Neįminta, bet vis dar aktuali mįslė
Pasak G. Arlickaitės, F. Kafka ir jo sugebėjimas absurdiškomis akimis žvelgti į pasaulį, net ir šimtmečiui praėjus lieka mįsle visiems, kurie su juo susiduria: „Vien Amerikoje – nuo Woody Alleno, Davido Lyncho, Martino Scorsese – noras suvokti Kafkos pasaulį liko aktualus“.
Kafkos siūloma išeitis, pastebėjo ji, dažnai dramatiška – tai metamorfozė, kismas, nes niekas nestovi vietoje. Tad pasiskolinę šią idėją „Scanoramos“ organizatoriai ėmėsi dėlioti programą.
„Šia kryptimi ėjome nuo pat pradžių, apgalvodami ir Kafkos retrospektyvą, ir tolesnį mūsų programų likimą“, – sakė G. Arlickaitė.
Ypatingas akcentas Klaipėdai
„Scanorama“ šiemet vyks skirtinguose Lietuvos miestuose, tarp kurių – Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Visaginas, bet ypatingas dėmesys bus skirtas Klaipėdai. Programoje „Kertant Europą“ šiemet atsiranda tarsi paantraštė specialioji programa, skirta būtent šiam miestui, temai žmogus ir jūra.
„Išsiplėtėme ir į plotį, bet mums svarbiausia plėstis į gylį – tai liečia ir Klaipėdos, ir kitų miestų programas, kur turime taikytis prie vietos sąlygų, pirmiausia prie techninių, tačiau Klaipėdos variantas mus šiemet įkvėpė daryti dalykus, kurie būtų arčiausiai susiję su miestu, į kurį atvažiuojame“, – pasakojo G. Arlickaitė.
Specialios programos ir kino eksperimentai
„Scanorama“ šiemet turės dvi specializuotas programas – „Goethe`s saloną“ ir prancūzų kino programą „Rudens ekranai“. Pastarosios filmai, reaguojant į tai, kad šiemet vyksta Lietuvos sezonas Prancūzijoje, pasklis po visas festivalio programas ir konkursus.
Tradiciškai taip pat vyks tiek pradedančiųjų režisierių, tiek trumpametražių filmų programų konkursai, kuriuose dalyvaus įvairių Europos šalių atstovai. Šiemet taip pat atgaivinama buvusi kiek primiršta programa „Belaukiant „Scanoramos“ ir realizuotas didelis projektas „Vertikalus kinas“, kuriam organizatoriai ruošėsi dvejus metus.
„Žmonėms, kuriems įdomūs kino eksperimentai, kuriems įdomu, kaip kinas kaip meno rūšis reflektuoja save patį, ta programa tikrai bus malonus didelis atradimas. Lapkričio 6-ą dieną tai bus kaip įžanga į atidarymą“, – pasakojo G. Arlickaitė.
Atidarymas – kaip Kanuose
O tikrąjį atidarymo vakarą bus parodytas Quentino Dupieux filmas „Antrasis veiksmas“, šiemet taip pat atidaręs garsųjį Kanų kino festivalį.
„Suteiksime žiūrovams lengvesnių akimirkų. Dažnai sulaukdavome priekaištų, kad „Scanoramoje“ rodome liūdnus, depresyvius filmus, su kuo aš nesutinku, nes kiekvienas filmas, kuris kalba apie kažkokią problemą, turi kalbėti rimtai ir nieko čia nepadarysi – negalime žiūrėti į kiną tik kaip į pramogą“, – pabrėžė G. Arlickaitė, bet leido suprasti, kad atidarymo filmas bus kitoks.
O uždarymui tradiciškai pasirinkta lietuviško filmo premjera. Šįkart tai – Lino Mikutos filmas „Gabrielius iš neprarasto rojaus“ (operatorė Kristina Sereikaitė).
„Mums ypatingai malonu rodyti savo filmą „Scanoramos“ uždarymo vakare. Didelė garbė ir didelis džiaugsmas kiekvienam lietuvių kino kūrėjui rodyti savo filmą tokiame solidžiame festivalyje“, – prisipažino pats L. Mikuta.
Jis pasakojo, kad šis filmas – šeimos ir neįgalaus vaiko, šeimos skyrybų, šeimos entropijos istorija.
„Tai yra apie suvokimą, kad mūsų santykiai kartais gali pradėti irti, nepaisant, kokį rojų norėjome sukurti su jais. Gabrielius yra turintis sunkią autizmo negalią ir epilepsiją, bet, nepaisant to, kad jis turi tokias sunkias diagnozes, man kaip režisieriui jis pasirodė labai įdomus. Jo būtis yra nepažįstant gėrio ar blogio, jis yra visapusiškai tyras, nepaveiktas to, ko mes esame veikiami kiekvieną dieną, kažkokių blogio ir gėrio imperatyvų. Jo gyvenimas yra kaip neprarastame rojuje, iš kurio jis nebuvo išvarytas. Neprarastąjį rojų kūrė ir tie du žmonės, vyras ir moteris, ir filmas prasideda nuo to, kad tas rojus pradeda byrėti. Manau, kiekvienas mūsų rasime tame filme tam tikrų sąlyčio taškų su savo, savo pažįstamų, artimųjų gyvenimais, su tuo, ką įsivaizduojame, ko norime, kaip susikuriame iliuzijas ir jos kartais pradeda byrėti“, – kalbėjo L. Mikuta.
