Susikrovus savo bagažą pasidarė vis sunkiau rasti kažką, kas jį papildytų
Puiki proga tapytojo pasiklausinėti, kaip jis ieško idėjų laisvalaikiui, kokias knygas, filmus ir renginius renkasi. L. Jusionis leidžiasi į pokalbį, visgi pripažindamas, kad šiuo metu nėra itin aktyvus meno vartotojas, gal kiek aktyvesnis jo gamintojas.
„Tapydamas mėgstu klausytis radijo. Tiek abiejų Lietuvos radijo programų, tiek BBC. Tikslingai rekomendacijų nebeieškau – jei kažkas, ką išgirstu, užkabina, stengiuosi pasitaikius progai pažiūrėti tą filmą ar paskaityti tą knygą. Tiesa, taip susikaupė daug dalykų, su kuriais norėčiau susipažinti, bet tam, matyt, dar neatėjo laikas. Taip pat atkreipiu dėmesį į tai, kuo dalinasi mano bičiuliai ar tiesiog sekami žmonės feisbuke. Per filosofijos studijų Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje metus sutikau daug įdomių ir aktyvių žmonių. Tad tai visai neblogas šaltinis“, – sakė L. Jusionis.
Bet tapytojas pastebėjo, kad išties daug dalykų, kuriais jis pasidomi, kyla iš to konteksto, su kuriuo buvo susipažinęs paskutiniaisiais mokyklos metais arba pirmaisiais metais po jos baigimo.
Paklaustas, ar atsiranda laiko knygai, L. Jusionis šypsodamasis atsakė, kad būtų teisingiau pasiteirauti, ar jis skiriantis laiko skaitymui. „Nes laiko išties šiuolaikinėje visuomenėje visi turime tikrai daug. Visgi aš pats šiuo metu skaitau mažai. Pradėjau Fernando Pessoa „Užmaršties knygą“. Sužinojau apie ją gana seniai, bet tuo metu ji dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Buvo ir kitų įdomių dalykų, tad angliško vertimo per daug neieškojau. Dabar pasitaikė galimybė prie jos grįžti“, – apie skaitomą kūrinį kalbėjo tapytojas.
Patraukia pasakojimo forma, koncepcija
Grožinėje literatūroje L. Jusionį sudomina pati pasakojimo forma, rašymo ir pasakojimo kūrimo koncepcijos raida. Tapytojas taip pat nevengia atsigręžti į filosofines ir socialines teorijas.
Naujumo kriterijaus literatūroje menininkas tikino nebeieškantis – apsistojo ties Witoldu Gombrowicziumi, Georges'u Bataille, Julio Cortazaru ir Alaino Robbe-Grillet kūriniais.
„Svarbiausios knygos, suformavusios mano mąstymą yra tų pačių jau paminėtų autorių. Pirmoji šiuo metu iškyla W. Gombrowicziaus „Ferdydurkė“ (galima būtų pridėti „Pornografiją“, „Kosmosą“, „Apsėstuosius“, „Dienoraščius“, bet labiausiai „Ferdydurkė“). Tai makabriškas pasakojimas, kuriame suaugęs žmogus atsiduria mokinio vietoje ir yra įtraukiamas mokyklos, o per ją – visuomenės konteksto, persiima jam tarsi visiškai svetima problematika, ima elgtis ne pagal savo valią“, – meistrišku filosofiniu išvedžiojimu stebėjosi L. Jusionis.
W. Gombrowiczius, menininko pastebėjimu, sugeba jautriai užčiuopti „socialiai veikiamo libido bandymą tapti forma“, anot jo, tai gera visuomenės, mokyklos, dorovės ir patriotizmo kritika.
Georges'o Bataille „Akies istorija“ ir „Abatas C“ L. Jusioniui įsiminė dėl savo perversiškumo ir kone sakralaus bandymo „perversija įveikti būties neautentiškumą“.
Savo ruožtu J. Cortazaras ir A. R. Grillet „Labirinte“ į atmintį tapytojui įstrigo dėl žaidimo kūrinio struktūra ir to, kaip pats žaidimas struktūra generuoja siužetą bei turinį.
Be grožinės literatūros, L. Jusionis išskyrė Pierre'o Bourdieu ir Loïc Wacquant „Įvadą į refleksyviąją sociologiją“, Benedicto Andersono „Įsivaizduojamas bendruomenes“.
„Šios knygos turėjo įtakos tam, kaip aš suvokiu socialinę pasaulio sąrangą. Panašių kūrinių išties yra daugiau, bet dabar pagalvojau būtent apie jas“, – pažymėjo jis.
Prarado įprotį sekti teatro įvykius
Prašnekus apie spektaklius, L. Jusionis atviravo jau daug metų nesekantis teatro įvykių. Paskutinis spektaklis, kurį žiūrėjo – Jono Vaitkaus „Ivona Burgundo kunigaikštytė“, pagal mėgstamo W. Gombrowicziaus pjesę.
