Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Greta Bernotaitė?

„Studijų metais galėjau iki nukritimo maltis Luvre ar nacionaliniuose Anglijos karalienių muziejuose, tačiau metams bėgant entuziazmas išblėso. Jau iki karantino nustojau aktyviai lankytis parodose. Supratau, kad esu meno kūrėja, o ne vartotoja. Įkvėpimo semiuosi santykiuose su mylimaisiais ir gamtoje. Aktyviai saugau savo kūrinius nuo aplinkinės įtakos. Nenoriu tapti šiuolaikinio meno trendų auka “, – sakė aktorė, šokėja, performatyvaus meno kūrėja Greta Bernotaitė, paklausta apie kūrybines laisvalaikio veiklas.

Tačiau draugų skatinama, visgi ji aplankė neseniai startavusią Baltijos trienalę BT14 Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Šičia, anot G. Bernotaitės, taip pat galima išskirti „madingo, seksualaus ir ryškaus meno kūrinio“ aspektą.

Nemato galimybės pabėgti nuo meno

„Iš kitos pusės, norėčiau atkurti „Meno Propagandos“ veiklą, kuri kadaise apžvelgdavo šalies meno lauką. Praktiškai visi mano pažįstami kuria, turi savo meno kolektyvus, trupes, grupes ar muzikos festivalius. Tikrai bandžiau, bet nematau galimybės pabėgti nuo meno“, – konstatavo pašnekovė.

Užtat knygai – laiko atsiranda visada. Skaitydama G. Bernotaitė tikino pamirštanti save, o kai knyga įtraukia – nevalgo, nemiega, tik geria baltą kavą ar arbatą, saldintą medumi. „Jei tenka mesti knygas ir eiti ieškoti darbo, padarau viską, kad mane išmestų ir galėčiau grįžti prie skaitymo“, – juokavo G. Bernotaitė.

Labiausiai pašnekovei patinka specialybinės knygos – viskas, kas susiję su šokiu ir kitais meno laukais. Domisi ir šiuolaikiniais Vakarų Europos moralistais, Rytų filosofija ir išmintimi. „Šiuo metu renkuosi knygas, susijusias su baleto technika, estetika ir filosofija, literatūros klasikų kūriniais“, – interesų lauką trumpai apibrėžė ji.

G. Bernotaitė prisipažino mokykloje nuolat kovojusi su klasės auklėtoja, kuri kartu buvo ir literatūros mokytoja, dėl primetamo literatūros sąrašo. „Anuomet ji liepė skaityti mūsų šalies autorius, o aš domėjausi Vakarų egzistencialistais, uždraustomis Markizo de Sado knygomis. Ištvėrusi dvylika metų vidurinio lavinimo kalėjimo suole, naujai atrandu prasmes tiek Žemaitės kūryboje, tiek Salomėjos Neries, Sigito Gedos, kitų lietuvių rašytojų poezijoje. Mokykla yra skirta palaužti žmonių dvasią. Šiuo metu su siaubu girdime, kad mokyklose bus panaikintas šokis...“, – į nūdienos mokyklos programų formavimo tvarką kritiškai žvelgė G. Bernotaitė.

Knygas perveža įsuktas į palto kišenes

Sugrįžusi prie įdomių skaitinių G. Bernotaitė išskyrė visas Kristinos Sabaliauskaitės knygas. Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į uždraustą Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. „Šios knygos paprašė mano mama, gimtadienio proga. Vieninteliai tėvai (profesoriai) gali turėti įtakos mano literatūriniams pasirinkimams. Gyvenimas yra trumpas. Tikrai geriau neskaityti nei išsiplauti smegenis savipagalbos knygomis ir tikėtis, kad visi užaugsime pasaulio valdovais“, – sakė Greta.

