Teismo įpareigojimas nėra vykdomas
A. Labašauskas, paklaustas, kaip jis šiandien žvelgiantis į konkursus, į tai, kad kiti kolegos, ko gero, juose ateityje nebenorės dalyvauti, sakė, kad, apskritai, Vilniaus mieste yra diskredituota pati konkurso sąvoka.
„Ir pačiam teko dalyvauti kituose konkursuose, vienas iš jų – dėl memorialo žydų gelbėtojams – irgi baigėsi niekuo. Tas konkursas tyliai, tyliai, net nepaskelbė laimėtojų. Visi, kas teikė, gaišo laiką – nebuvo jokio rezultato. Gal antra ir trečia vieta buvo paskelbta, bet pirma – ne. Paminklas Antanui Smetonai irgi išvažiavo į Palangą. Bet Lukiškių konkurso – kitas variantas. Tas konkursas jau prieš tai buvo ne kartą organizuotas. Kultūros ministerija, kaip suprantu, pasimokė iš senųjų praktikų, darė konkursą tokį, kur nebūtų prie ko prisikabint. Pirmiausia jį inicijavo Vyriausybė, susirinko visų ministerijų atstovai, sudarė darbo grupę, darbo grupė delegavo darbus. Visas procesas buvo skaidrus ir aiškus. Teismas pasisakė, kad institucijos yra įpareigotos vykdyti tuos konkurso rezultatus“, – įvykusiu precedentu stebėjosi skulptorius ir pažymėjo, kad teismo įpareigojimas tęsti idėjos vystymą, skirti lėšas, ir pan. – nėra vykdomas.
Kas užkirto kelią to konkurso rezultato vykdymui? „Tai yra Seimo priimtas Lukiškių aikštės įstatymas, jis priimtas 2020-ųjų pabaigoje. Įdomus faktas – ilgametis Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas viešai yra išsakęs nuomonę, kad savo priėmimo forma tas įstatymas yra antikonstitucinis, nes jis priimtas skubos tvarka. Tokius įstatymus galima priimti tik šalyje esant ekstremaliai situacijai, karo atveju“, – pastebėjo menininkas.
Toks įstatymo priėmimo būdas, anot A. Labašausko, apskritai, teisėkūroje įmanomas tik tada, kai yra iškilęs egzistencinis pavojus šaliai.
„Visiems akivaizdu, kad tuo metu jokio pavojaus Lietuvoje dar nebuvo. Antra, ten yra nurodyta konkreti vieta, tai nėra bendro pobūdžio reguliuojantis dokumentas. Įstatymas negali būti nukreiptas į konkretų dalyką. Antras šio įstatymo punktas nurodo konkrečią meno formą, uždrausdamas kitas meno formas, galinčias atsirasti konkrečioje aikštėje. Tai taip pat prieštarauja Konstitucijai“, – atkreipė dėmesį A. Labašauskas ir pridūrė, kad Lietuvoje mokslas ir menas yra laisvi, jokie politikai negali nurodinėti laisviems menininkams, ką jie turintys kurti, kokias raiškos formas pasirinkti, išreiškiant vieną ar kitą idėją.
Atliktos apklausos – vienašališkos
Su pasvarstymu, kad, ko gero, šių veiksmų imtasi siekiant suspenduoti paminklo atsiradimą, išsigandus visuomenės reakcijos, kad kūrinys nebus priimtas, A. Labašauskas nesutiko, nes apklausos, kurios buvo vykdomos, anot jo, labai vienašališkos.
„Apklausą vykdė Vyčio fondas. Žinote, kiek apklausoje buvo klausimų? Vienas: ar neprieštaraujate, kad Vilniuje atsirastų Vytis? Ir pateikti atsakymai – taip arba ne. Ir jie eina su apklausa „Vilmorus“, visiems pasakoja, apie tai rašo portalai, spauda, net nepasigilinę, kokia buvo taikoma metodika“, – sakė A. Labašauskas.