„Tikriausiai tai buvo jau prieš keliolika metų. Labiau domiuosi kinu, nes patinka, kad jo kalboje vaizdo ir teksto santykis daug įvairesnis. Teatre – per daug teksto ir aktoriaus buvimo. O kine jį gali pakeisti kameros akis, stebinti atskiras situacijas, kurios nebūtinai yra užpildomos aktoriaus buvimu. Tekstas gali prasilenkti su vaizdu, gali būti brėžiamos įvairiausios paralelės. Manau, teatre atrasčiau ir man patinkančių formų, bet praradau įprotį jį sekti“, – pasvarstė kūrėjas.
L. Jusionis tikino jau nebepamenantis, kad pastaruoju metu būtų dalyvavęs ir kokiame nors rimtesniame koncerte – na, nebent yra pasiklausęs kokio lauko koncerto fragmentą bare.
„Kai gimė sūnus, lankymasis koncertuose prisitaikė prie to, kiek laiko jis išlaiko interesą ten būti, – šypsodamasis pasakojo jaunas tėtis. – O paskutinis geras koncertas, kuriame buvau – „Kabloonak“ (vaiką buvau palikęs pas senelius), tikrai mėgstu šią grupę! Bet tai buvo dar prieš karantiną... Taip pat paminėčiau „Solo ansamblį“. Pagalvojęs apie koncertus iškart paminėjau vietines grupes – džiaugiuosi tuo.“
Vis dėlto, L. Jusionis apibendrindamas sakė, kad jo muzikos interesų laukas labai platus – buvo laikas, kai klausėsi daug džiazo, po to – šiuolaikinės akademinės muzikos. Labai patikdavusi Mindaugo Urbaičio ir Šarūno Nako laida „Modus“. Taip tapytojas pasakojo atradęs Philipą Glassą, Johną Cage'ą, Terry Riley, Michaelą Nymaną ir kitus.
„Taip pat esu didelis „Kraftwerk“ gerbėjas. Labai mėgstu „Joy Division“, jau klasika tapusius „Rolling Stone“. Iš egzotiškesnių muzikantų ilgą laiką buvau Jimi Tenoro stebėtojas ir teko pabuvoti ne viename jo koncerte“, – sakė jis.
Nėra serialų mėgėjas, bet turėti, ką pasižiūrėti – malonu
Kalbėdamas apie kino filmus menininkas rekomendavo pasižiūrėti Christiano Petzoldo „Tranzitą“.
„Patiko filmo koncepcija, sukurianti distopiją, kurioje Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir politinio pabėgėlio situacija nacių okupuotoje Prancūzijoje yra perkeliami į šiandieną. Filmo estetika ir kuriama atmosfera taip pat verta paminėjimo“, – apie juostos išskirtinumą kalbėjo L. Jusionis.
L. Jusionis prisipažino nesąs didelis serialų mėgėjas, nors, anot jo, turėti, ką reguliariai pasižiūrėti, yra malonu. Tapytojas išskyrė Paolo Sorrentino juostą – „Jaunasis popiežius“ – labiausiai dėl stiliaus, kadrų kompozicijos, mizanscenų.
„P. Sorrentino, man atrodo, yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinių režisierių, kuriuos norisi statyti į vieną gretą su tokiomis autorinio kino legendomis kaip Jeanas-Lucas Godard'as, Federicas Fellinis, Michelangelo Antonioni.Taip pat galėčiau rekomenduoti Sorrentino „Jaunystę“ ar „Didį grožį“. Bet manau, juos beveik visi jau yra matę. Visgi man tai įsimintiniausi pastarojo meto filmai“, – konstatavo L. Jusionis.
Pirmoji paroda, kurią L. Jusionis aplankė po karantino – Michaelio Rakowitzo instaliacija Radvilų rūmuose. Tarp patikusių – Aleksandros Kašubos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Algimanto Černiausko, tiksliau Mr. Justchecking ir Mr. Dr. Hermandrowning „Ikalčių slėpimo agentūra“ Pamėnkalnio galerijoje.
Naujų užsiėmimų L. Jusionis per karantiną tikino neatradęs. „Mano kaip tapytojo gyvenime buvimas namuose ar studijoje ir taip yra kasdienybė, tad mažai kas pasikeitė. Gal kiek dažniau su šeima išeinu pasivaikščiot Sapieginėje ir aplinkiniuose Antakalnio miškuose“, – sakė jis.
Tačiau šiokių tokių atradimų visgi būta – snieguotą žiemą, kai galimybės minti pedalus buvo apribotos, L. Jusionis pasakojo atradęs bėgimą bekele toje pačioje Sapieginėje.