Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Greta Alice?

„Knygų bei tekstų per mano akis ir rankas kasdien prakeliauja išties daug. Nepaisant to, skaitymas užima ir nemažą mano laisvalaikio dalį“, – sakė dailininkė, knygų iliustruotoja Greta Alice, paprašyta pasidalinti savo rekomendacijomis apie geriausius visų laikų kūrinius, filmus, serialus, matytus renginius, spektaklius. Saulėtą ir snieguotą dienos popietę leidžiamės į karantino išprovokuotą pokalbį – kol kas vis dar didžiąją savo laisvo laiko prabūname namuose, čia atrasdami tai, kas šiek tiek jau buvo užmiršta – jaukią ramybę.

Laikas susitelkti į eiles

Ryškiausiu karantino atradimu G. Alice įvardijo sugrįžimą prie poezijos: „Po ilgo laikotarpio, kai niekaip negalėjau sustoti ir tinkamai nusiteikti, jaučiu, kad šis, itin keistas, tuščias, bet kartu labai pilnas laikas man padėjo vėl susitelkti į eiles.“

Pastarąjį pusmetį G. Alice gana intesyviai domisi švedų, norvegų bei islandų poetais, jų rašymo maniera – lėtais, mistiškais, buitiškai minimalistiškais tekstais. Lietuviškuoju netikėtu atradimu menininkė sakėsi drąsiai galinti įvardinti Artūrą Valionį, kurio eiles su pasimėgavimu skaitanti po dešimtis kartų, ir kaskart pajaučianti vis kitaip.

Apskritai, pasvarstė ji, lietuvių literatūroje jaučiasi lengviau palenkiama, kadangi visuomet skubanti perskaityti pažįstamų rašytojų bei kolegų knygas: „Šiuo metu su pasimėgavimu ir didžiuliu smalsumu skaitau Evelinos Daciūtės „Žuvys fontanuose“, artimiausiu metu ketinu kibti į Eglės Ramoškaitės „Ne tik geri, ne tik blogi“ bei Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Daiglės „Akmenėlį“. Su nekantrumu visada laukiu leidyklos „Kitos knygos“ naujienų, Aušros Kaziliūnaitės minimalistiškai melsva „Jūros nėra“ – šiuo metu pati laukiamiausia.“

Tarp smagesnių šio laiko atradimų tapo draugų knygų mainai. „Užsidarius knygynams, negalint laisva ranka rinktis knygų bibliotekose gyvai, su draugais pradėjome vienas kitam siųsti perskaitytas knygas. Tai savotiškas žaidimas, nes niekada nežinai, ką gausi, o ir knygų, kurios nepaliko įspūdžio ar nesujaudino – nesiunčiame, tad norom nenorom automatiškai knygą pradedi asocijuoti su bičiuliu, taip jai suteikdamas dar daugiau dėmesio bei atidumo“, – pasakojo G. Alice.

Iš dešimties skirtingų kampų

Į klausimą, kaip pasirinkti gerą ir kokybišką turinį, kūrėja turi aiškų atsakymą: rinkis tai, kas tuo metu atliepia vidinę emociją, tuometinį būvį.

„Gal dėl to įprastai skaitau bent keturias knygas. Kartais gali jaustis gana paviršutiniškai, pasitenkinti lengvu, neįpareigojančiu turiniu, kuris padėtų atsipalaiduoti, kartais – norisi pasikapstyti giliau, tad natūralu, atsakymas būtų – įvairovė. Pati įprastai kliaunuosi draugų rekomendacijomis – patinka asocijuoti turinį su vienu arba kitu žmogumi, perleisti per savo suvokimo filtrą, gilintis, kuo tai žavi ne tik mane, bet ir kitus. Tam labai tinkamas „Knygų klubo“ formatas, į kurį atsineši savo gerai pasvertą nuomonę ir pojūtį, o išeini viską galvoje apvertęs šimtą kartų, pažvelgęs, regis, į prieš tai visiškai aiškų objektą iš dešimties skirtingų kampų“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovė.

