavo T. Džiudženoglu pjesė. Šioje diskusijoje dalyvaus pats T. Džiudženoglu, K. Zanussis, filosofas Krescencijus Stoškus, ją moderuos žurnalistas Tomas Dapkus.
Naujo sezono metu norėtume įvesti ir naują tradiciją – spektaklių kūrėjų susitikimus, diskusijas su žiūrovais. Jau rugsėjo 24 d. rengiama diskusija su „Lavinos“ kūrybine komanda, o spalio 1 d. – „Hybrio“.
– Rugpjūčio 3-17 dienomis J. Miltinio dramos teatre vyko tarptautinės jaunųjų teatro režisierių dirbtuvės. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį projektą? Kaip jį vertinate?
– Taip, neseniai baigėsi jau tradicija tampančios jaunųjų režisierių dirbtuvės, įnešusios nemažai gyvybės į teatro kasdienybę. Šiemet jos – net ir tarptautinės. Dirbtuvėse dalyvavo penki jauni režisieriai, iš kurių buvo tik viena lietuvė, ir dvylika aktorių. Kiekvienas iš režisierių, kaip dirbtuvių rezultatą, pristatė po 20-30 min. spektaklio ištrauką pagal pasirinktą pjesę. Lenko Tomaszo Leszczynskio, kurio ištrauka labiausiai sudomino teatro meno tarybą, spektaklį „Karas dar neprasidėjo“ pagal Michailo Durnenkovo pjesę turėtume Panevėžio scenoje išvysti jau 2017 m. pavasarį.
Šias dirbtuves vertinu itin pozityviai. Manau, kad tai naudingas reiškinys tiek pačiam teatrui, aktoriams, tiek ir miestui. Dirbtuvių metu galima susipažinti ne tik su jaunais režisieriais ir jaunais aktoriais, bet ir su nauja dramaturgija. Šios dirbtuvės suteikia galimybę „pasidairyti“ po pasaulinę dramaturgiją, pamatyti, kokia jaunųjų režisierių karta ateina į teatrą.
– Greta daugelio kitų pareigybių Jūs esate atsakingas ir už teatro repertuaro sudarymą. Gal galėtumėte papasakoti, kokias principais vadovaujatės sudarant teatro repertuarą?
– Scenoje norisi matyti gerus, kokybiškus spektaklius. Visada norisi, kad spektaklio premjera taptų tam tikru kultūriniu įvykiu. Mano pagrindinis repertuaro sudarymo principas – tai spektaklių kokybės klausimas. Norisi kokybiškų, įdomių žiūrovams spektaklių. Taip pat siekiu, kad didžioji dauguma pjesių būtų pirmą kartą statomos Lietuvoje, kad Panevėžio ir Lietuvos žiūrovus galėtume supažindinti su gal ir ne pačia naujausia, bet Lietuvos teatro scenoje dar nepristatyta dramaturgija.
Atvirai kalbant, lietuvių teatro žiūrovas, literatūros mylėtojas yra pakankamai nuskriaustas dėl vertimų į lietuvių kalbą, kurių išties turime ne per daugiausia. Dėl to viena iš teatro misijų – žiūrovų supažindinimas su dar į lietuvių kalbą neverstomis ir Lietuvoje nestatytomis pjesėmis.
Nors didžiuma šio sezono premjerų pasižymės socialiniu angažuotumu, bus ir klasikos. Tačiau svarbiausia tai, kad Panevėžio scenoje noriu matyti kokybiškus spektaklius. O tam pirmiausia reikia profesionalių režisierių, dėl ko šį sezoną teatro scenoje matysime daug užsienio režisierių pastatymų. Žiūrovai ir aktoriai turės galimybę susipažinti su naujomis teatrinėmis mokyklomis, tradicijomis ir stiliais.
– Kokie iššūkiai laukia teatro šį sezoną?
– Visų pirma noriu, kad visi būtų sveiki ir darbingi; kad vedančiaisiais aktoriais būtų galima pasiremti formuojant naują sezoną, spektaklius.
– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie teatro trupę? Ką Jums reiškia trupė repertuariniame teatre?
– Be pastovios trupės negalėtų būti ir repertuarinio teatro. Repertuariniam teatrui reikia pastovaus sąstato, nes kitaip turėtų kisti pats teatro konceptas: spektakliai turėtų būti rodomi dažnai ir trumpą laiką, greitai „nusidėvėtų“. Repertuariniam teatrui reikia pastovios trupės, tačiau niekas netrukdo kviesti aktorius kad ir iš kitų teatrų. Pavyzdžiui, Valstybinio jaunimo dramos teatro aktorius Vidas Petkevičius vaidins K. Zanussio spektaklyje „Hybris“.
– Kaip Jūs manote, ar teatras suspėja su gyvenimu? Koks svarbus teatras turėtų būti miestui?
– Juozo Miltinio dramos teatras tradiciškai yra svarbus Panevėžio miestui. Tai išskirtinė situacija – ne verslas, privatusis sektorius yra miestą formuojanti institucija, įmonė, o būtent teatras. Būtent Juozo Miltinio dramos teatro tradicijos plėtotė ir turėtų būti vienas svarbiausių miesto strateginių uždavinių. Kadangi šiuo metu Panevėžys neturi jokios kitos alternatyvos, kuri galėtų formuotų miesto gyvenimą ir įvaizdį.
Teatras visada suspėja su gyvenimu ir net jį aplenkia. Teatras, apskritai menas, visada aštriau ir atviriau „pakelia“ bet kokią temą. Kartais visuomenė gali būti tam net nepasiruošusi. Dėl to teatras visada yra pirmas, o paskui jį tik „bėga“ visuomenė su savo gyvenimu.
– Jau rugsėjo 2 d. įvyks Jūsų režisuojamo spektaklio „Lavina“ premjera. Apie ką ketinate pasakoti savo žiūrovams?
– Pagrindinė šio spektaklio tema – kaip įveikti baimę savyje. Manau, tai yra labai artima kiekvienam. Nors autorius yra turgų dramaturgas ir pjesėje jis nenurodo tikslios veiksmo vietos, manau, kad „Lavina“ atitinka krikščionybės postulatus, paliečia universalias temas. Taip pat paliečia kitas aktualias temas – tai migracija, terorizmas ir, žinoma, meilė, be kurios negalėtų būti sukurta jokia sėkminga pjesė.
– Kaip kilo sumanymas pastatyti šį spektaklį? Kaip atradote Tundžero Džiudženoglu „Laviną“?
– Šią pjesę man nurodė vienas lenkų poetas dar 2001 m. Ji mane tiesiog sužavėjo ir aš žinojau, kad turiu pastatyti spektaklį pagal šią pjesę.
– Koks Jūsų spektaklio motyvas Jums pačiam atrodo pats svarbiausias? Kuo ypatinga ir Jums svarbi statoma pjesė?
– Pati pjesė turi patikti, būti įdomi, o man, kaip žmogui, – visos temos artimos. Mane sužavėjo „Lavinos“ aktualumas, universalumas ir kartu paradoksali, žiauri poetika.
– Ką pats manote apie režisūrą? Kaip apibūdintumėte savo režisūrinį metodą?
– Jau prasidėjus spektaklio repeticijoms aš visada žinau, ko noriu, mano galvoje yra spektaklis nuo A iki Z. Žinoma, tai nereiškia, kad repeticijų metu nevyksta tam tikri pakeitimai ir atradimai. Manau, ir aktoriams svarbu žinoti, kad režisierius žino, ko jis nori. Tada aktorius pasiduoda, yra vedamas, gali jaustis komfortabiliai.
– Iš kur semiatės jėgų, patirties? Kaip visi šie darbai dėliojasi sąmonėje?
– Niekada neatsipalaiduoju. Kūrybinis procesas vyksta su keliomis pjesėmis vienu metu. Ir dažniausiai kūrybinis įkvėpimas kyla iš kasdienybės. Nuo teatro aš niekada nesiilsiu.