Išsirikiavusi laukia knygų eilutė
Šiuo metu režisierius prisipažino esantis išties užsiėmęs, tad knygai daug laiko nelieka. Tačiau, kad ir kaip būtų, stengiasi neapleisti literatūros, bent kažkiek laiko per savaitę skirti skaitymui. Knygų eilutė išsirikiavusi laukia L. Mikutos dėmesio.
„Na, o šiuo metu darkart skaitau Aldou Huxley distopiją „Puikus naujas pasaulis“. Mūsų dabartinis gyvenimas dėl pandemijos įgauna distopiškų bruožų, galbūt dėl to vėl iš naujo atsiverčiau ją“, – svarstė L. Mikuta.
Iš grožinių kūrinių, režisieriui labiausiai patinka literatūra, turinti kelis dugnus, daugiaprasmė, nevienareikšmė, kupina intelektualinių mįslių ir iššūkių.
„Intelektualusis romanas. Tokia literatūra kiekvienam skaitytojui leidžia susikurti savo knygos interpretacijos versiją. Iš autorių galėčiau paminėti Miloradą Pavičių, Milaną Kunderą, W. Gombrowiczių, Olgą Tokarchuk. Kartais smagu paskaityti ir kokį lengvesnį žanrą – ne per seniausiai perskaičiau Rimanto Kmitos „Pietinia Kronikas“. Labai smagiai, su polėkiu parašyta knyga, grąžinanti į devyniasdešimtųjų metų pasaulį. Ir nors nesu šiaulietis, ją perskaičiau su nenuslenkančiu šypsniu veide. Daug atpažįstamų ir dabar jau iki negalėjimo juokingų dalykų, kurie „labai rimti“ tuo metu buvo“, – sakė pašnekovas.
Taip pat, tikino jis, mėgstantis skaityti sociologinę, antropologinę literatūrą, nagrinėjančią pasaulyje ir visuomenėse vykstančius reiškinius, slinktis, kismą: „Tai daugiau mokslinė literatūra, tačiau pasiryžus ją skaityti, galima gausiai pasisemti įvairiausių idėjų – minčių ir kūrybai, ir apmąstymams, ir diskusijoms su draugais.“
Skirtinguose gyvenimo etapuose, skirtingos knygos palieka spaudą. L. Mikutos pastebėjimu, būtų galima netgi gyvenimą suskirstyti etapais, kada kokia literatūra darė įtaką ir žavėjo.
„Paauglystėje labai patiko Erichas Marija Remarkas („Vakarų fronte nieko naujo“, „Naktis Lisabonoj“, „Laikas gyventi ir laikas mirti“), Hermanas Hesė („Narcizas ir Auksaburnis“, „Stiklo karoliukų žaidimas“), Robertas Schneideris („Miego brolis“) – kūriniai apie draugystę, mirtį, gyvenimą, genialumą, meilę. Ryškūs ir užburiantys – ko paaugliui ir reikėdavo. Ir be abejo – egzistencializmas (kaip be jo!) – Alberas Kamiu, Francas Kafka, Bruno Schulzas... dar Dostojevskis, nors ir ne visai egzistencialistas, bet nemažai jo turintis. Vėliau sekė Milano Kunderos, Viktoro Pelevino, Gabrielio Garsija Markeso periodas. Taip jau yra – kai užsikabinu ties vienu autoriumi, tai galiu jį perskaityti visą. Dar vėliau – Milorado Pavičiaus, Witoldo Gombrowizciaus, Umberto Eco periodas“, – vardijo L. Mikuta.
Jei režisieriui reikėtų sudaryti savo gyvenimo knygų TOP 5, jis atrodytų taip:
1. Miloradas Pavicius „Chazarų Žodynas“
2. Witoldas Gombrowiczius „Ferdydurkė“
3. Gabrielis Garcia Marquezas „Šimtas metų vienatvės“
4. Umberto Eco „ Rožės vardas“
Ypatingas religinis potyris bei pasaulinio masto pastatymai
Pavasario karantino periodu L. Mikutai teko nemažai padirbėti – ruošėsi savo filmo „Romano vaikystė“ premjerai, kuri išėjo „Scanoramos“ festivalyje – paskutinę dieną prieš paskelbiant naują karantiną, tad ypatingų kultūrinių atradimų, tikino jis, neatradęs.
„Galėčiau nebent paminėti intelektualių ir neskubrių pokalbių svetainę „Maratono laukas“. Puikūs įvairiausių sričių pašnekovai ir įdomūs interviu“, – pažymėjo režisierius.
Kaip labiausiai palikusį įspūdį, iš pastaruoju metu matytų lietuviškų spektaklių, L. Mikuta įvardino, Roberto Wilsono „Turandot“ pastatymą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
Įsiminė ir kažkada matytas „skandalingojo“ Romeo Castelucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“.
