Scenoje jos brolį įkūnys šiuo metu Diuseldorfo (Vokietija) operos teatro vedantysis baritonas Laimonas Pautienius, jau tapęs svarbia šio teatro dalimi bei atliekantis ryškiausias baritono roles, kaip Oneginą P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ ar Don Žuaną to paties pavadinimo W. A. Mozarto operoje.
Puikiai pažįstamas ir mėgiamas gimtosios Lietuvos publikos, šis solistas jau penkerius metus mūsų scenose pasirodo itin retai, išskirtinėmis progomis, atlaisvėjus darbo grafikui, vis sugrįžta pradžiuginti savo išskirtiniu talentu. Laimono kuriamas personažas „Manon Lesko“ spektaklyje – daugiabriaunis. Jis laviruoja tarp savanaudžio žmogaus, galinčio paaukoti sesers laimę dėl pinigų, kuomet nusprendžia ją parduoti turtingajam Gerontei (Tadas Girininkas) ir mylinčio brolio mėginančio bet kokia kaina suteikti artimam žmogui naują šansą, naują ateitį. Nuo to ir pradėjome pokalbį.
- Į Vilniaus Kongresų rūmų sceną po pusantrų metų grįžta „Manon Lesko“, ar pasiilgote savosios Lescaut brolio rolės?
- Taip, tai – vienas sudėtingiausių mano vaidmenų, ne tik dėl jo charakterio savybių, bet ir dėl muzikinės dalies – joje yra keblių momentų, dainavimo tikrų tikriausia greitakalbe. Lescaut – labai energingas asmuo. Jis – neigiamas herojus, savanaudis žmogus, mėgstantis prabangą. Man yra labai įdomu atlikti būtent tokius vaidmenis, juose surasti daugiau, nei vienspalvę piktadario kaukę.
- Šiame spektaklyje Jums nemažai tenka dainuoti su Asmik Grigorian ir Tadu Girininku, ar jie – dėkingi partneriai scenoje?
- Ar nebūna taip, jog prieš šią sceną reiktų Tadą paruošti, lyg duoti spyrį, ka ta scena įvyktų? Jį išprovokuoti?
- Ne, tą veiksmą Tadas daro puikiai, ten jokių spyrių nereikia. Tuo metu svarbiausia atkreipti dėmesį į jo akis! Bendrai galiu pasakyti, kad Tadas – šaunuolis, greitai įsijungė į mūsų, bohemiečių, žaidimo taisykles. Greitai pritapo ir džiugu, jog taip sparčiai tobulėja.
- Grįžkime prie Jūsų personažo. Visad įdomu, kas atsitinka Lescaut, po to, kai Manon su savo mylimuoju iškeliauja į dykumą?
- Tai – dvejopas jausmas. Visų pirma – artimo žmogaus praradimas, o antra – nežinia dėl savo ateities. Kas bus toliau?
- Ar jis nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgių? Juk ne viena Manon yra kalta dėl susidėliojusios įvykių eigos...
- Neseniai teko kalbėtis su Laura Zigmantaite, „Manon“ atliekančią dainininkės rolę, ji sakė, jog su bohemiečiais dirbti visuomet malonu, nes ten jaunas, pradedantis žmogus yra labai palaikomas, ar pačiam teko jausti tokį palaikymą?
- Buvo nutikimas repetuojant pirmąjį vaidmenį Kauno Muzikiniame teatre. Tuomet aš į vieną solistą (beje daug vyresnį už mane) kreipiausi „Jūs“, o jis man atsakė, kad šiame teatre solistai vienas kitam „Jūs“ nesako. Nuo to momento tarsi didžiulis akmuo nuo manęs nusirito.
Tokie dalykai jaunam, pradedančiam karjerą dainininkui duoda tikrai labai daug. Labai svarbu tai, kuomet dirbama geroje komandoje, kur visi vienas kitą palaiko. Todėl tai bandome išlaikyti ir bohemiečiuose. Manau, jog kol kas tai puikiai pavyksta.
- Yra solistų, kurie gali net pamiršti savo, taip vadinamus, nedainuojamus išėjimus, o Jūs, atrodo, jais net labiau mėgaujatės. Tiesa ar tiesiog aktorinė prigimtis?
- Jus patį scenoje visuomet galima matyti tik energingą, pats turite kažkokį užtaisą. Ar yra kokie ritualai, įpročiai prieš žengiant į sceną, ar pačią spektaklio dieną, padedančių įgauti jėgų, išlaikyti tonusą?
- Geras klausimas, bet atsakymas paprastas. Neturiu. Kažkaip ta energija savaime prieš spektaklį įsijungia. Juk kiek spektaklių yra dainuota vos ne tiesiai iš automobilio ar lėktuvo iššokus. Jei dar pradėsi kokius ritualus kurti, gali ir į spektaklį nespėti (juokiasi). Taip, būna kartais sunku prisiversti, bet tik išeini į sceną ir viską pamiršti, nes žinai, jog kitaip nebus.
- Ar yra rolių, kurios dar neatliktos, bet labai norėtųsi jas gauti?
- Svajonių turiu, bet noriu jas pasilikti sau. Kol kas.