Esant tokiam dideliam informacijos kiekiui, kažką vertingo atrasti savarankiškai užima daug laiko. Kaip jo nešvaistant išsirinkti gero turinio knygą ar filmą? „Nesinori pirkti bet kokias knygas, žiūrėti bet kokius filmus ir klausyti bet kokios muzikos. Turiu kelis autoritetus, kurių rekomendacijomis dėl knygų, muzikos ar filmų retai kada nusiviliu. Vienas jų – italas Pietro Scaruffi, jau daug metų rašantis savo tinklaraštį, kuriame reitinguoja muziką, knygas, filmus, straipsnius, politinius įvykius“, – pasakojo V. Tomaševičius.
Taigi, pirmą postūmį pasidomėti vienu ar kitu kūriniu pirmiausia V. Tomaševičius gauna iš jo – paskui belieka išsirinkti. Štai pirmojo karantino metu jo tinklaraštyje perskaitė apie japonų avangardistą Keiji Haino ir XX a. pabaigoje gyvavusią muzikos grupę „Fushitsusha“.
„Paklausiau – labai patiko. Paskui pradėjau ieškoti informacijos, kas tuo metu Japonijoje vyko: radau tokias grupes kaip „Marble Sheep“, „High Rise“, „White Heavenׅ“ ir kt.“, – vardijo kūrėjas.
Tapydamas klausosi garso takelių
Dailininkas sakė, kad dirbdamas labai mėgsta klausytis filmų garso takelius: „Tai emocinga ir suspausta laike muzika. Platformoje „Spotify“ turiu išsisaugojęs visą krūvą nuorodų, ir tą sąrašą vis papildau.“
Specialiai klausymui skirta muzika V. Tomaševičiui yra ta, kuriai skambant negalima dirbti. Ta, kuri reikalauja dėmesio ar susikaupimo. „Ilgą laiką labai patiko vokiškas 9-ojo dešimtmečio krautrokas. Dar neseniai buvau maloniai nustebintas atradęs Manuel Göttsching, vieno iš „Ash Ra Temple“ įkūrėjų, solinius albumus „E2-E4“ ir „Inventions for Electric Guitar“. Toks vokiškasis Steve Reich muzikos variantas“, – dalijosi atradimais menininkas.
Štai praėjusiais metais svetainėje www.thevinylfactory.com dailininkas perskaitė apie grupės „Mqwaju Enseble“ perleistus 1981 metų diskus. „Taip sau atradau tos grupės sielą, perkusininkę Midori Takada. Jos diskas „Through The Looking Glass“ nenulipo nuo grotuvo viso pirmojo karantino metu. Iki šiol neatsižaviu jos kūriniu „Mr. Henri Rousseau's Dream“. Juokauju, kad jame daugiau Rousseau paveikslų atmosferos, nei paties Rousseau tapyboje“, – pastebėjo pašnekovas.
Jei autorius patinka, vienu ypu perskaito kelias jo knygas
Kūrėjas panašiai renkasi ir knygas. Galvoje nešiojasi ilgoką neperskaitytų knygų sąrašą, besikaupiantį nuo vaikystės, todėl kartais „išsilavinimo spragas“ užpildo ir be rekomendacijų: „Pagaliau perskaičiau Curzio Malaparte „Kaput“ ir jau daug metų prieš nosį gulėjusias Bruno Schulz‘o „Cinamonines krautuves“. Pirmojo teatro festivalio „Life“ metu mačiau britų spektaklį „Krokodilų gatvė“, pastatytą šios knygos motyvais. Iki šiol tai vienas įspūdingiausių mano matytų pastatymų.“
Tiek klausyti muzikos, tiek skaityti knygas, V. Tomaševičius turi prisiruošti specialiai. Pavyzdžiui, nutaria, kad šįvakar skaitysiąs, ir tam skiria valandą ar dvi.
„Negaliu to daryti bėgte per pietų pertrauką. Nors pažįstu žmonių, kurie taip gali, ir jiems puikiai pavyksta. Pradėjęs skaityti knygą, dažniausiai jos nepaleidžiu iki galo, net jei siužetas iš karto ir neįtraukia. Viena vertus, taip darau iš pagarbos autoriaus darbui. Antra vertus, todėl, kad iš pradžių vangokas siužetas vėliau dažniausiai vis tiek įsisiūbuoja“, – sakė jis.
Knygas skaito pačias įvairiausias: grožinę literatūrą, poeziją, mokslo populiarinimo, o jei reikia, – ir techninę literatūrą. Dažnai, jei autorius patinka, vienu ypu perskaito kelias jo knygas. Taip atsitiko su Svetlana Aleksijevič, Michel Houellebecq, Charles Bukowski, Haruki Murakami arba John Irving.
„Tačiau, tiesą pasakius, sistemos, kaip renkuosi knygas, neturiu. Paskutinės skaitytos knygos – Leonard Mlodinow „Girtuoklio klydinėjimai, arba Kaip atsitiktinumai valdo mūsų gyvenimą“, Laszlo Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“ ar Howard Phillips Lovecraft siaubo literatūros klasika „Tykantis tamsoje“ – tokios skirtingos, kad ieškoti tarp jų bendro vardiklio vargu ar verta“, – kalbėjo menininkas.
