Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Živilė Minkutė?

Tarpdisciplininio meno kūrėja Živilė Minkutė, paklausta, ar per karantiną jos laisvas laikas tapo prasmingesniu, sakė nežinanti, ar išvis jai pritinka šis žodis „laisvalaikis“ – gyvenimas, darbas bei papildomos veiklos tiek persipynę, kad nelabai jaučia, kur kas baigiasi ir kur prasideda: „Įprastai dirbu savo ritmu, daug laiko praleidžiu studijoje ir namie, tai negaliu teigti, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Žinoma, atsiradus socialinių kontaktų ribojimams, daugiau sutelktumo nukeliavo į save, o gyvenimo ritmas įgavo aiškesnes schemas, atsirado daugiau laiko, kurį skyriau kūrybai, tad gana kontraversiškai – kol pasaulio mastu pandemija reiškėsi sumaištimi, mano asmeniniame pasaulyje šis laikotarpis įnešė rimties ir aiškumo.“

Labiausiai (pa)tinka trumpo turinio kūriniai – poezija bei esė žanras

Knygą į rankas Ž. Minkutei tenka pasiimti vis rečiau, pasakojo ji, daugiau laiko skirianti internetiniams straipsniams, domisi konkrečiomis temomis. Pastaruoju metu viena jų – dėmesingas sąmoningumas (mindfulness).

Šia tema Ž. Minkutė rekomendavo ir knygą: susipažinimui su šia praktika, anot jos, neblogai tinka Ronald D. Siegel „Sąmoningumo ugdymas. Mindfulness“.

Ž. Minkutė tikino, mėgstanti pasiimti knygą probėgšmiais, kartais ieškant naujos minties, atsitraukimo ar kito perspektyvos kampo, tad labiausiai jai (pa)tinka trumpo turinio kūriniai – poezija bei esės. Viena tokių – Bruno K. Öijerio knyga „Kol nuodai veikia“.

Prakalbus apie naujoves literatūroje, Ž. Minkutė prisiminė Godos Pelekaitės „Schismatics“. „Puiki jungtis tarp litetarūros ir performanso meno, istorijos ir fikcijos, kuri plėtojama dešimtyje trumpų istorijų-performansų apie istorijoje išnykusias asmenybes“, – trumpai turinį nupasakojo ji.
Nors nėra linkusi rinkti citatas ar cituoti, dažnai Ž. Minkutę įkvepia Mikalojaus Vilučio tekstų eitutės – artimu ir paprastu požiūrio kampu bei nenuilstamu ieškojimu.

Atskirai dominančio turinio ar rekomendacijų, Ž. Minkutė tvirtino, neieškanti, bet nepaisant to, mėgsta pasidomėti aplinkoje aktualiais kanalais ir temomis. „Sakyčiau, kad kliaujuosi tėkme, vartoju tai, kas atsiduria rankose. Nors pati jokio periodinio leidinio reguliariai neprenumeruoju, dažnai tenka pavartyti teatro žurnalą, kuriame visada galima rasti gyvenimiškai aktualų kampą. Taip pat vienas naujai atrastų leidinių – žurnalas „Fukt“, kuriame galima rasti įkvėpimo netradiciniam požiūriui į iliustraciją – tiek vaizdų tarpdiscipliniškumu, tiek autorių įvairove, amžiaus ir tautybių atžvilgiu“, – sakė ji.

Nuskendo „Spotify“ pasiūloje

Prakalbus apie muziką, Ž. Minkutė prisipažino, besijaučianti kalta, kad nebežino, ko klausosi – yra gerokai nuskendusi „Spotify“ pasiūloje, tad ir muzika virto labiau grojaraščiais, nei atlikėjais.

„Vienas jų, jau mintinai išmoktas serialo „The Marvelous Mrs. Maisel“ garso takelis. Ramesnei, solidesnei nuotaikai savo melodingais kūriniais visada tinka Chilly Gonzales, o taip pat, manau, verta pasidalinti pačios neseniai atrastu, kontraversišku Richard Chesse“, – vardijo atradimus Ž. Minkutė.

