Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Gintarė Masteikaitė

Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė sakė, kad antrasis karantinas nepadaugino laisvo laiko – atrodytų, esą nieko nevyksta, bet iš tikrųjų darbų padaugėjo dvigubai. Nepaisydama intensyvaus laikotarpio ir didžiulio pandeminio nuovargio, G. Masteikaitė stengiasi pasivyti filmų naujienas, peržiūrėti naujausių spektaklių įrašus, skaityti.

Rinkdamasi ką skaityti ar žiūrėti G. Masteikaitė dažniausiai pasikliauna savo draugų ir kolegų rekomendacijomis. Viena akimi prisipažino sekanti Skalvijos kino centrą, festivalio „Kino pavasaris“ naujienas, daug gero turinio atrandanti platformoje „žmonescinema“.

Kartais nerianti į nežinią ir pati atrandanti autorių ar filmą.

„Žinoma, šioje atradimų kelionėje kartais tenka ir nusivilti. Esu ištikima kultūros žurnalo „Nemunas“ skaitytoja. Gerais laikais knygas atrasdavau „Knygų mugėje“. O šiuo metu knygos mane atranda dažniau nei aš jas“, – naujojo laiko realybę pripažino ji.

Nuo biografinių iki įtraukiančių nuotykių romanų

Dažniausiai vienu metu G. Masteikaitė imasi keleto knygų, skaito netgi tada, kai visai neturi laiko – nors po kelis puslapius vakare prieš miegą ar gerdama rytinę kavą.

„Šiomis dienomis esu įnikusi, ir jau beveik baigiu Amino Maaloufo „Pasiklydę“. A. Maaloufas yra mano šių metų pradžios atradimas, jau nekantrauju susipažinti su kitomis jo knygomis. „Pasiklydę“ – jaudinantis romanas apie emigrantus, žmones, besiplėšančius tarp dviejų šalių. Veiksmas vyksta Sirijoje dar prieš Alepo subombardavimą, skaitau ir užuodžiu arabišką kavą su kardamonu“, – turinio įtaigumą įvertino pašnekovė.

Knygos tematiką ar žanrą G. Masteikaitė tikino pasirenkanti priklausomai nuo laikotarpio, asmeninės būsenos. „Nesu vieno ar kito žanro fanatė, man patinka įvairovė, dažniausiai įtraukia pats rašymo stilius. Skaitau nuo biografinių iki įtraukiančių nuotykių romanų. Kartais neriu į poeziją, kartais į populiarią mokslinę literatūrą. Skaityti tik vieno žanro ar vienodo stiliaus knygas būtų skriauda sau pačiai“, – savo požiūrį atskleidė ji.

Tarp knygų, kurias „Naujojo Baltijos šokio“ vadovė pavadino tiesiog fantastiškomis – Reza Aslan „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“ bei Normano Doidge „Save keičiančios smegenys“. „Dvi labai skirtingos knygos, bet kartu mane įtraukusios šimtų procentų. Abi perskaitytos keliaujant iš vienos pasaulio vietos į kitą“, – pasakojo pašnekovė.

Gintarė Masteikaitė

„Skaityti tik vieno žanro ar vienodo stiliaus knygas būtų skriauda sau pačiai“

Pasitelkiant apribojimus

G. Masteikaitė prisipažino nesanti virtualių spektaklių gerbėja. „Kad ir kaip liūdnai tai beskambėtų. Labai vertinu jų live versijas su dalyvaujančiais žiūrovais, stebėjimas per ekraną kelia šokį tokį liūdesį. Nepaisaint mano pesimistinio nusiteikimo, paskutinė virtuali šiuolaikinio šokio premjera, kurią pristatė Vilma Pitrinaitė, mane labai nudžiugino. Jos darbas „Tai ne tavo sapnas“ yra puikus pavyzdys, kad net pandemijos apribojimai gali būti panaudoti kokybiško turinio kūrimui ir naujų raiškos formų vystymui“, – pažymėjo ji.

Užtat muzika užima svarbią G. Masteikaitės gyvenimo dalį. Ištikima „Opus“ radijo stoties klausytoja sakė čionai atradusi ne vieną mėgstamą atlikėją ar dainą. Taip pat daug muzikos parsivežanti iš kelionių.