Tiems, kas nepamiršo kirilicos
„Teisybės dėlei pasakytina, kad su nužudymais ši knyga nieko bendra neturi – tai meno kritikos knyga. Plebėjiškos meno kritikos knyga. Ją sudaro daug nedidelių istorijų apie rusų ir užsienio menininkus, su kuriais autoriui teko susidurti. Patinkančių autoriui menininkų knygoje mažoka, tad likusieji kaip reikiant gauna į skudurus, nevyniojant žodžių į vatą ir išnaudojant beribes rusų kalbos galimybes. Ko galėtume pasimokyti iš A. Brenerio – tai snaiperiško žodžių taiklumo, aišku, dažnai peraugančio į etikečių klijavimą. Bet gatvės kritikoje viskas galima“, – knygos siužetą aptarė dailininkas ir pridūrė vis prisimenantis, kaip rašytojas apibūdino vieną menininką, gyvenusį provincijoje, iš lentų sukaltame sandėliuke, ir tapiusiame šedevrus ant senų kartonų ir laikraščių – „patvorinė Maja Pliseckaja“. Švelniai ir tiksliai!
Įdomumo dėlei V. Tomaševičius pridūrė, kad minėtasis menininkas („patvorinė Maja Pliseckaja“) dirbo teatre, persisiūdavo senus teatrinius kostiumus ir jais vilkėdavo gatvėje, mat tikėjo, kad tokį jį iš dangaus būtinai pastebės Leonardas da Vinčis.
„Skaitydami šią knygą nudžiugs ir mėgstantieji ieškoti lietuviškų šaknų: 3–4 sakiniais A. Breneris užsimena, kad kažkada Niujorke bandė įžeisti Joną Meką ir gavo nuo šio į dantis“, – juokėsi V. Tomaševičius.
Tarp karantinų gyvuose koncertuose V. Tomaševičius pabūti nespėjo, tačiau pavyko aplankyti kelis spektaklius. „E. Nekrošiaus „Jobo knyga“ Valdovų rūmų kieme, be abejo, įsimintiniausias praėjusios vasaros spektaklis: prasideda, ir po 3 minučių tu jau tiki tuo, kas vyksta scenoje. Genialu, ir labai man gaila, kad daugiau tokių kūrinių nebebus“, – apmaudavo jis.
O į pačią įdomiausią parodą šiemet V. Tomaševičius pateko likus 20 minučių iki galerijų uždarymo antrajam karantinui. Audriaus Janušonio paroda „Signalai ir Giesmės“ VDA parodų salėje „Titanikas“ , anot dailininko, puiki kūrybos meistrystės ir teisingo mąstymo samplaika.
Žiūri daug filmų, naudojasi specialiomis platformomis
V. Tomaševičius pasakojo žiūrintis daug filmų. Naudojasi beveik visomis lietuviškomis festivalių ir kino teatrų platformomis (Scanorama, Kino pavasaris, Skalvija, Žmonės, Kino fondas ir kt.).
„Šiais metais pamačiau 8 „Scanoramos“ filmus, iš kurių kaip labiausiai įsiminusius išskirčiau režisieriaus Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ ar Sandros Wolner „Nelaimė būti gimusiu“. Tačiau Nr. 1 – kol kas mažai reklamuotas Mariuz Wiltzinsky animacinis filmas suaugusiems „Pamiršk ir išvažiuok“. Puikiai nupieštas. Detalės tokios jautrios. Toks nostalgiškas, mielas ir kartu labai žiaurus“, – kalbėjo menininkas.
Kelerius pastaruosius metus V. Tomaševičius tikino besimėgaujantis lenkišku kinu. „Kristaus kūnas“, „Šaltasis karas“, „Veidas“, „Kūnas“, „Ida“, „Kleras“, „Paskutinė šeima“. Tai, anot jo, vienos paveikiausių istorijų apie XX-XXI amžiaus Lenkiją, įtikinamai papasakotos kino ekrane.
Antrojo karantino planuose – pamatyti keletą anksčiau praleistų Luis Bunuel‘io filmų, Agnieškos Holland „Šarlataną“, Oskar Loehler „Enfant Terible“. „Planus įgyvendinus, mėgstamiausių filmų sąraše pirmą vietą galbūt užims koks kitas kūrinys“, – svarstė pašnekovas.
Ką rekomenduotų iš paskutinių matytų filmų? „Daugelis greičiausiai matėte režisieriaus Bong Joon-ho „Parazitą“. Tiems, kam patiko, rekomenduoju šio režisieriaus 2003 m. darbą „Atsiminimai apie žmogžudystę“. Kitoks, bet ne blogesnis“, – pažymėjo V. Tomaševičius.
Dailininkas pastebėjo, kad karantinui uždarius namuose, daugiau užsiėmimų neatsirado. Jau 16 metų gyvena iš tapybos, tad kaip dirbo iš namų, taip ir toliau dirba – nieko neįprasta laisvai samdomam kūrybininkui. „Tiesa, pradėjau dar labiau vertinti išvykas į gamtą, pažintis su kitais miestais ar šalimis. Praėję metai leido daugiau laiko skirti Lietuvos ir Latvijos tyrinėjimams – įspūdžiai dar nė karto nenuvylė“, – sakė jis.
V. Tomaševičius neslėpė turintis planų pakeliauti toliau Latvijos. „Pradėjau bendradarbiauti su Paryžiaus Geraldine Banier galerija, kur turėtų atsidaryti grupinė paroda, kurioje dalyvausiu ir aš, tad į atidarymą būtinai noriu nuvykti“, – vylėsi menininkas.