Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus, serialus ir knygas rekomenduoja Imantas Selenis?

Su fotografijos medija daugiausiai dirbančiam, teisininko išsilavinimą turinčiam Imantui Seleniui ši meno šaka tapo įrankiu įgyvendinti savo idėjas. Autoriaus kuriami fotografiniai pasakojimai atskleidžia ypatingą miesto ir žmogaus santykį, objektų architektūrinį charakterį. Ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs fotografas su „Delfi“ skaitytojais pasidalijo savo laisvalaikio atradimais ir įžvalgomis apie perskaitytas knygas, pamatytus filmus, renginius.

Kalbėdamas apie turinio ir formų pasirinkimo galimybes, I. Selenis pastebėjo, kad juos labiausiai lemia atsitiktinimų seka – kažkur netyčia išgirsta tema, pamatyta rekomendacija, geras jausmas pamačius anonsą.

„Padeda kitų žmonių atsiliepimai – tai faktas. Pavyzdžiui, neholividunio kino rekomendacijų ieškau Tomo Ramanausko feisbuko įrašuose, kino festivalių nominacijų sąrašuose“, – vardijo jis ir čia pat pridūrė, kad kartu tos rekomendacijos apriboja matymo spektrą, neleidžia pajausti tikro atradimo džiaugsmo, kai visai netyčia surandi kažką gero tiesiog ieškodamas, per daug negalvodamas. Būna, kad taip ieško muzikos jutubo kanale, spaudinėdamas nežinomų grupių pavadinimus ir klausydamasis jų kūrinių.

Vienu metu neskaito vienos knygos

Ant naktinio stalelio guli Stanislawo Lemo „Soliaris“. O ją perskaitęs I. Selenis planuoja dar kartą pažiūrėti Andrei Tarkovsky sukurtą šios knygos ekranizaciją, kad geriau suprastų, kodėl Lemas pyko ant režisieriaus dėl sukurtos interpretacijos.

„Ir kadangi nesugebu skaityti vienos knygos vienu metu, tai „Soliarį“ maišau su Johno Bergerio „Ways of seeing“, kuri, beje, yra ir dokumentinio serialo formatu išleista dar 1972 metais. Čia pateikiama labai įdomi analizė apie tai, kaip mes matome ir suprantame vaizdus mene, kaip tie vaizdai formuoja mūsų pasaulėžiūrą“, – pažymėjo fotografas.

I. Selenis tikino, neturintis vieno mėgiamiausio rašytojo: „Pastebėjau, kad labiausiai paveikūs tampa tie autoriai, kurių tekstai surezonuoja su mano paties mintimis ir emociniais išgyvenimais. Va, dabar galvojant pirma mintis šovė apie Haruki Murakami, kuris savo siužetiškumu primena mėgiamą kino režisierių Davidą Lynchą – moka lengvai reikšti mintį, dėl ko į jo pasakojimus lengva įsijausti.“

Į klausimą, koks literatūrinis žanras labiausiai patinka, I. Selenis sakė, kad paskutiniu metu save būtų linkęs pavadinti vienos temos tyrinėtoju.

„Tą temą suprasti mėgstu įvairiomis perspektyvomis, todėl imu į rankas ne tik knygas, bet ir su tema susijusius straipsnius, atrandu vaizduojamo meno kūrinius, žiūriu dokumentinius arba meninius filmus. Šiemet nemažai galvojau apie laiką bei atmintį. Todėl perskaičiau Stepheno Hawkingo knygą „Trumpa laiko istorija“, paskui pakliuvo keli mėgiamo interneto žurnalo AEON sociologiniai straipsniai. Vasaros pabaigoje smagu buvo pažiūrėti Christopher Nolan mokslinės fantastikos filmą „Tenet“, kurioje įdomiai pateikiamos laiko kelionės klausimas, galiausiai, nutiko S. Lemo mokslinės fantastikos romanas „Soliaris“, – sakė jis.

Gilesniam skaitymui, I. Selenio teigimu, reikia atitinkamos nuotaikos ir atmosferos. „Nemoku skaityti, kai esu pavargęs ar kuomet galva pilna rūpesčių. Todėl idealiausia būna skaityti savaitgalio popietę, grįžus po rytinio pasivaikščiojimo. Dar mėgstu paskaityti rytais, valandą prieš prasidedant darbo dienai. Tokia gera ir prasminga dienos pradžia tuomet nutinka“, – apie skaitymo įpročius kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad skaitant kylančios mintys dažniausiai nugula į telefono užrašinę, kurioje laiko įvairius pamąstymus – vėliau kartais virstančius fotografijos projektais.