Pats skaitymas iliustruotojai ir laisvalaikio ritualas, ir darbas. „Gana intesyviai dirbu ties knygų iliustravimu, neformalioje ugdymo erdvėje „Vaikų žemė“ vedu kūrybinius skaitymus moksleiviams. Jei tik jaučiu, kad įtampos lygis pasiekė raudoną ribą, skubu pasivaikščioti arba čiumpu knygą, tiesa, dažnai jau skaitytą, ir ne vieną kartą. Turiu pomėgį man širdin įkritusias knygas skaityti po keletą kartų, tai – savotiškas nusiraminimo būdas. Nors siužetas aiškus, bet vėl pasinerti į jau pažintą pasaulį labai ramina“, – kalbėjo autorė ir pridūrė, kad šiuo metu trečią kartą skaitanti Kobo Abės „Žmogų dėžę“, po kelerių metų pertraukos verčia paskutinius Art Speigelman „Maus“ puslapius, po truputį nerianti į ilgai tausotą Jurgos Tumasonytės „Remontą“.

Knyga tarsi pokalbis

G. Alice prisipažino dievinanti knygas, skirtas jauniesiems skaitytojams. Nesvarbu, ar jos savyje talpina trumpus, lakoniškus tekstus, ar kartais per visą knygą nepasakytas nė vienas žodis.

„Vizualios knygos mano širdyje užima svarbią vietą, pažadina kūrybiškumą, leidžia interpetuoti, netiesiogiai komunikuoti su autoriumi. Paskutiniu metu ryškiausia atmintyje įsirėžusi Olga Tokarczuk ir Joanna Concejo „Pamesta siela“. Vizualiai be galo pagavi, savyje talpinanti tiek daug, kad drąsiai galima vadinti „stalo knyga“, tokia, kurią norisi vartyti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujus sluoksnius“, – pažymėjo ji.

Kuomet neskaito knygų, skirtų vaikams, į rankas pašnekovė ima siurrealizmo, absurdo ir magiškojo realizmo literatūrą.

„Galimybė pasinerti į kūrinius, kurie savyje talpina ne tik buitį bei mums įprastą kasdienybę, bet ir išlaisvina, atpalaiduoja. Ryškiausiais rašytojais, prie kurių grįžtu metai iš metų įvardinčiau Samuel Beckett, Jean-Paul Sartre, Albert Camus, Kobo Abe, Haruki Murakami. Naujausiu atradimu drąsiai įvardinčiau Olga Tokarczuk. O Roberto Bolano „2666“ savo eilės laukia ant palangės“, – šypsodamasi sakė G. Alice.

Įdomus menininkės įsivaizdavimas apie knygą apskritai, kurią ji prilygino „pokalbiui su žmogumi“ – vieni pokalbiai esą įtraukia, tęsiasi metų metus, kiti tėra trumpas apsimainymas tuometine emocija, skubus atsisveikinimas. Bet, anot jos, reikalingi abu.

Teatras – pulsuojančios atmosferos patyrimui

Daugelis per šį ilgąjį karantiną taip pasiilgo gyvų spektaklių, kad pradėjo vertinti net ir tuos probėgšmiais vykdavusius pokalbius teatro rūbinėje... „Spektakliai man visada atneša sakralų jausmą, ne tik dėl paties turinio. Neįtikėtinai stiprus jausmas „dalyvauti“ spektaklyje, girdėti balsus gyvai, patirti pulsuojančią atmosferą“, – sakė G. Alice.

Karantino metu pašnekovei teko stebėti keletą virtualių spektaklių, vienas iš jų – režisieriaus Paulius Ignatavičius „Pušis, kuri juokėsi“ premjeros transliaciją iš Šiaulių dailės galerijos.