Kvies į ypatingą renginį teatre
„Scanorama“ šiemet tęsia ir draugystę su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Čia įvyks ypatinga premjera, kurioje bus sujungtas škotų režisieriaus Peterio Capaldi filmas „Franzas Kafka: nuostabus gyvenimas“ su aktorių Dariaus Gumausko, Rasos Samuolytės ir Dalios Michelevičiūtės skaitymais iš F. Kafkos „Metamorfozių“.
G. Arlickaitė pasakojo, kad pats P. Capaldi savo filme F. Kafkos herojų net neminėjo, paliko lyg tarpą tarp jo kūrinio ir savo interpretacijos, o štai šįkart aktoriai pamėgins jį užpildyti.
Plačioji Europa
Europos kino horizontus šiais metais plačiausiai atvers portugalų kinas. Karlovi Varų konkursinėje programoje pristatytas Margaridos Cardoso „Banzo“ sukrečiančiai ir kerinčiai atskleidžia šiurpias Portugalijos ir kitų teritorijų kolonijines patirtis. Jį visiškai kitais estetiniais registrais pratęsia Miguelio Gomeso kolonijinės Azijos odisėja „Grand Tour“, įvertinta už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje.
Berlyno kino festivalyje „Sidabrinio lokio“ apdovanojimu įvertinta Bruno Dumonto „Imperija“ kuria europietišką „Žvaigždžių karų“ versiją, pasiūlydamas ne tik satyrišką kosminės apokalipsės viziją, bet ir taikliai komentuodamas šių laikų žmogiškąją būklę.
Programą „Kertant Europą“ taip pat paveikė metamorfozės vėjai – joje atsirado akcentai atskiriems miestams. Klaipėdai skirti prancūzų klasikės Agnès Varda filmo „Trumpasis iškyšulys“ (1955) ir britų režisieriaus Marko Jenkino juostos „Masalas“ (2019) seansai. Išskirtinis 35 mm juosta nufilmuotas, iš vienintelės kopijos rodomas ir sulig kiekvienu seansu nykstantis britų kūrėjo Charlie’o Shackletono „Pomirtinis gyvenimas“ (2021) bus rodomas tik „Skalvijos“ kino centre Vilniuje ir Kauno kino centre „Romuva“. Klaipėdos žiūrovų lauks ir specialus kino bei gyvos muzikos seansas – italų režisierių Francesco Bertolini, Adolfo Padovano ir Giuseppe’s de Liguoro sukurta Dante’s „Dieviškosios komedijos“ ekranizacija „Pragaras“ (1911) atvers retai išvystamus nebyliojo kino istorijos puslapius.
Šiaurės balsas
Vienoje pamatinių „Scanoramos“ programų „Naujienos iš Šiaurės“ – Kanuose nuskambėjusios švedų režisieriaus Magnuso von Horno „Mergina su adata“ ir islando Rúnaro Rúnarssono „Kai lūžta šviesa“. M. von Hornas tęsia bergmanišką lyčių įtampų tradiciją gotiškame trileryje, sukurtame pagal tikrus praėjusio šimtmečio įvykius, palikusius neišdildomą pėdsaką Danijos istorijoje. Naujausias R. Rúnarssono filmas įtraukia subtiliu paprastumu, šiandien vis rečiau sutinkamu efektus pamėgusiame kino pasaulyje.
Menine branda įsimena norvegų režisierės režisierės Liljos Ingolsdottir debiutas „Verti meilės“, pasakojantis sudužusios meilės ir griūvančios šeimos istoriją. Filmas pelnė net 5 apdovanojimus Karlovi Varų festivalyje – Specialųjį žiuri prizą už geriausią debiutą, apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį, prestižinį Fipresci apdovanojimą, Ekumeninės žiuri prizą ir Europos kino teatrų apdovanojimą.
Norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo trilogijos pirmosios dalys „Seksas“ ir „Meilė“ tyrinėja šiuolaikinius žmonių santykius, atskleisdamos neįtikėtiną aktorių tarpusavio dinamiką ir panardindamos į tankią kinematografišką atmosferą. Suomių režisierės Tiinos Lymi filmo „Maja iš Audrų salos“ scenarijus primena Žemaitės „Nutekėjimo laimės“ istorijas, bet pagrindinės veikėjos laikysena ir istorijos baigtis siūlo visiškai kitą žvilgsnio kryptį.