Viena neužmirštamų knygų, palikusių spaudą – H. Murakami „Dansu Dansu Dansu“. „Turbūt dėl to, kad atliepė mano tuometines nuotaikas ir mintis. Pamenu, buvo 2011 metų pabaiga, kai tik atsikraustęs gyventi į Londoną jaučiausi panašiai pasimetęs tarp sapnų ir realybės, kaip šio Murakami romano herojus“, – atviravo pašnekovas.

Prieš karantiną spėjo išvysti spektaklį „Tartiufas“, aplankyti parodą „Sugrįžimas“

Šie metai buvo ypatingi savo įvykių gausa, netrūko įvairiausios informacijos, naujienų, apžvalgų ir prognozių. „Atrodo, nieko nedariau, tik skaičiau. O visas gyvenimas – kinas, festivaliai, koncertai – sugužėjo į internetą ir pradėjo iš manęs reikalauti dėmesio, konkuruoti dėl laisvos minutės. Todėl taip gavos, kad labai norėjosi atsiriboti nuo informacijos srauto, dėl ko stengiausi palikti mintims tuščios erdvės – pabūti su nuoboduliu. Nuobodulys man – įkvėpimo šaltinis. Sunku kurti, kai galva yra nuolat atakuojama išorės dirgiklių. Tad jis sukuria įdomų eterį naujoms mintims ir idėjoms. Todėl labai sveika nuobodžiauti, nieko prasmingo neveikti. Ir geriausia tai daryti keliaujant ar šiaip judant lauke“, – pastebėjo jis.

Paskutinį spektaklį spėjo aplankyti visai prieš karantiną – Rusų dramos teatre I. Selenis su žmona žiūrėjo Oskaro Koršunovo „Tartiufą“. „Puiki lanksčios moralės kritika bei taiklus šiuolaikinių apsimetėlių šventuolių šaržas“, – trumpai apibendrino jis.

Fotografui patinka ir Sirenų festivalis, tačiau šiemet, deja, jį praleido. „Tuo metu su žmona buvom pabėgę kuriam laikui prie jūros panuobodžiauti. Bet labai norėčiau išvysti specialiai „Sirenoms“, sukurtą teatro performansą „Fabrika“, prie kurio prisidėjo talentingas bičiulis Tadas Černiauskas“, – priežastį įvardijo I. Selenis.

Pasak I. Selenio, pati geriausia matyta paroda – paskutinioji prieš karantiną Šiuolaikio meno centre (ŠMC) vykusi žymaus irakiečių kilmės JAV menininko Michaelo Rakowitzo ekspozicija „Sugrįžimas“, kurios antrą dalį suspėta pristatyti ir Radvilų rūmuose.

„Menininko kūrinio istorija sukasi apie Čikagoje sukurtą datulių ir Irako verslą, kur datulės bei jų kelionė iš Irako į Ameriką tampa alegorija pasakojant migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių likimus“, – kontekstą atpasakojo jis.

Neužmirštami koncertai, kuriuose juntama įvairių patyrimų sinergija

Pasisukus kalbai apie muziką, I. Seleniui buvo sudėtinga įvardinti vieną stilių ar atlikėją. „Todėl dažniausiai atsakau, jog stengiuosi klausytis kokybiškos muzikos. O tokios muzikos atrasti galima nuo pop iki alternatyvios muzikos scenų“, – apibrėžė plačią amplitutę fotografas.

O klausomi muzikos žanrai esą priklauso nuo nuotaikos. „Kai jaučiuos sulindęs į savo mintis ar ieškau ramybės, mėgstu klausyti kažko iš The Cinematic Orhestra, Boards of Canada arba Kruder & Dorfmeister kūrybos“, – prisipažino mėgstantis muzikinę įvairovę I. Selenis.

Kas nustebino iš naujų atradimų šiemet? Kanadietis country muzikos atlikėjas Orville Peckas ir jo kinematografiški muzikiniai pasakojimai. „Tikrai niekad nemaniau, kad patiks klausytis šio žanro muzikos. Lietuvoje atradimas buvo Rūta Mur, kurios balsas, manau, gerai tiktų „Twin Peakso“ serialo garso takeliui“, – pasakojo I. Selenis.

