Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Neringa Žukauskaitė?

Savo pirmąją parodą po griežto karantino sostinės „AP galerijoje“ pristatanti šiuolaikinės grafikos menininkė Neringa Žukauskaitė sakė, kad kultūros įstaigų atsivėrimas lankytojams – tikrai puiki žinia. Ir dar kokia! Ypač žinant, kad paskutinė N. Žukauskaitės paroda Vilniaus rotušėje vyko praėjusių metų rugpjūtį... „Kaip tik buvo vasara, nors ir su kaukėmis, tuomet dar buvo galima rengti atidarymus. Man labai svarbu sutikti žmones, pristatyti parodą, pabendrauti. Vėliau viskas užsidarė... Po kultūros įstaigų užsidarymo – tai pirmasis mano renginys ir išėjimas su paveikslais į viešumą. „Impromptu“ – muzikinė paroda, nulemta kelių muzikinių albumų-projektų. Atidaryme grojo kvartetas „Chordos“, tad buvo taip gera pajusti tai, prie ko ankčiau buvome pripratę ir galbūt kiek išlepinti“, – pasakojo N. Žukauskaitė, paprašyta pasidalinti kultūrinio laisvalaikio idėjomis.

Dėl savo parodos atidarymo rūpesčių, N. Žukauskaitė prisipažino, dar neturėjusi kada aplankyti atsivėrusių ekspozicijų, bet, patikino ji, dabar tam turėsianti laiko.

„Ruošiuosi nueiti į naują MO muziejaus parodą, kuri tuoj atsidarys, aplankyti Pranciškaus Smuglevičiaus parodą Vilniaus paveikslų galerijoje. Labai tikiuosi, kad greitai vėl bus galima lankyti norimus renginius ir mėgautis jais“, – vylėsi menininkė.

Nebegaišta laiko skaitydama bet ką, ieško geros literatūros

Užtat paskutiniu metu, N. Žukauskaitė tikino, labai daug skaitanti. Visgi nebėra taip, kad nuėjusi į knygyną nusipirktų nežinomą knygą vos paskaičiusi jos anotaciją.

„Gal tai lėmė ir karantinas, kai knygas reikėjo pirkti internetu. Tuomet ieškojau rekomendacijų. Turiu keleta žmonių socialiniuose tinkluose, kurių nuomone pasitikiu. Perskaičiusi kelias jų rekomenduotas knygas supratau, kad galiu pasitikėti, kad tai yra būtent tai, kas mane gali sudominti. Svarbios ir mano šeimos, aplinkinių reakcijos. Šeimoje stengiamės dalintis knygomis, tad sesių rekomendacijos ypač svarbios. Nebesinori gaišti laiko bandant skaityti bet ką, ieškau geros literatūros“, – pabrėžė pašnekovė.

Šiuo metu N. Žukauskaitė skaito Hanya Yanagihara kūrinį „Mažas gyvenimas“. „Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie šią knygą. Bet taipogi, kad ji yra ypatingai paveiki, sunki, paliekantį gilų, gal net slogų įspūdį. Todėl jos kiek šalinausi, bet vieną dieną, užsinorėjau perskaityti ir nusipirkau“, – pasakojo grafikė.

Knyga, anot jos, tikrai gera, nors ir nelengva. „Jau įpusėjau, tad galiu pasakyti, kad tikrai verta viso laiko, kurį praleisite su ja (gali užtrukti, nes yra net 665 psl.). Galima pamanyti, kad atėjus karantinui, atsirado daugiau laiko skaitymui. Ne, dirbu namie, tad labai daug kas ir nepasikeitė. Tiesiog tas laikas paskutiniu metu buvo kitoks – mažiau važinėjimo, blaškymosi, bereikalingo nuovargio. Kažkokiu būdu persidėliojau laiką, skirdama daugiau valandų skaitymui o ne kitam beprasmiam turiniui. O visa tai tampa geru įpročiu“, – pažymėjo menininkė.

Pastaruoju metu, N. Žukauskaitė prisipažino, labiau pamėgusi gyvenimiškas, persipynusias su istorinėmis žiniomis knygas. „Mėgstu įdomių žmonių biografijas. Nesenai perskaičiau Hayden Herrera knygą „Frida“, kurioje rašoma ne tik apie menininkę, kaip spalvingą ir įdomią asmenybę. Man svarbu pajausti ir suprasti aplinką, laikmetį, kuriame ji gyveno, šalia buvusių didelių asmenybių charakterius, politinę situaciją ar istorinį lauką“, – vardijo sudominančio kūrinio kriterijus N. Žukauskaitė.