Laisvalaikiu menininkė ragino vėlei atsigręžti į žurnalus: „Augau tarp mamos „Vogue“ moteriškų leidinių kalnų, vyresnioji sesuo pasirinko žurnalistės kelią. Jos poezija, rimti, bet trumpi straipsniai, filmų apžvalgos žurnaluose „Psichologijai Tau“, „Miesto IQ“ – leido anksti susipažinti tiek su rimtomis temomis, tiek žvaigždžių gyvenimu, sužinoti apie ketvirtąją valdžią, piarines „antis“, užsakomuosius straipsnius.“

Autorė tikino visada domėjusis „plona riba tarp menininko genijaus ir beprotystės“. „Studijuodama Meno terapiją supratau, kad profesionali kūryba neturi nieko bendro su polinkiu gydyti kitus, vis dėlto, psichologija yra įdomi sritis“, – pripažino pašnekovė ir pridūrė greitu laiku planuojanti perskaityti Antano Andrijausko knygą „Meno psichologija: nuo kūrybingumo ištakų iki psichopatologijos.“

G. Bernotaitės neužmirštamų knygų sąraše – klasika virtusi Richardo Bacho „Džonas Livingstonas Žuvėdra“, tėvo dovanota knyga – „Senovės kinų išmintis“, į kurios rinkinį įeina Sunzi „Karo menas“, Laozi, Konfucijaus, Jin Zi filosofavimai.

Dominančią literatūrą G. Bernotaitė sakėsi surandanti Lietuvos ir užsienio mediatekose, geriausias knygas – nusiperka: „Jei skrendant viršiju lagamino svorį – knygas pervežu įsuktas į palto kišenes. Svajoju vieną dieną atidaryti savo biblioteką, juk paveldėsiu ir tėvų užgyventą intelektualų turtą.“

Spektakliai už geresnį pasaulį

Kalbai pasisukus apie teatrą, G. Bernotaitė iš lietuviškų spektaklių išskyrė Anželikos Cholinos „Pikų damą“.

„Rekomenduoju pamatyti visus šios choreografės pastatymus, nes šokant jos pastatyme „Karalius Mindaugas“ Anželika pasakė: „Tikiu, kad visi žmonės giliai širdyje yra geri.“ Mes, pagonys, plovėme kruvinus kardus lietuje ir ieškojome atleidimo“, – kvietė apmąstymams G. Bernotaitė.

Pirmos karantino bangos metu iš Klaipėdos kilusi G. Bernotaitė patikino buvusi užsidariusi namuose – kaip doras pilietis, net maisto nepirko. „Ilgą laiką sėdėjau mamos namuose ties raugintų agurkų, uogienių, grikių ir ryžių dieta. Po keturių mėnesių trukusios absoliučios izoliacijos labiausiai įstrigo Artūro Areimos spektaklis „Už geresnį pasaulį“. Teko dalyvauti pastatyme iki tol, kol leido sveikata. Repeticijos suteikė šansą bendrauti su žmonėmis, grįžti į Vilnių – sostinė mane gydo“, – sakė ji.

Visgi finalinio rezultato Greta prisipažino nemačiusi – neturi galimybės stebėti mokamų spektaklių.

„Dėl individualios veiklos iki ausų įklimpau į skolas „Sodrai“. Mokesčių inspektorė patarė susirasti darbdavį... Skamba ironiškai, ypač kai turi laisvo menininko statusą. Visą gyvenimą nepavyko rasti saugios vietos po saule. Šiuo metu rytais grūdinuosi po šaltu dušu ir neplanuoju mirti iš bado, nuo karo ir maro, apsaugok mus, Viešpatie“, – tarsi mantrą sukalbėjo pašnekovė.

Tačiau Greta be galo džiaugėsi ramumos periodu ir tuščiomis gatvėmis, tai esą puikiai atitiko jos intravertišką charakterį. O šiuo metu – jau viskas vyksta, kaip įprastai.

„Atšilus orams vedu lauko treniruotes – karantiną jaučiu tik nešiodama kaukę patalpose ir kai prieš filmavimus man sukiša į nosį pagaliuką, kad sužinotų, ar neužkrėsiu visos filmavimo komandos“, – su lengva ironija kalbėjo ji.

Nors nekenčia virtualybės, bet dėl karantino, kaip sakė Greta, teko gadinti savo regėjimo likučius.

