„Laimės švieseles“ įžiebęs Tomas Daukša pastebi tvarumo temų dvilypumą: ne visada sužinome apie kitą pusę

Menininkui Tomui Daukšai klausimų sukėlė visų mūsų pastangos būti ekologiškiems, sąmoningiems ir tausojantiems gamtą. „Kiek tos pastangos tikros ir vaisingos, o kiek – būdai nusiraminti, pateisinti kitus veiksmus, kurie nėra naudingi aplinkai?“, – retoriškai klausė T. Daukša, kurio skulptūra ir instaliacija „Laimės švieselės“ rodoma Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje.

Menininkas sutiko su mintimi, kad šiais niūrokais laikais „Laimės švieselės“ yra labai reikalingos, tačiau iš tiesų, kaip jis aiškino, tai yra sąlyginė samprata. „Iš vienos pusės, tos švieselės gražios ir džiugios, iš kitos – pakankamai melancholiškos. Gali sukelti dvejopą jausmą, – sakė autorius, pristatydamas savo kūrinį. – Nors ir užduodami klausimai apie ekologiją, tvarumą, tai iš dalies parodo mūsų pastangų bergždumą. Potekstė pakankamai gili, bet jos galima ir nepastebėti – tai taip pat įdomu. Galbūt kažkam pasirodys, kad tai lengvas ir gražus dalykas, to kai kam gali visiškai ir užtekti.“

Kaip dviašmenis peilis

Šia instaliacija T. Daukša tikino apmąstantis tvarumo sampratą. Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Visa elektros instaliacija, kiek įmanoma, T. Daukšos teigimu, padaryta iš antrinių ir tretinių medžiagų. Kai kur, anot autoriaus, saugumo sumetimais jas reikėjo pakeisti naujomis. Bet, kiek įmanoma, panaudotos atrastos arba suyrančios medžiagos.

„Pastanga – būti ekologiškai sąmoningu, kiek įmanoma mažiau taršiu. Kita vertus, įsukus LED disko lemputę visos pastangos tarsi nubraukiamos, nes ji pagaminta Kinijoje, iš toli transportuota, vadinasi, anglies įspaudas didelis. Lemputę gaminant panaudotos kelios rūšys plastiko, ji yra sunkiai arba išvis neperdirbama, galų gale naudojama pigi elektronika, kurios pagaminimui sunaudojama daug išteklių ir sukeliama daug taršos. Tad tarsi visa pastanga būti mažiau taršiu nubraukiama tuo lemputės įsukimu, bet būtent ta lemputė ir kelia džiaugsmą, grožį – spalvotas šviesas, raibulius“, – keliaprasmišką vaizdavimą aiškino kūrėjas.

Puoselėjant tvarumo idėją, T. Daukšos pastebėjimu, faktinis veiksmas neretai tampa jai priešingu.

„Kad ir kalbėjimas apie medžių saugojimą miestuose.Tačiau jei jie trukdo – nusprendžiama nupjauti... Tarsi inicijuojami vienoki veiksmai, kurie turėtų parodyti gamtos saugojimą ir branginimą, tačiau pats faktinis veiksmas būna priešingas. Yra daug ne iki galo aiškių sprendimų, kurie atrodo geri. Pavyzdžiui, vėjo jėgainės. Medžiagos joms pagaminti – siaubingai kenksmingos aplinkai, nesuyrančios. Naudojamas stiklo pluoštas, kurį sulesę paukščiai nusibaigia... Kaip dviašmenis peilis – tarsi sveikintinas dalykas, kurio mes siektume ir norėtume, bet yra kita pusė, apie kurią ne visada sužinome“, – sakė jis.

Tam tikri netvarūs sprendimai, T. Daukšos manymu, kyla tiesiog dėl nežinojimo: „Gali nevalgyti mėsos iš gailesčio gyvūnams, tačiau nusipirkus porą avokadų galbūt tampi netgi dalinai atsakingas dėl rūšių išnykimo! Nes dėl avokadų plantacijų niokojamos visos ekosistemos. Atsakomybės klausimas įdomus: kiek individas yra atsakingas, ir kiek atsakinga žmonija kaip rūšis. Žinoma, galima galvoti, kad žmogus gamtos dalis, o tai kas dabar vyksta – natūralus procesas. Nei blogas, nei geras, tiesiog toks yra.“

Dirbtuvei nebūtina fizinė apibrėžtis

Tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigęs menininkas nebuvo tikras, ar galėtų save pavadinti skulptoriumi. „Turbūt negalėčiau... Nesu prisirišęs prie vienos konkrečios medijos. Tuomet, kai mano idėjai reikia trimačio objekto, aš jį sukuriu, kartais tai tampa skulptūra. Kartais darbui reikia garso, tada aš kuriu garsą arba šviesos instaliaciją, priklauso nuo to, ko reikia konkrečiai idėjai. Dabar tiesiog susiklostė, kad kelios idėjos pareikalavo trimačio objektinio kūrinio“, – aiškino kūrėjas.