„Vieni perka suvenyrus, o aš parsivežu naujos muzikos. Jos klausydama galiu vėl iš naujo išgyventi keliones. Neturiu mėgstamiausių, nes mano klausoma muzika nuolat keičiasi, ir man tai patinka. Vienas įsimintiniausių koncertų ir festivalių, kuriuose buvau – „Sziget“ festivalis Budapešte ir jo metu vykęs „The National“ koncertas su daugiau nei 70 tūkst. klausytojų, paskutinę vasarą prieš pandemiją. Oh, emocijos liejosi laisvai, dabar net sunku patikėti, kad buvo galimos tokios žmonių minios“, – visai nesenus laikus su nuostaba prisiminė G. Masteikaitė.

Seka kino naujienų pulsą

Peršokame prie filmų ir serialų temos – šičia gi dažniausiai užkabina nenuspėjamas siužetas ir kokybė. G. Masteikaitė rekomendavo televizinį serialą „Normalūs žmonės“, pramogai ir savišvietai – „RuPaul Drag Race“, o iš filmų „Alice“ ir „Tamsūs vandenys“.

G. Masteikaitė seka Lietuvoje vykstančius kino festivalius, tokius kaip „Kino Pavasaris“, „Žiemos ekranai“, Scanorama“, trumpametražių filmų festivalį: „Pasižiūriu nors po vieną ar du jų pristatomus filmus. Vieno mėgstamo režisieriaus tikrai neturiu. Nesu labai didelė kino žinovė, bet stengiuosi nors mažuoju piršteliu palaikyti pulsą ir nepraleisti svarbiausių naujienų.“

Pirmojo karantino metu G. Masteikaitė prisipažino laisvalaikio atradimams visiškai neturėjusi laiko, visgi pirmą kartą per keletą metų pavyko pažiūrėti „Kino pavasario“ filmus ir sudėti porą mozaikų.

Antrasis karantinas laisvo laiko taip pat nepadaugino: „Atrodytų, kad nieko nevyksta, bet iš tikrųjų darbų padaugėjo dvigubai. Nepaisant intensyvaus laikotarpio ir didžiulio pandeminio nuovargio, stengiuosi pasivyti filmų naujienas, peržiūrėti naujausių spektaklių įrašus ar skaityti. Antrojo karantino šviesulys neabejotinai buvo šokio filmų programa, kurią pristatėme per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Peržiūrėjau juos visus po kelis kartus.“

Vilnių apėjo iš visų pusių

Vienos paskutinių parodų, kuriose G. Masteikaitė lankėsi dar vasarą – MO muziejaus organizuota „Kodėl taip sunku mylėti“ ir Nacionalinės dailės galerijos (NDG) „Laukinės sielos“.

„Abi išskirtinės, nesulyginamos tarpusavyje ir kartu paliekančios įspaudą atmintyje. Lankymasis parodose atpalaiduoja, dirgina visai kitas smegenų ląsteles nei spektaklių žiūrėjimas. Labai sveika kartais lankytis skirtinguose meno renginiuose, plėsti ne tik savo meno suvokimą, bet kartu ir skatinti kūrybiškumą“, – įsitikinusi ji.

Per šį karantiną tenka daugiau laiko praleisti namuose – įvesti griežtesni suvaržymai draudžia keliauti ir tarp savivaldybių, bendrauti su kitomis šeimomis, vadinamaisiais namų ūkiais. Tad G. Masteikaitė, kaip ir didžioji dauguma, daugiau laiko stengiasi praleisti gamtoje, o Vilnius, pašnekovės žodžiais tariant, jau „apeitas iš visų pusių“.

Paklausta, ką skubės pamatyti ar kur pabuvoti pasibaigus pandeminiams suvaržymams, ji tikino, vos pasitaikius galimybei pirmiausia eisianti apžiūrėti Radvilų rūmų dailės muziejaus. „Nespėjau jo aplankyti iki karantino, o tada jau lauksiu pirmo gyvai atliekamo spektaklio, nesvarbu, kad ir kokio žanro jis būtų. Pasiilgau buvimo tarp žmonių“, – sakė ji.