„Peržiūrėjau didelę dalį klasikinių baleto pastatymų ir šiuolaikinio šokio kūrinių: Leonide Massine „Parade“, Kenneth MacMillan „The Judas tree“, per „LRT kultūrą“ pagaliau pavyko pamatyti Martyno Rimeikio „Procesą“, kuriame net atsiskirti bandantis individualistas kartoja minios judesius. Šis naujam kvėpavimui prikeltas Franzo Kafkos kūrinys žavi absurdo teatru, keistais šokėjų judesiais, monochromine gama – kaip ir pats gyvenimas“, – pastebėjo kūrėja.

Nuo populiariosios iki alternatyvios muzikos

B. Bernotaitei patinka klasikinė muzika, tačiau klausosi visų laikotarpių ir žanrų kūrinių – nuo populiariosios iki alternatyvios kultūros. „Jei grupė sudomina – visada perskaitau dainų tekstus, kartais ieškau informacijos apie atlikėjus. Visada pasižiūriu videoklipus, jei šie sukurti“, – muzikos klausymosi ypatumus atskleidė pašnekovė.

Menininkė išskyrė konceptualius mąstytojus, suprantančius, kad visi mus supantys garsai yra muzika, įskaitant pauzes: John Cage „4.33“ – keturios su puse minutės tylos.

Artėjančio gimtadienio proga savo žlugusiai meilei G. Bernotaitė dedikavo tris dainas iš patikusių filmų garso takelių:

Iš Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“) – „Išdavystė“ (GrindHouse – Chick Habit).

Iš serialo „Krikštatėvis“ ( Mario Puzo knyga „Šeima“, ypač tiems, kas lankėsi ar gyveno Romoje) – „Kiek kainavo apelsinai?“ (Nino Tota – Brucia la Terra).

„Pilnatis“ – iš grupės „Grinders“ repertuaro, kurią įkūrė kartu su broliu Marijumi.

Tarp abiejų karantinų pačiai G. Bernotaitei teko dainuoti Nerijaus Pečiūros koncerte su grupe UTV už tėvynę.

Kaip vieną neužmirštamų koncertų, įvardino ji, Bjork pasirodymą Vilniuje. „Su drauge buvome nepilnametės, bet kažkaip atitranzavome. Nieko nesigirdėjo, nes pirkome pigiausius bilietus, gavome tolimiausias vietas. Tada nebuvo jokių karantinų, jautėmės „tokios suaugusios“, trynėmės minioje“, – su šypsena žvelgė atgalios Greta.

Paklausta, ar po karantino sušvelninimų jau atsiranda renginių pasiūlymų, Greta atsakė esanti atvira pasiūlymams ir paminėjo liepos 2 dieną nusimatantį koncertą Roko festivalyje, kur ji šoksianti scenoje su metalo grupe „Black Spikes“.

Rekomendavo komedijas – svarbu rasti laiko juoktis

Serialų G. Bernotaitė tikino nekenčianti, nes jie atima per daug laiko, kurį būtų galima skirti kūrybai arba perdegimui – žiūrėjimui į vieną tašką, bandant nenumirti.

Jei laiko negailima – menininkė rekomendavo žiūrėti komedijas, nes gyvenimas yra žiaurus – todėl svarbu rasti laiko juoktis.

Tarp paminėtų – senos komedijos: „Friends“, „The Nanny“, „Dr. House“. Iš šiuolaikines tendencijas liečiančių animacinių filmų – „The Simpsons“, „The South Park“. Iš paranoją keliančių serialų – „The Black Mirror“.

„Lietuviški serialai pasižymi katastrofiško lygio vaidyba – siūlau juos uždrausti. Jei man pasiūlys moterišką orumą žeminantį vaidmenį, aš atsiimsiu kaltinimus ir rekomenduosiu „Piktųjų kartą“. Čia vienintelis girdėtas lietuviško serialo pavadinimas. Mūsų šalies muilo operos man nekelia susižavėjimo, kur vienas turčius veda penktą žmoną ir Nidoje įsitaiso trisdešimt meilužių vienodais antakiais“, – prastiems siužetams negailėjo kritikos G. Bernotaitė.