Pagrindinis konkursas: talentingų moterų balsas
Šiais metais pagrindiniame konkurse, pasižyminčiame stilistine ir prasmine įvairove, vyrauja jaunų ir talentingų Europos moterų režisierių balsas, aprėpiantis plačią teminę ir estetinę amplitudę nuo karo siaubo iki tarpusavio konfliktų analizės.
Ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič dokumentinis filmas „Perimtas ryšys“, Berlyno kino festivalyje įvertintas Ekumeninės žiuri specialiuoju paminėjimu, rusų karių pokalbius su artimaisiais jungia su karo nusiaubtos Ukrainos kraštovaizdžius, sukrečiančiai atskleisdamas naikinančias Rusijos imperijos tikslus ir preciziškai veikiantį propagandos aparatą. Lenkų režisierės Vitos Marios Drygas debiutinė dokumentinė juosta „Pavojaus zona“, pristatyta Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje IDFA, tyrinėja populiarėjantį karo turizmą ir jo asmenines bei geopolitines teritorijas.
Rūsčiame Bosnijos ir Hercogovinos kraštovaizdyje besiskleidžiantis Majos Novakovič dokumentinis pasakojimas „Kas ateis pasibelsti į namo duris?“ įdėmiai stebi natūralią ir neišvengiamą gyvenimo tėkmę. Išskirtinės kinematografinės tekstūros Saros Summos „Artūras ir Diana“ ieško naujų apibrėžčių šeimos ryšiams. Jai antrina Sawandi Groskindo ir Kimo Ekbergo „XXL“, išradingai trinantis ribas tarp realizmo ir fantazijos brolio ir sesers klajonėse po kaurismakiškąjį Helsinkį. Ramono Zürcherio „Žvirblis kamine“ šeimos egzistenciją tyrinėja pindamas dviejų seserų likimo linijas. Sonjos Prosenc „Šeimos terapija“ tyrinėja išorinės ir vidinės tikrovės ribas, kviesdama įsižiūrėti į sudėtingą baimių ir lūkesčių audinį. Louise Courvoisier „Velniava“ pasakoja gyvą ir jautrią brandos istoriją. Pavelo G. Vesnakovo „Štilis“ leidžiasi į savęs pažinimo kelionę, atverdamas asmeninę atmintį. Sudėtingą atminties peizažą atskleidžia ir Ivos Radivojevič „Kai suskambo telefonas“.
Kino ekscentrikams skirta programa „Galvok ką nori“ intriguos įdomiais debiutais ir kino formas tyrinėjančiais kūriniais. Žanrinio kino įdomybėms skirtos programos „Naktinės būtybės“ kertiniu filmu taps norvegų režisierės Theos Hvistendahl konceptualus zombių filmas „Kaip elgtis su nemirtingaisiais“, atvėręs Geteborgo kino festivalį.
Lietuvių kino dabartis ir praeitis
Lietuviškosioms premjeroms be uždarymo filmo šiais metais atstovaus Elizabetes Mežules-Gricmanes ir Ramunės Rakauskaitės režisuota Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos juosta „Paskutinis rokenrolas“, Ksenios Kravtsovos režisuotas Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pro begalybės objektyvą“ ir „Klaipėdos programą papildysiančios Šarūno Mikulskio „Nykstančios rūšys“.
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ šiais metais kvies paminėti vienintelio lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ 50 metų jubiliejų, prisiminti Donato Banionio šimtmetį ir jo kūrybinei biografijai svarbų filmą „Adomas nori būti žmogumi“, žymintį lemtingą susitikimą su jo režisieriumi Vytautu Žalakevičium, Klaipėdoje – dar kartą įsižiūrėti į ankstyvąjį Algimanto Puipos kūrybos laikotarpį ir jo legendinį filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“.
Nepažintasis sovietinių laikų Sakartvelo kinas
„Lietuvos kino“ archyvo lobius šiais metais atvers didžiųjų sovietmečio Sakartvelo režisierių, Tengizo Abuladzės ir Otaro Iosselianio filmai. Sovietinio Sakartvelo kino šedevrus su šiuolaikinių jo režisierių meninėmis paieškomis ir laimėjimais pasaulio kino erdvėje sujungs Lanos Gogoberidzės naujausia juosta „Motina ir dukra, arba naktis niekada nesibaigia“, pristatyta Berlyno kino festivalyje.
Jaunojo kino balsus tradiciškai pristatys Trumpametražių filmų konkursas. Keturios trumpametražių filmų programos iš skirtingų Europos šalių atskleis naujausios kino kūrėjų kartos žvilgsnį į juos supantį pasaulį ir kiną.
Kino industrijai skirta programa „SCA kryptys“ kvies apmąstyti sudėtingus Ukrainos kino istorijos ir dabarties santykius, diskutuoti apie autoriaus sąvoką kine, giliau pažvelgti į kino kritiko ir aktoriaus profesijas bei joms tenkančius sunkumus, taip pat aptarti dešimtmečiais pranašaujamos kino pabaigos klausimą.