Vasarą labiau norėjosi būti gamtoje, tad koncertuose I. Selenis buvo retas svečias: „Buvau užsukęs porą kartų į Downtown Forest Hostel & Camping renginius – patinka ten atmosfera, kažkuo primena keliones užsienyje. Paskutinis lankytas buvo „Garbanoto bosisto“ koncertas, patinka tos grupės kuriami psychedelic rock skambesiai.“

Tarp įsimintiniausių koncertų – Kotrynos bažnyčioje vykęs Pauliaus Kilbausko „Elements“ su Tomoo Nagai. Taip pat paliko įspūdį The Cinematic Orchestra koncertas Vilniuje. „ Gal dėl to, kad labai mėgstu šiuos atlikėjus. Matyt, neužmirštami koncertai man yra tie, kuriuose juntama įvairių patyrimų sinergija – gyva muzika, puiki garso sistema, aplinka, kaip, tarkim, Šv. Kotrynos bažnyčios koncertuose, kur įėjęs iš karto jautiesi pakylėtas ir nusiteikęs gerai muzikai“, – dalijosi įspūdžiu I. Selenis.

„Parazitą“ žiūrėtų vėl ir vėl

Serialas, kurį fotografas žiūri gal dešimtą kartą – amerikietiškas „The Office“. „Tai išskirtinė sit-com komedija, filmuota pusiau dokumentiniu stiliumi, su juokingais personažais ir atpažįstamomis situacijomis iš laikų, kai dar dirbau dideliame biure. Jis visada praskaidrina nuotaiką, net ir žiūrint dešimtą kartą“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.

Iš rimtesnio turinio serialų pašnekovas įvardijo HBO kurtą mistinį detektyvą „The true detective“.

„Tiksliau, jo pirmasis sezonas su Matthew McConaughey. Tai vienas tų serialų, kurie padėjo televizijai atsikovoti vietą po saule. Seriale mane, kaip fotografą, labiausiai paveikė puiki kinematografija, bei kadruose tarsi laike sustingę nualinto industrinio peizažo vaizdai. Tarsi tie bedvasiai peizažai reflektuotų bedvasią ten esančių žmonių prigimtį. Įdomi detalė, kad serialo kinematografiją įkvėpė žinomo JAV fotografo Richardo Misracho darbas „Petrochemical America“, atvaizduojantis pramonės nualintas Misisipės deltos žemes, kur ir vyksta šio serialo veiksmas“, – iš profesinės pusės žvelgė I. Selenis.

Vadinamosios Twin Peakso kartos vaiku pasivadinęs I. Selenis įsitikinęs, kad jo kūrybai daugiausiai įtakos padarė D. Lynchas. Taip pat tikino mėgstantis daugumą žymiųjų Stanley Kubricko, Pedro Almodovaro, Quentino Tarantino, Martino Scorsese ar Chriso Nolano juostų.

„Šiemet nustebino Oskaro laureato korėjiečio Bong Joon-ho „Parazitas“, kurį tikrai žiūrėčiau vėl ir vėl. Iš lietuviškų labai patiko jaunosios kartos kūrėjų Marijos Kvartaradzės „Išgyventi vasarą“ ir Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Labai smagu matyti netipišką ir atsigavusį jaunų režisierių kuriamą lietuvišką kiną“, – pasidžiaugė pašnekovas.

I. Selenis svarstė, kad ieškantiems išskirtinio braižo, turėtų patikti režisieriaus Yorgos Lanthimos darbai. „Labai rekomenduočiau pažiūrėti pora jo filmų – juodąją komediją „The lobster“ ir siaubo juostą „The Killing of a Sacred Deer“, įdomiai interpretuojančią senovės graikų mitą“, – patarė jis.

Šiemet I. Seleniui neteko sudalyvauti nei viename kino festivalyje, bet kino platformos – išmėgintas dalykas. „Turbūt dabar tai vienintelis geras būdas legaliai pažiūrėti filmus. Rekomenduočiau taip pat iš praeitų metų „Scanoramos“ repertuaro talentingojo Andrey Zvyagintsevo filmą „Nemeilė“. Istorija, po kurios išėjau sukrėstas, nes viskas pasirodė matyta bei pažįstama iki kaulų čiulpų“, – kalbėjo fotografas.