„Jį įvardinčiau dar ir kaip ypatingą religinį potyrį. Gaila, jog tuomet jis buvo taip užsipultas visiškai neįsigilinus į turinį, o užsikabinus už keleto nereikšmingų ir iš konteksto ištrauktų detalių“, – išankstinį nusistatymą įžvelgė L. Mikuta.
Tą patį R. Castelluci L. Mikuta norėjo paminėti dėl ne per seniausiai virtualiai matyto jo Richardo Strausso operos „Salomėja“ pastatymo Zalcburgo Operos teatre, kuriame dainuoja mūsų sopranas Asmik Grigorian.
„Mano nuomone, labai profesionaliai nufilmuotas spektaklis, kurį stebint išties pasijunti sėdintis teatro salėje. Patyriau didžiulį malonumą.Nufilmuoto spektaklio sėkmė ir paveikumas priklauso nuo to, kaip jis nufilmuotas. Nevykusiai nufilmuotas spektaklis netenka didelės dalies savo žavesio. Ačiū Dievui, yra tokie kanalai kaip Mezzo“, – pasidžiaugė jis.
Muzika, kuri gimė, gyveno ir mirė
Pasisukus kalbai apie muziką, L. Mikuta pasakojo, mėgstantis įvairią muziką – klasiką, operą, lengvą džiazą, sunkų roką, šiuolaikinių kompozitorių muziką – priklauso nuo nuotaikos ir aplinkybių.
„Klausausi ir minimalistinės, atmosferinės muzikos. Arvo Part, Johanas Johanssonas, Erikas Skodvinas, Giedrius Puskunigis, Linas Rimša. Barokinė muzika irgi nuostabi. Labai mėgstu Philipe Jaroussky balsą, Hendelio, Wagnerio, Puccinio operas. Nespjaunu ir į gerą seną pop muziką – Nancy Sinatra, „The Doors“, „Pink Floyd“, Leonard Cohen“, – vardijo kūrėjas.
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį, L. Mikutai teko dalyvauti viename išskirtiniame koncerte Anykščių Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre.
„Tai buvo džiazo grupės „Infiltrators TRIO” (Arkadijus Gotesmanas, Dmitrijus Golovanovas, Janas Maksimovičius) koncertas. Tokios pagaunančios, ir į kažkokius keistus pasaulius nunešančios improvizacijos seniai neteko patirti. Tai buvo koncertas, po kurio ore dar ilgai tvyrojo muzikos, bendrai publikos išgyventų emocijų kondensatas. Koncerto išskirtinumas buvo tame, jog tą vakarą muzika, kuri niekada neegzistavo – gimė, gyveno ir mirė. Ji niekad neskambėjo prieš šį koncertą ir niekad nebeskambės po jo. Tai buvo gili laikinumo ir universalumo refleksija, momento ir amžinybės šventė”, – neslėpė susižavėjimo L. Mikuta.
Seka patinkančių režisierių kūrybą, dokumentikoje pasigenda kino
Itin įdomu sužinoti ne viename tarptautiniame prestižiniame filmų festivalyje su savo kūriniais dalyvavusio režisieriaus „kino skonį“ ir rekomendacijas. L. Mikuta pasakojo, mėgstantis stebėti ir sekti jam patinkančių režisierių kūrybą.
„Tam tikra prasme, skirtingus jų filmus irgi galima įvardinti kaip serialą, tik jungtys tarp „serijų“ – daugiau stilistinės, idėjinės, estetinės, o ne siužetinės“, – aiškino jis.
Tarp mėgstamų režisierių – Michaelas Haneke, Ulrichas Seidlas, Jimas Jarmuschas. Visą laiką L. Mikuta seka lenkų (Pawelo Pawlikowskio, Jano Komasa), skandinavų (Tomo Vinterbergo, Runaro Runarrsono, Roy Andersono, Larso von Triero) kiną.
„Rusų kine vyksta įdomių reiškinių, dažnai atkreipiu dėmesį į Irano režisierių filmus. Be abejonės, mane labai domina kūrybinė dokumentika, didžiųjų dokumentikos festivalių programos. Deja, pastaruoju metu pastebėjau, jog dokumentinio kino pasaulyje pradeda dominuoti aktyvistiniai filmai, o kūrybinė dokumentika – būtent dokumentinis kinas kaip meno rūšis, po truputį užleidžia savo pozicijas. Tai šiek tiek liūdina. Nesakau, kad nereikia aktyvistinių filmų, tačiau norėtųsi, kad dokumentikoje būtų daugiau kino“, – savo lūkesčius išsakė režisierius.