Taip pat, anot pašnekovės, buvo ir su Marinos Abramovič knyga „Eiti kiaurai sienas“. „Knyga ne tik apie asmenybę, bet ir apie laikotarpį, meninę situaciją, performanso žanrą. Šalia tokių knygų domiuosi ir profesine literatūra. Įdomu sužinoti grafinio dizaino naujoves ir dėsnius. Nesenai parsisiunčiau Michael Johnson knygą „Branding in five and a half steps“. Neskaitau visos iškart, o atsiverčiu tam tikrus skyrius. Man įdomu tendencijos, atradimai ar techninės grafinio dizaino žinios“, – aiškino kūrėja.

Kelionė įkvepia perskaityti knygą (arba atvirkščiai)

N. Žukauskaitė domisi naujovėmis, pristatomais šiuolaikiniais užsienio autoriais: „Paskutiniu metu pasidarė labiau įdomios ir lietuvių autorių naujienos. Jei į rankas patenka nauja knyga ir man patinka autoriaus stilistika, tuomet drąsiai nusiperku kitas jo knygas. Dar rudenį sesė padovanojo Mathias Enard knygą „Kompasas“. Perskačiau ją su tokiu malonumu! Man ji viena įdomiausių skaitytų knygų šiuo metu. Iškart nusipirkau ir kitą jo knygą „Vagių gatvė“. Ši kiek lengvesnė ir paprastesnė nei „Kompasas“, bet irgi patiko.“

Taip pat esą atsitiko ir su Undinės Radzevičiūtės knygomis. „Žuvys ir drakonai“ taip patiko, kad jau N. Žukauskaitės laukia ir kitos šios autorės knygos – „Mėlynas kraujas“ ir „Grožio ir blogio biblioteka“.

„Būna ir taip, kad kelionė įkvepia perskaityti knygą (arba atvirkščiai). Iškart po kelionės po Iraną perskaičiau knygą „Gėlių kraujas“. Kadangi aprašytos vietos ir įspūdžiai buvo „švieži“ ir gyvi, šią knygą perskaičiau vaizdais“, – skaitymo džiaugsmais dalijosi N. Žukauskaitė.

Yra knygų, kurias N. Žukauskaitė kas kiek laiko atsiverčia vėl ir vėl. Tarp tokių – Hermann Hesse „Atsitokėjimai“, Ajahn Brrahm „Atverk savo širdies duris“, iš lentynos pasiima su jaunystės nostalgija besiasocijuojančią Vytauto Mačernio poeziją.

„Priklauso nuo nuotaikos ir situacijos. Yra knygų, kurias nuolat pavartau, ir nedaug romanų, kuriuos skaitysiu antrą kartą. Paprastai to nedarau. Bet neseniai taip užsinorėjau perskaityti Aną Kareniną. Pažiūrėjau spektaklį, filmą, pajutau, kad noriu prisiminti daugiau detalių. Tad knyga jau laukia savo eilės“, – šypsodamasi sakė N. Žukauskaitė bei pridūrė, kad kartais užsirašanti ir citatas – turi tokią knygelę. Kartais ją pavarto, paskaitinėja. O kartais parodų temos kyla iš tam tikrų tezių, citatų, sakinių.

Gyvena su muzika

Tik prasidėjus karantinui, su šeima N. Žukauskaitė žiūrėjo ne tik „Kino pavasario“ filmus, bet ir koncertus.

„Bandžiau žiūrėti ir spektaklius, operas. Ne, šis žanras ekranui netinka. Todėl spektaklius ir operas (tai irgi spektaklis) palieku gyvai scenai. Koncertus kažkiek žiūrėjom, klausėm. Man labai patiko Filharmonijos ciklas „Koncertas vienam“. Paskutinis mano matytas spektaklis prieš karantiną, (dėl kurio teko važiuoti net į Alytų, nes bilietų Vilniuje nebuvo) – Oskaro Koršunovo „Tartiufas“. Didelį įspūdį paliko kiek ankčiau matytas taip pat O. Koršunovo „Rusiškas romanas“ Lietuvos Rusų dramos teatre“, – prisiminė ji.

Pasak N. Žukauskaitės, muzikos jos gyvenime labai daug. Sutuoktinis – džiazo muzikantas, tad namie klausomasi labai įvairių kūrinių, ir iš kompaktinių, ir iš vinilinių plokštelių.

„Mėgstu perklausyti naujus lietuvių muzikantų išleistus leidinius. Turiu savo mėgstamą muziką – nuo sodraus balso dainininkių, (Cassandra Wilson, Nina Simon, Joni Mitchell, Fatoumata Diawara) iki klasikinio ar džiazinio fortepijono (D.Kirilausko ar Bob Stenson). Namie groja visa džiazo muzikos amplitudė – nuo klasikinio iki eksperimentinio. Kadangi daug dirbu su muzikantais, apipavidalinu jų plokšteles, tad labai įdomu perklausytą muziką paversti vaizdiniais. Vaikštau į visokio žanro koncertus – į filharmoniją paklausyti klasikos ar į „Improdimensiją“ – avangardinio džiazo. Gyvenu su muzika ir tarp jos“, – muzikinius pomėgius atskleidė N. Žukauskaitė.