Šiandien kaip niekad gajus tarpdisciplininio meno terminas. Į jį „sutalpinami“ šiuolaikiniai menininkai, į vieną visumą jungiantys kelių meno rūšių raiškos principus. T. Daukšos manymu, dabar nėra daug kūrėjų, kurie dirbtų „vienoje disciplinoje“.

„Didelė dalis menininkų, vienaip ar kitaip išeina už vienos disciplinos ribų, netgi grynieji tapytojai. Apskritai apibrėžtis, atrodo, žymiai labiau miglota, nei buvo kiek anksčiau, – konstatavo pašnekovas. – Galbūt tai yra atsakas į visuomenėje vykstančius procesus, į pačią gyvenimo, technologijų ir pasaulėžiūros vystymąsi. Turi būti labai užsidaręs, kad nematytum to, kas vyksta aplink, nepasinaudotum tam tikrais dalykais, kurie yra naujai atsiradę.“

Su pastebėjimu, kad kūrėjui yra itin svarbi ramybė, T. Daukša sutiko, tačiau, anot jo, nuo triukšmo įmanoma pabėgti ne tik užsidarius savo dirbtuvėje.

„Dirbtuvė, ji nebūtinai turi fizinę apibrėžtį. Ta dirbtuve galėtų būti... laikas – kai tu negirdi to aplinkinio triukšmo, kai gali susikoncentruoti į tam tikrus dalykus, kuriuos nori padaryti. Aišku, dirbtuvė – kaip fizinė erdvė, irgi labai svarbi, manau, daug kam. Kai ateini į studiją, tarsi į darbą, visi žino, vengia skambinti, kaip ir biure dirbančiam žmogui, nes žino, kad iki tam tikros valandos būsi užimtas“, – pastebėjo menininkas.

Teiginio, kad darbingas menininko valandas nuspėti nėra lengva, T. Daukša nepaneigė, visgi pažymėjo, kad kai susidėlioja intensyvesnis kūrybos etapas, tada nusistovi ir kažkoks ritmas.

„Diena iš dienos pasikartoja, bet taip, dažnai prasilenkia su įprastu darbo režimu. Gali būti, kad dirbi naktį, tada išeina taip, kad pramiegi visiems įprastą darbo laiką, o jei reikia kažkokių paslaugų – jų negali gauti. Bet kartais sutampa su visų darbo valandomis, priklauso nuo projekto, kurį darai, nuo aplinkybių, kuriose atsiduri jį darydamas. Tas laiko persislinkimas – ne be reikalo, nulemtas noro išvengti triukšmo... Galbūt ne iki galo suvoktas, bet tikslingas“, – kalbėjo menininkas.

Vaikystėje T. Daukša pasakojo negalvojęs būti menininku, nors nuo mažumės ir paišė, ir iš molio lipdė. „Kai buvau mažiukas, kokių ketverių, net buvo mano paroda miesto bibliotekoje, bet detalių reikėtų tėvų klausti, – šypsodamasis sakė pašnekovas. – Vėliau visiškai nuo to nutolau, o paauglystėje net minties nebuvo, kad galėčiau norėti daryti kažką su menais. Visgi dvyliktoje klasėje staiga atėjo toks noras. Tik tada pradėjau ruoštis studijoms, pradėjau bandyti paišyti, nors nebemokėjau to daryt (sąlyginai, nes kiekvienas vaikas moka). Buvau toje stadijoje, kai sugalvojau, kad man reikia, bet nebeturėjau to vaikiško laisvumo. Tad sprendimas buvo ganėtinai staigus“, – profesijos pasirinkimą prisiminė kūrėjas.

Pasakojimas galėtų tapti ir propagandos metodu

Ko gero, tarp žinomiausių T. Daukšos kūrinių – sniego žmonės. Su jais pažįstami ir Vilniaus Naujamiesčio gyventojai, dvi nerangios figūros apsigyveno Algirdo g. skvere. Naujamiesčio skulptūros – pirmasis menininko darbas viešojoje erdvėje.