G. Bernotaitei įspūdį paliko 1974-ųjų filme „The Night Porter“ matyta meilės scena. „Tai buvo paskutinis braškių uogienės indelis, kurį jį sudaužo, valgo pilna burna, kruvinais pirštais, mylisi paskutinį kartą... Natūralus moters poreikis mylėti suvienija auką su priešu, trumpam įveikia mirtį, viskas susivelia į tirštą sirupą, jis ją perrengia, važiuos kartu, kol ant tilto baigsis benzinas ir bus nušauti“, – trumpai nupasakojo esmę ji.

Tarp mėgstamų lietuvių režisierių Arnolda Noir, Dr. GoraParasit, Jonas Mekas, Tadas Vidmantas, Vytautas Katkus, Šarūnas Bartas.

Iš plačiųjų vandenų – Liliana Cavani, Mary Harron, Andrei Tarkowsky, Stanley Cubric, Wong Kar- wai.

G. Bernotaitei visada norisi sugrįžti į pasakišką kino teatrą „Pasaką“. „ Anglijoje, Prancūzijoje taip pat turėjau malonumo žiūrėti filmus jaukiuose, intymiuose kino salėse... Namie šios atmosferos sukurti negaliu, nebent priverstų neegzistuojantis mylimasis. Kaune kadaise egzistavo nuostabus kino teatras „Romuva“. Šiaip ar taip – 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine, kur vyks didžiausi meno renginiai“, – priminė G. Bernotaitė.

Ji pasidalino akimirka iš performanso „Innocent“ Meno parke, kurios metu ji „nužudo meną“.

Karantinas, priekabės ir cukrus

Per pandemiją Greta sakėsi turėjusi laiko peržiūrėti atminties archyvus – diskus su niekur nepublikuotomis analoginių fotografijų sankaupomis – tai, kas leidžia svajoti apie ateities parodas.

„Žadėjau savo juostų, kurios fiksuoja sielas – nepurvinti internetuose, tačiau karantino metu gana įkritau į žaibiško kvadrato aplikaciją – instagramą (@greta_bernotaite). Beje, galiu pasigirti – išleidau biografiją „Cukrus. Baltoji mirtis“. Gyvenau, kaip gyvenusi“, – neįžvelgė didelių pokyčių savo gyvenime G. Bernotaitė.

Menininkės dalia, kūrėjos įsitikinimu, Marijos žemėje „yra žiauri“. „Šiandien einant Gedo prospektu per sėdynę trenkė vaikinas. Nespėjau kirsti atgal, tik pyliau keiksmažodžius, kol užpuolikas nurūko elektriniu paspirtuku. Nepaisant birželio kaitros, stipriai abejoju, ar praeivį gundžiau savo laisvomis kelnėmis. Po incidento su jaunu aktoriumi nebenešioju mini, išskyrus eidama į sceną, kur nuo auditorijos esu atskirta metaline tvora, ekranu ar pakyla. Norėčiau suteikti teisę mane liesti tik minėtam vaikėzui, o visi kiti laisvieji heteroseksualai gali amžinai kalėti uždaryti butuose su galimybe per „Tinder“ programėlę išsikviesti neapmokamą prostitutę, kelių minučių trukmės erotinei ekstazei. Gėjai ir moterų prižiūrimi asmenys gali ganytis laisvėje. Jie bent jau nebando manęs smaugti Naujųjų metų išvakarėse ar kitaip smurtauti prieš beginklę merginą“, – išsiliejo Greta.

Panašu, kad atėjo laikas parašyti naują knygą ar susukti filmą? „Planų kūrybiškoje makaulėje visada apstu, o entuziazmas trankyti galvą į Kultūros tarybos ar ministerijų finansavimo vartus niekada neblėsta“, – liūdnai šyptelėjo menininkė.

Baigdama pokalbį G. Bernotaitė visiems palinkėjo lankytis teatruose ir parodose – tik su sąlyga: „Iki to momento, kol išdrįsite kurti patys, pradėsite reikšti jausmus, mintis – žodžiu, raštu ar judesiu. Niekam neleiskite savęs tildyti (nebent stebite spektaklį); Gyvenkite savo, o ne skolintą gyvenimą, kurį sufleruoja kinas.“