Intriga ir veiksmas užkabina

Paskutinis, ką tik N. Žukauskaitės žiūrėtas serialas, švedų sukurtas „Kalifatas“ – sukrečianti moterų, norinčių išsilaisvinti iš Islamo valstybės, o taip pat verbuojamų į ją europiečių.

„Man labai patinka tokios istorijos, kurios ne tik gerai sukurtos kaip filmai, bet po kurių dar norisi domėtis, ieškoti, skaityti. Vienas iš mano mėgstamų serialų yra „Tėvynė“ (Homeland) – jo jau yra keli sezonai, žiūrime kelerius metus. Tai toks serialas, kurio nepavyksta pažiūrėti vienos serijos. Intriga ir veiksmas taip užkabina, kad norisi žiūrėti seriją po serijos. Atsitinka ir taip, kad knygos įkvepia pažiūrėti filmus. Taip atsitiko su „Neortodoksiška“. Perskaičiau Deborah Felman knygą, o tada pažiūrėjau 4 dalių serialą. Knyga ir filmas, mano manymu, labai skiriasi. Bet rekomenduočiau abu“, – pažymėjo N. Žukauskaitė.

Menininkė tikino, kad iš matytų filmų negalėtų išskirti to „paties pačiausio“ – juk per gyvenimą tiek peržiūrėta.

„Kiekvienu periodu pasirenkamas filmas gali palikti neišdildomą įspūdį, kurį vėl keičia nauji. Bet yra filmų, kuriuos galima žiūrėti ir žiūrėti. Pavyzdžiui kaip Larso von Triero filmą su daininke Bjork „Šokėja tamsoje“. Jame muzika genealiai sukabinta su vaizdu, tie perėjimai tokie nerealūs. Kartkartėmis aš jį vis noriu pažiūrėti“, – kalbėjo menininkė.

Kartais, N. Žukauskaitė sakė, sąmoningai pasirenkantys vieną režisierių ir peržiūrintys jo filmus.

„Kartais patinka į kūrėją pažvelgti platesniame kontekste – apžvelgiant jo kūrybos visumų, laikmečio pakitimus, asmenybės kitimą. Iš paskutinių matytų filmų padarė didelį įspūdį lenkų filmas „Kleras“, taip pat karantino metu „Kino pavasaryje“ peržiūrėtas „Kafarnaumas“. Dabar per įvairias legalias platfomas pasiekiami tikrai geri filmai, tad yra dar ką pamatyti ir kuo pasimėgauti“, – pažymėjo pašnekovė.

Ji pastebėjusi, kad tikrai daugiau filmų pamatyta, kai kino festivaliai per karantiną persikėlė į namus. „Tai patogu. Pernai, kai tik prasidėjo karantinas, startavo ir „Kino pavasaris“. Buvo daug įtampos ir nežinojimo, kaip gyvenimas vyks toliau, tad filmų žiūrėjimas beveik kas vakarą lyg ir nuramindavo, nunešdavo mintis kažkur kitur. Nors eiti į kino teatrą patinka, bet kitą kartą tiesiog nepavyksta išsiruošti. Tad ši alternatyva itin priimtina“, – konstatavo N. Žukauskaitė.

Per šį karantininį laikotarpį, N. Žukauskaitė pasakojo, turėjusi daug įdomios veiklos, tad nuobodžiauti neteko – ruošėsi parodoms, iliustravo knygas. „Daugiau nei įprastai sukūriau muzikinių kompaktinių plokštelių muzikantams. Matyt, tai lėmė, kad jie turėjo daugiau laiko susitelkti į įrašus, nes koncertinės veiklos nebuvo. Tad buvo ir naujų atradimų, inspiruotų muzikos. Ne veltui turbūt pirmoji paroda po karantino muzikine tematika“, – pastebėjo grafikė.

Kūrėja neslepia, kad šalia esantis kūrybinis laukas jai ypač svarbus: „Turiu skaityti knygas, klausytis muzikos, vaikščioti į koncertus, spektaklius. Nes visa tai labai persipina, turi įtakos. Norisi ne tik kurti užsidarius savo mintyse, bet jausti laikmečio pulsavimą, domėtis, kas vyksta šalia tavęs. Todėl svarbūs ir kiti kultūriniai žanrai, ne tik vaizduojamoji dailė. Mane lydi knygos, spektakliai, muzika, filmai, jų kūrėjai. Tai įkvepia kūrybai.“