Sniego žmonių projektas tapo vienu iš T. Daukšos meno doktorantūros tyrimo objektų. 2019 m. baigęs doktorantūros studijas VDA, menininkas tapo vienu jauniausių meno daktaro laipsnį įgijusiųjų Lietuvoje. Pradėjęs savo kūrybinę veiklą nuo tapybos, paskutiniaisiais metais menininkas kuria skulptūrinius objektus ir vykdo konceptualius tyrimus.

Paklaustas, kaip prasidėjo draugystė su sniego žmonėmis, menininkas papasakojo istoriją, kad viskas prasidėjo vaikščiojant po mišką, ant miško paklotės radus du susuktus lizdus iš gailių šakelių.

„Išmatavau, vieno jų skersmuo siekė apie du metrus. Atsiguliau, juose patogu gulėti – milžiniškas lizdas. Iškart tuo metu nenuginčijamai žinojau, kad tą lizdą susuko sniego žmogus, tuo metu jokio kito paaiškinimo negalėjo būti. Kodėl aš taip nusprendžiau, toli gražu nebandžiau surasti logiško ir racionalaus paaiškinimo. Tik grįžęs namo pradėjau dvejoti, kaip čia yra. Tada pradėjau domėtis sniego žmogumi, praleidau daugybę laiko žiūrėdamas filmus apie jo egzistavimą, iš to pradėjo gimti projektas. Kaip konstruojamas pasakojimas? Šiuo atveju, kalbama apie sniego žmogų, bet tai galėtų būti ir apie ką nors kitą. Jį galima būtų keisti bet kuo – politiniu pabėgėliu, dar kuo nors... Pasakojimas galėtų tapti ir propagandos metodu. Šis projektas pradėjo nagrinėti tikėjimo, žinojimo aspektus, naratyvo kūrimo modelius, kurie sukuria netikrus žinojimus. Kaip žmogus paskatinamas patikėti tuo objektu, apie kurį pasakojama?“, – aiškino kūrybinį sumanymą T. Daukša.

Menininkas tuoj pat pateikė tokio pasakojimo pavyzdį, esą sniego žmogaus statulėlės buvo rastos asmens, tikinčio, kad jas padarė ir paliko sniego žmogus.

„Pradėjau lankytis forumuose, kuriuose kalbama apie sniego žmones, pasakojama apie susidūrimus su jais. Šitaip susipažinau su vienu asmeniu, kuris teigė, kad sniego žmogus už maistą jam palieka figūrėles, tad yra susirinkęs didžiulę jų kolekciją. Po asmeninės tragedijos jis išsikraustė gyventi į nuošalų vienkiemį, pradėjo kurti mitologiją apie sniego žmones, paaiškinimus, kodėl jie atsiranda pas mus, kodėl niekas nesugeba atrasti sniego žmogaus kūno. Jo teorija tokia – sniego žmogus gyvena paralelinėje dimensijoje, čia atkeliauja per portalus, įgyvendinti užduoties, vėliau gali grįžti. Po ilgo bendravimo įtikinau jį perleisti dalį savo kolekcijos, išprašiau teisę vadinti savo kūriniais – pats jis norėjo išlikti anonimišku, nes pasipasakojęs prarado kelis draugus... Buvau įrankis tai istorijai skleisti“, – legendą akyse kūrė T. Daukša.

Atvirai prisipažinus, kad pasakojimas nenuskambėjo įtikinamai, ir pasiteiravus, ar tik ši istorija nebuvo sugalvota paties menininko, T. Daukša manęs nesiėmė perkalbėti: „Čia jau pasirinkimo klausimas – tikėti šita istorija ar ne...“

Menininko ateities planuose – naujų darbų kūrimas: „Turiu pora projektų, kurie laukia savo eilės, jau nekantrauju juos pradėti. Artimiausias konkretus dalykas – pavasarį vyksiu į Dubajaus parodą „EXPO 2020“, Lietuvos paviljone bus rodomi mano kūriniai, tad laukia darbų pakavimas ir išsiuntimas. Tokia galimybė atsirado daugybės žmonių dėka ir jų entuziazmo, manymo, kad darbai įdomūs, noro juos ten nuvežti.“

T. Daukša (g. 1988) – jaunosios kartos menininkas, 2019-aisiais įgijo daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2009-ųjų aktyviai dalyvauja parodose.

Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) T. Daukšos skulptūra ir instaliacija „Laimės švieselės“ veiks iki gegužės 1 d.