Tačiau menininkas nemano, kad skulptoriai ateityje nedalyvaus skelbiamuose konkursuose.
„Manau, kad konkursai neišnyks, menininkų visą laiką atsiras, kas norės dalyvauti, tik ką jie komunikuos, tie nauji meno kūriniai, kokią žinutę skleis, kokią stilistiką platins – yra didelis klausimas“, – sakė jis.
Visuomenės ir menininkų susitarimas dėl kūrinių viešose erdvėse – utopija?
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė parašė laišką Vilniaus merams (buvusiems, esamiems, būsimiems), klausdama, „ar ilgai dar teršime gražųjį Vilnių nepavykusiais paminklais?“ Per jos balsą atsiskleidžia ir visuomenės žvilgsnis. Visuomenė dažnai nepatenkinta kūriniais, kurie atsiranda Vilniuje, ar tai konservatizmas, ar tik girdima viena nuomonė?
„Man regis, Oskaras Vaildas yra pasakęs, kad jeigu kūrinį visi peikia – tai tikrai š padarei, jeigu daugmaž visiems patinka irgi greičiausiai š, o jeigu dėl jo visuomenė pjaunasi – gal ir neblogas meno kūrinys. Ir aš kažkaip taip galvočiau. Yra įvairių pavyzdžių, su K. Sabaliauskaite galima daug kur sutikti, į kritikas nenoriu veltis, bet yra ir kitokių pavyzdžių Vilniuje. Ne tik blogai viskas. Taip, galėtų būti geriau, visą laiką galėtų, bet kaip yra, taip yra“, – kalbėjo A. Labašauskas.
Į pasiūlymą keisti konkursų tvarkas, įtraukiant į šį procesą miestiečius, A. Labašauskas žvelgia skeptiškai.
„Daug yra teoretikų, sakančių, kad visuomenės ir menininkų kažkoks susitarimas viešojoje erdvėje – mitas, neišsprendžiamas uždavinys, utopija. Kiek yra pasaulyje praktikų buvę ir bandymų įtraukti visuomenę – jau užprogramuotas konfliktas, nes visuomenė vienų dalykų nori – gal ir kičo, o menininkas – kičą atpažįsta, jisai jau nuo jo atsiribojęs, klasikinę mokyklą perėjęs, nenori grįžti. Kai tau sako tu daryk taip, ir visuomenė sprendžia – tai tada patys ir darykite. Jeigu norite, eikit, mokykitės, drožkite balvonus, lipdykite molį dvylika metų – ir darykit... Atsakymas yra kažkur per vidurį. Netikiu visuomenės įsitraukimu į viešosios erdvės formavimą, nes tai daro urbanistai, menininkai. Ką galėtų padaryti visuomenė? Išsirinkti ir deleguoti savo atstovus, per juos komunikuoti. Bet tartis per apklausas – tiesiog netikiu tuo procesu“, – pažymėjo pašnekovas.
Iš dabartinės situacijos žvelgiant – koks bus „Laisvės kalvos“ likimas? „Neįsivaizduoju, kuo čia viskas gali baigtis... Neturiu didelio optimizmo, kad viskas bus gerai, kad projektas bus įgyvendintas. Jeigu būtų skirti pinigai įgyvendinimui – jis galėtų transformuotis ir keistis, kad kalvos elementas liktų, siena plokštėtų, kad neuždengtų [panoramos] – turiu minčių, kaip jį pakeisti, bet kol kas nieko nedarau. Meras išsakė poziciją, kad „Laisvės kalvos“ nebus, nesvarbu, kad iš neteisės kuria teisę... važiuoja toliau. Manau, kad greičiausiai ieškosiu teisybės teisme, jeigu viskas taip suksis, ir reikalausiu, kad būtų kažkaip kompensuoti teisėti lūkesčiai, kurie buvo laimėjus konkursą, vis dėlto, projektas neįgyvendinamas, lūkesčiai buvo dideli, o valstybė visiškai manęs negynė“, – nusiteikęs kovoti A. Labašauskas.