Koncertų tarpkarantininiu laikotarpiu, Ž. Minkutė prisipažino, daug neaplankiusi. „Nors jau ir nebeaišku, kada tas laikotarpis buvo ar yra, nes jau virto įprastu gyvenimo būdu. Bet galvojant apie koncertus, kažkodėl dabar vis prisimenu atlikėją Damieną Rice ir jo koncertą, jau prieš kurį laiką vykusį Vilniaus Universiteto botanikos sode – man tai vienas neužmirštamų koncertų. Įsimena tie koncertai, kurie tampa ne tik muzikos klausymu, o patirtimis, ar tai būtų asmeninis mylimo atlikėjo lyriškas išyvenimas, ar didžiulis šou, pakerintis spalvomis ir garsu“, – pažymėjo menininkė.

Filmai – su magija

Filmai ir serialai – kas užkabina, nuo kokių kūrinių sunku atsiplėšti? „Ne visai vienas paskutinių, kuriuos teko matyti, bet visada rekomenduoju serialą „The Boys“. Mėgstu tiek superherojų, tiek magijos naratyvus, bet šis serialas patraukė savo kitokiu požiūrio kampu – čia supergalių tema ekslotuojama kitokiame, mažiau glorifikuotame, ir mus persmelkusios socmedijos valdomame pasaulyje. O norint lengvesnio turinio, jau anksčiau muzikiniu takeliu girtas, bet geras ne tik juo „The Marvelous Mrs. Maisel“, kuriame sudėtingo gyvenimo situacijos, čia randa iki absurdo lengvą ir patrauklią formą“, – dalijosi pastebėjimais kūrėja.

Ji pasakojo, neseniai su malonumu peržiūrėjusi Netflix dokumentiką „Abstract: The Art of Design”, kurią jau vėl mielai žiūrėtų iš naujo, tad rekomenduoja ir kitiems.

Ž. Minkutei teko pasižiūrėti keletą kino festivaliuose pristatytų filmų, visgi, kaip pastebėjo ji, trūko galėjimo gyvai keliauti į kino salę: „Juk ne tik filmas, bet ir planavimas, žingsniavimas link ir laukimas prie kino sakės durų (ar sliūkinimas tyliai link savo vietos vėluojant) yra patirties dalis, o paskui dar kelionėje atgal diskusija apie tai, kas išvysta! Bet kalbant apie turinį, be kitų matytų filmų, šiemet pasidžiaugiau jaunųjų Lietuvos režisierių kino programa. Smagu matyti, kaip aktyviai auga Lietuvos kino rinka, stebėti kūrėjus nuo vienų pirmųjų jų darbų.“

Kūrinį pabaigia kontekstas

Menininkę pradžiugino Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) eksponuojama Aleksandros Kasubos paroda.

„Pati domiuosi tūrine forma bei jos integracija kontekstuose, tad ši paroda pasiūlė platesnį šių temų patyrimą nei tikėtasi. Išties įdomi ir savo kūryba įtraukianti autorė. Tuo pačiu jaučiau atliepimą savo kūrybinei praktikai, niekada nematau kūrinių kaip savaime pilnų objektų, manau, kūrinį pabaigia kontekstas. Matyt, dėl to atsiranda poreikis objektus jungti su plokščiais kūriniais, taip šiek tiek kontroliuojant ir paverčiant vienus kitų kontekstais“, – samprotavo pašnekovė.

Neseniai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose savo instaliacijų parodą „Nertis iš kailio“ atidariusi Ž. Minkutė pasidžiaugė pagaliau galinti pakviesti žiūrovą ir gyvam apsilankymui.

„Gera, kai asmeninės projekcijos pagaliau materealizuojasi. Žavu, kai kūno bei kūniškumo temas diskusijon kelianti paroda atsiduria nenumatytame (pandenimiame) kontekste, atsiskleidžia kitokiomis spalvomis. Visgi, tikiu, kad turinys kuriasi perpus iš to, kas yra rodoma, kaip ar kieno į tai žiūrima, o kūrėjo žinia baigiasi tada, kai kūrinys yra užbaigiamas, tolimesnė transformacija kaip gyvenimas – atvira tėkmei“, – įsitikinusi kūrėja.