Kalbėdamas apie serialus, režisierius išskyrė Lietuvoje filmuotą „Černobylį“.
„Geras scenarijus, puiki vaidyba. Nuostabus visos komandos darbas tiek parenkant lokacijas, tiek atrenkant aktorius, tiek atkuriant sovietinę buitį. Serialas beveik kaip istorinis dokumentas“, – kalbėjo L. Mikuta.
Iš sudominusių kino reiškinių – rusų režisieriaus Ilja Chržanovsky „Dau“ projektas.
„Sunku šį projektą įvardinti kaip filmą – tai ir instaliacija, ir serialas apie mokslininko Levo Landau gyvenimą. Filmavimui buvo atitvertas vienas Charkovo miesto rajonas, jame atkurta sovietmečio realybė, jame gyveno apie 10 tūkst. statistų, vaidino 700 aktorių. Filmavimas truko trejus metus. Labai įdomu pamatyti rezultatą, nes dar niekad kinas tokiu masteliu nebuvo kuriamas“, – apie kūrinio išskirtinumą kalbėjo L. Mikuta.
Režisierius tikino, gan intensyviai besinaudojantis virtualiomis kino festivalių platformomis.
„Tiek „Kino pavasario“, tiek „Scanoramos“ filmus žiūriu ir džiaugiuosi, kad nors taip galima pajusti kino festivalio dvasią. Aišku, kino salės, didelio ekrano, pokalbių po filmo fojė niekas nepakeis, tačiau tai jau bent šis tas. Liūdniau yra su teatrais ir koncertais, kurių prigimtis – ne ekraninė. Kituose festivaliuose dalyvauju, kaip dalyvis kartu su savo filmu – vyksta peržiūros, gauni akreditaciją, dalyvauji diskusijose, tik kad – niekur nekeliauji, o sėdi namie“, – karantino iššūkius paminėjo L. Mikuta.
Jusliškai ir intelektualiai
„Paroda atskleidė, kokia visgi yra svarbi išeksponavimo koncepcija, sukūrė pasakojimą apie mitinę žemę, apie iš jos išaugusius nepakartojamus menininkus. Net Čiurlionio išskirtinumą pastebi tik kontekste su kitais, ne ką mažiau genialiais dailininkais. Šioje parodoje, ne tik buvo pristatytas Baltijos šalių menas, joje atsivėrė ištisas laikmetis, su savo potyriais, mintimis, fantazijomis ir baimėmis. Puiki paroda“, – apibūdino L. Mikuta.
Kitas stiprus potyris – Saskia Boddeke ir Peterio Greenaway instaliacijų paroda „Kodėl taip sunku mylėti“, Mo muziejuje.
„Įdomi jungtis tarp intymaus, asmeniško patyrimo bei globalaus, istorinio, religinio, civilizacijos konteksto. Visa tai veikia tiek jusliškai, tiek intelektualiai. Išties džiugu, jog Lietuvoje atsiranda tokio aukšto lygio parodos“, – dalijosi įžvalgomis L. Mikuta.
Paklaustas, kaip pasirinkti gerą ir kokybišką turinį, kur ieškoti atsiliepimų ar rekomendacijų, L. Mikuta sakė, turintis savų kanalų, – tikriausiai, kaip ir kiekvienas.
„Asmeniškai aš informaciją randu bent keliais būdais. Ko gero, reikšmingiausias yra rekomendacijos svarbių man žmonių – nebūtinai artimųjų, tai gali būti žmonės, kurių nuomonę gerbiu ir vertinu. Perskaitytas interviu, esė, straipsnis, kuriame minimi vienokie ar kitokie literatūros, kino ar teatro kūriniai inspiruoja susirasti juos, peržiūrėti ar perskaityti ir apmąstyti“, – teigė pašnekovas.
Socialiniai tinklai, anot L. Mikutos, renkantis kūrinius taip pat užima svarbią vietą. Prenumeruoja leidyklų, muziejų, kultūrinės spaudos, teatrų, kino teatrų paskyras feisbuke – jei kažkas vyksta įdomaus, nėra sudėtinga sužinoti.
„Feisbuko algoritmai veikia neblogai. Atkreipiu dėmesį į perkamiausių „Akademijos“ knygyno knygų dešimtuką, taip pat literatūrinių premijų laureatų knygas, žymesnių kino festivalių programas. Yra autorių, režisierių, kuriuos pastoviai seku ir stengiuosi būtinai pamatyti ar perskaityti naujausius kūrinius. Kultūros žurnalų popieriniame pavidale kol kas neprenumeruoju, bet jau rimtai galvoju tai daryti! Pandeminiame skaitmeniniame pasaulyje pasiilgsti kažko tikro, ką gali pačiupinėti, pavartyti, užuosti”, – prisipažino režisierius.