Bibliotekėlėje daugiausia poezijos ir klasikos
I. Valantinaitės manymu, kad ir koks žmogus užsiėmęs būtų – visuomet atras laiko poezijai. Paskutinės jos įsigytos poezijos knygos – Gijomo Apolinero rinktinė „Mirabo tiltas“ ir Dantės Aligjerio „Dieviškoji komedija“. Paskutinė perskaityta iš prozos – draugės Vaivos Grainytės naujo kūrinio rankraštis. Dabar skaito neseniai dovanų gautą dykumos tėvų išminties kupiną Nikodemo Agioriečio knygą „Nematoma kova“.
„Anksčiau ir knygas į namus tempdavau tuntais, peržvelgdavau visas naujienas. Buvau tikra kaupikė, mėgaudavausi rikiuodama pagal autorius į lentynas. Apsigyvenus mažoje erdvėje, vietos teliko toms knygoms, kurias dar kada nors norėsiu paimti į rankas, tad be skrupulų „išvaliau“ savo bibliotekėlę. Dabar ten – daugiausia poezijos ir klasikos“, – pasakojo pašnekovė.
Tiek dailėje, tiek literatūroje, muzikoje, kaip pastebi I. Valantinaitė, ji vis labiau atsigręžianti į klasiką.
„Pastaruoju metu mane ji pasotina stipriausiai. Skaitant ar klausant daugelį šiuolaikinių kūrinių, apima jausmas, kad tai jau girdėjau, kad jau žinau, kaip toliau klostytis šioji situacija ar kaip vinguriuos melodija. Anksčiau jeigu jau pradėdavau, prisiversdavau perskaityti visą knygą. Prieš kelerius metus nusistačiau šimto puslapių ribą, galiausiai – penkiasdešimties, dabar – visiškai ramia širdimi vos pavarčiusi išsyk galiu padėti į šalį“, – apie skaitymo įpročius kalbėjo literatė.
Paklausta, ar yra tokių knygų, kurių ji negalinti pamiršti, palikusių savo įspaudą, I. Valantinaitė atsigręžė į vaikystėje mamos skaitytas pasakas – ypač įstrigo „Pasaulio pasakų“ serija. O augant, formuojantis, į akiratį pateko Oskaro Milašiaus, Rainerio Marijos Rilke's, Henriko Radausko poezija, Marcelio Prousto, Antono Čechovo, Fiodoro Dostojevskio, Michailo Bulgakovo kūriniai. „Ir dar daug daug... Visų neišvardinsiu“, – sakė ji.
Nuotoliniame laike – tvirta dvasinė disciplina
Vieniems per karantiną nesisėdi namuose, baigiasi savitvarda, o I. Valantinaitė tikino per šį laiką atradusi dar gilesnę vidinę ramybę ir lyg dienos stuburas – tvirtą dvasinę discipliną – tai pagilino žinojimą, kad tiesa yra viena.
„Dar neseniai už akių užkliuvo prieš keletą metų duotas interviu, kuriame teigiau, kad nėra vienos tiesos. Šiandien man nejauku dėl šių žodžių, nes gana greitai patyriau, kad tiesa tegali būti tik viena – visa kita tėra nuomonės apie tiesą ir, taip, žinoma, jos gali būti itin skirtingos. Antraip juk net pats žodis prarastų savo prasmę“, – samprotavo viena ryškiausių jaunesniosios kartos autorių.
Kokių naujų prasmių įnešė karantino laikas? „Man visas šis išbandymų laikas atrodo labai prasmingas, išgryninantis, padedantis susivokti, atrasti esminius dalykus. Lyg vis lekiant, skubant nuo įprastos kasdienybės, staiga būtų pakeltas šydas ir išvystum apčiuopesnę tikrovę. Šiuo laiku mus dar galėčiau palyginti su restauratoriaus rankose atsidūrusiu paveikslu, nuo kurio yra nuvalomi ankstesniais amžiais užtapyti sluoksniai ir išryškėja tikrasis atvaizdas“, – palygino I. Valantinatė.
Dargi, kaip pasakojo poetė, karantinas gerokai „pakoregavo“ ir pristabdė su Rašytojų sąjunga kuriamo projekto „Literatūrinė pamoka“ filmavimus.
„Štai su poete Ramute Skučaite susitikimo laiką deriname ketvirtas mėnuo... Tikiu, kad jau netrukus kibsime į šiuos darbus. Šio projekto metu su pora operatorių vykstame pas rašytojus į svečius ir įamžiname jų moksleiviams vedamas pamokas. Džiaugiuosi, kad „nuotoliniame laike“ ši veikla itin aktuali“, – pažymėjo literatė ir pridūrė, kad visgi dauguma poezijos festivalių ir susitikimų su skaitytojais nenutrūko, o persikėlė į virtualią erdvę ir taip pritraukė dar didesnę auditoriją, negu kad būtų susirinkę klausytojų į renginį. Visose situacijose, anot poetės, galima atrasti prasmės grūdą.
Per pačių griežčiausių apribojimų kupiną karantiną, I. Valantinaitė prisipažino, labiausiai pasiilgusi operos, baleto, klasikinės muzikos koncertų.