„Mintis, kuri nepaleido viso pasirodymo metu – „kaip norėčiau tai matyti ir girdėti gyvai.“ Įpročių taip lengvai nepakeisi. Visada skeptiškai žiūrėjau į posakį „Teatras prasideda nuo rūbinės“, bet vis tik pati nesugebu namuose panirti į turinį taip, kaip norėčiau“, – konstatavo kūrėja.

Turbūt dabar, per karantiną, dažniau nei bet kada visų namuose skamba muzika, sukasi mėgstamos melodijos, tad kalba pasisuka apie muzikinį skonį, pomėgius. „Apie muziką siaurai atsakyti sunku, nes kaip ir daugelis galiu atsakyti labai nuobodžiai – ją klausau labai įvairią. Esu prisiekusi Bristol sound/trip-hop, tamsiosios ambientinės muzikos (dark ambient) žanrų, eksperimentinė muzikos ir filmų muzikinių takelių mylėtoja – tuos takelius klausau daug dažniau, nei žiūriu filmus“, – juokdamasi sakė G. Alice.

O paskutinis gyvas apsilankymas koncerte menininkę net kiek liūdina, nes tai vyko seniai – rugsėjo pirmąją dieną „Empty brain resort“ erdvėje. „Kur mus, dar nenutuokiančius koks ilgas karantinas laukia, šokdino nuostabiosios shishi“, – ilgesingai linksmybes prisiminė ji.

Iš uždarų erdvių – į atviras

Kai daugelio namai dėl karantino suvaržymų pavirto kino teatrais, G. Alice tikino šiuo metu neskyrusi daug dėmesio filmams ar serialams – šioje srityje leidžianti pasireikšti draugams.

„Tiesiog priimu jų rekomendacijas. Ryškesniu potyriu pavadinčiau ilgai saugoto režisierės Giedrės Žickytės filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūrą. Kitas atmintin įsirėžęs Vilniaus trumpųjų filmų festivalio specialiojoje programoje „Europos istorijos“ pristatytas Michaela'os Mihalyi ir Davido Stumpfo animacinis filmas suaugusiesiems „Sh*t happens“. Su dideliu nekantrumu laukiu galimybės pamatyti režisieriaus Igno Meilūno darbą „Matilda ir atsarginė galva“ ir Roberto Neveckos „Sniego pastogė“. Kino teatre spėjau pamatyti režisierės Linos Lužytės „Pilį“ – nuostabus filmas“, – pasakojo iliustruotoja.

Įspūdį pašnekovei paliko ir meno persikėlimas iš uždarų į kur kas atviresnes erdves: „Pėdindama miesto gatvėmis vis pastebiu, kad lyg prieš tai neatrastos ir blankios erdvės po truputi tapo mažomis galerijomis – VDA magistrančių paroda „Persi-kėlimai“ tiesiai ant Fluxus tiltelio ir galerijos „5 malūnai“ vitrinose, Konstitucijos prospekte esančioje perėjoje tarp prekybos centrų „CUP“ ir „Europa“ netikėtai įsivietinusi parodą „ZOOM OUT / pereinamieji kambariai“, Mo muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ atspindžiai „JCDecaux“ stenduose. Suprantu, kad tai ne patys lengviausi ir patogiausi sprendimai, bet tikiuosi, kad galerijoms vėl atvėrus duris, šis naujas „atviro meno“ judėjimas mieste išliks, toliau kvies atrasti meną netikėtose viešose erdvėse.“

G. Alice prisipažino nepuoselėjanti didelių svajonių ir užmojų tik pasibaigus karantinui skubiai iškeliauti į tolimas šalis ar susitikti su draugais, išsibarsčiusiais po tolimas šalis. „Viskas, ko šiandienai užtektų, galimybės apsilankyti bibliotekoje, kur prieš karantiną įprastai leisdavau rytus ir popietes vartydama ir iliustruodama knygas. Na, žinoma, dar aplankyti Jūrą“, – sakė ji.