„Jau studijuoju Operos ir baleto teatro bei Filharmonijos programėles. Net oda šiurpsta iš nekantrumo, kada pagaliau „gyvai“ pasiklausysiu muzikos! Rodos, Giacomo Puccini „Turandot“ buvo paskutinė prieškarantininė opera… Įstabus Roberto Wilsono pastatymas, mielai apsilankyčiau dar kartą“, – prisiminė pašnekovė.
Prieš kurį laiką nesiskirdavo su ausinuku, o dabar labiausiai mėgsta tylą
Pasisukus kalbai apie muziką ir mėgstamiausius atlikėjus, I. Valantinaitė sakė, kad jos manymu, neužmirštamas koncertas yra toks, kurį išgirsti ne tik ausimis, bet ir širdimi.
„Toks koncertas išlieka atminty, atveria, keičia. Esu labai dėkinga GŠ ansambliui, kad Gailestingumo šventės išvakarėse per naktį šventovėje giedoję Apokalipsę arba Apreiškimą šv. Jonui, jie pakvietė prisijungti ir atlikti kelis man itin brangius, Šventąjį Raštą padėjusius „atrakinti“ ir įkvėpusius skyrius“, – apie tekusius stiprius vyksmo potyrius kalbėjo poetė.
Nuo ankstyvos paauglystės, I. Valantinaitė pasakojo, gan nuodugniai domėjusis roko istorija. Tarp mėgstamiausių jos atlikėjų – Nickas Cave'as, Davidas Bowie, Beckas, Fiona Apple, Tori Amos, Billie Holiday, PJ Harvey, Bat for Lashes, Leonardas Cohenas, Morrissey su the Smiths, Cat Power, Cocteau Twins, Arcade Fire, Anna Calvi....
„Galėčiau vardinti ir vardinti. Anuomet stengdavausi vis nuvykti į mėgstamų atlikėjų koncertus. Dar prieš kurį laiką nesiskirdavau su ausinuku, o dabar labiausiai mėgstu tylą. Sukdamasi buityje, dažniausiai prisimenu kokias mielas 80-90-ųjų senienas arba perklausau rekomenduojamas naujienas Spotify“, – dalijosi muzikiniais patyrimais I. Valantinaitė.
Užtat serialų poetė tikino visai nebežiūrinti. „Labiausiai turbūt buvau įsitraukusi į „Sostų karus“. Dar ir dar? Vaikystėje vis prašydavau tėvų uždėti „Muzikos garsus“. Gyvenimas pasidarė įdomesnis už bet kokį žmogaus surežisuotą kūrinį. Kasdien patiriu nuostabos akimirkų, net jeigu tenka susidurti su itin skausmingais dalykais“, – pastebėjo pašnekovė.
Vienas paskutinių matytų, stiprų įspūdį I. Valantinaitei palikęs filmas – per „Kino pavasarį“ rodytas Ciro Guerra „Barbarų belaukiant“ (rašytojas Johnas Maxwellas Coetzee pats adaptavo šį savo kūrinį į filmo scenarijų).
Prie pačių pačiausių režisierių poetė priskyrė – Andrejų Tarkovskį, Bernardo Bertolucci, Peterį Greenaway, Jimą Jarmuschą, Ingmarą Bergmaną, Alainą Resnais, Jeaną Lucą Godard'ą.
Kol bus sunku mylėti, tol ir truks sunkusis amžius
I. Valantinaitė neseniai apsilankė Valstybės pažinimo centre vykstančioje parodoje „Šiuolaikinė lietuvių poezija: eilėraščiai mieste“.
„Joje labai sumaniai, kūrybiškai atskleidžiamas itin platus lietuvių poezijos spektras – 36 įvairių kartų autoriai, o žiūrovas yra įtraukiamas į kūrybinį procesą ir kviečiamas netgi sudėlioti naują eilėraštį iš eksponuojamų frazių“, – trumpai apibūdino literatė.
Iš paskutiniųjų aplankytų, I. Valantinė svarstė, atminty turbūt ilgam išliks Sigitos Maslauskaitės „Acheiropitos“ ir MO „Sunkus amžius“.
„Leisdamasi laiptais dar pagalvojau, kad abi MO matytos nepaprastai stiprios parodos „Sunkus amžius“ ir „Kodėl taip sunku mylėti?“ lyg tyčia susipynusios pavadinimais. Tarsi sufleruotų, kad tol, kol bus sunku mylėti ir neįvertinsi dovanoto jausmo prigimties, vertės, tol ir truks sunkusis amžius. Nepriklausomai nuo istorinio ar politinio konteksto...“, – filosofiškai pažvelgė ji.
Artimiausiu metu, I. Valantinaitė tikino, planuojanti apžiūrėti Nacionalinės dailės galerijos parodą „Formuojant ateitį“.
„Domiuosi meno istorija, tad su džiaugsmu sekmadienio vakarais prisijungiu prie bičiulės menotyrininkės rengiamų „meno seansų“ per Zoomą, kai kartu su keliolika entuziastų gilinamės į ikonografijos simboliką“, – pažymėjo autorė.