– Kuo žymus Remas Koolhaasas?
– Matas: Jis kaip Le Corbusier – vienas iš asmenybės kulto pavyzdžių, kai visa profesinė veikla ir dalyvavimas įvairiuose procesuose padaro architektą dievuku. Olandas Koolhaasas yra pasaulio architektas. Daugybė žmonių, dirbusių su juo OMA biure, vėliau išsinešė įvairių instrumentų bei minčių ir pritaikė jas skirtinguose pasaulio kampeliuose – OMA savotiškas trend-maker’is.
– Skaistė: Manau, svarbu žiūrėti atskirai į knygos „Karščiuojantis Niujorkas“ bei paties autoriaus žinomumą. „Karščiuojantis Niujorkas“ nėra architektūrinių idėjų rinkinys arba architektūros vadovėlis. Autorius nėra ištikimas istorinei tikrovei, jis pasakoja esamo miesto architektūros istoriją, mėgindamas įžvelgti joje šio miesto kūrimosi principus, o savo idėjas jis pateikia kaip Trojos arklį.
– Matas: Knyga pasirodė Koolhaaso karjeros pradžioje ir buvo viena priežasčių, lėmusių jo iškilimą taip aukštai architektūriniame gyvenime. Jis buvo jaunas, perspektyvus architektas, tačiau neįgyvendinęs jokių darbų, ir tada driokstelėjo su „Karščiuojančiu Niujorku“.
– Įdomu, kad jo pirmas ir atpažįstamiausias architektūrinis darbas yra knyga apie architektūrą. Ar galime atskirti Koolhaasą architektą nuo Koolhaaso rašytojo?
– Matas: Viename interviu jis yra sakęs, kad kaip rašytojas nusipiešė kraštovaizdį, kuriame galėtų vėliau dirbti kaip architektas. Taigi, jei tavęs netenkina esamas architektūrinis pasaulis, pakeiti jį taip, kad galėtum jame įsitvirtinti ir dirbti.
– Skaistė: Todėl man atrodo, kad bet koks bandymas atskirti Koolhaasą architektą nuo Koolhaaso rašytojo neturi prasmės, nes jis rašo architektūrą ir projektuoja rašymą. „Karščiuojantis Niujorkas“ suderina sprogdinantį kūrybinį polėkį, galbūt netgi sunkiai pažabojamą, bet kartu viskas laikosi ant labai aiškios struktūros. Suskirstęs knygą į 4–5 blokus, kurių kiekvienas suskaidytas į dar mažesnius fragmentus, galbūt dangoraižius, autorius kuria vientisą Gridą. Koolhaaso teigimu, Manhatanas prasidėjo būtent nuo Grido – jis diktuoja visas taisykles.
– Matas: Kodėl reikia atskirti? Kurianti asmenybė renkasi tokią mediją, kurios reikia tikslams pasiekti. Architektūra, literatūra ar dar kas nors – Koolhaasas pasakoja istorijas ir kuria scenarijus jam prieinamais būdais.
– Skaistė: Mums kaip skaitytojams pasisekė, kad jis yra įvaldęs ir rašymo mediją, nes galime išgyventi malonią skaitymo patirtį.
– Kiek Koolhaaso tekstas patogus, malonus ir kiek jis kelia diskomfortą?
– Skaistė: Jis muša pagrindą iš po kojų, nes susigalvoja taisykles, tokias kaip skirstymas blokais į rašymo Gridą. Bet kiek taisyklių jis laužo? Pavyzdžiui, savaip formuoja žodyną pasitelkdamas didžiąsias raides; neištikimai cituoja tekstus – pasiima fragmentus, kerpa juos taip, kaip jam patogu, kažką išima, sudeda į viena – taip atsiranda kitoks citavimo formatas, kuris mums labai neįprastas. Arba pasitelkia personifikaciją ir taip atgyja Bokštas, Dangoraižis, tas pats Gridas.
– Matas: Koolhaasas gerokai postmodernus – gali pasiimti švarią erdvę ir ją perkirsti, išskobti. Tie pavieniai dėmenys, iš kurių konstruojamas pastatas, galbūt yra grynos formos, bet kai jos sukimba į vieną scenarijų – visiškas džiazas.
– Susidaro įspūdis, jog Koolhaasas stengiasi kurti draminį konfliktą, knygoje sąvokos ir terminai atgyja ir tampa personažais. Kaip manote, ar tekste įprasta protagonistų ir antagonistų dinamika?
– Skaistė: Taip, bet svarbu pažymėti, kad ne viskas gali tapti veikėjais – ne kiekvienas gali būti pakylėtas iki to lygmens, kai į jį kreipiamasi iš didžiosios raidės. Koolhaasas atrenka objektus ir reiškinius, pavyzdžiui, Neatsispiriamas sintetiškumas, Didžioji lobotomija, ir įtraukia į formuojamos naujos manhatanizmo doktrinos žodyną.
Knygos pagrindinis veikėjas yra Dangoraižis ir jo genezė: kaip jis atsiranda, vystosi ir keičiasi, kokia jo vidinė logika. Galime kalbėti ir apie Manhataną formavusius architektus kaip protagonistus, kadangi jie žaidė dvigubą žaidimą stengdamiesi atsispirti to laikmečio spaudimui.
– Matas: Pagrindinis veikėjas ne tik Dangoraižis, bet ir Manhatanas kaip visa ko epicentras – jis irgi išgyvena raidos virsmus. Kūniškumo, antropomorfizmo aspektų šiame pasakojime įgauna daugelis, kiekvienas fizinės aplinkos dėmuo tarpusavyje santykiauja taip, kad pradedi jausti tą kūniškumą.
– Skaistė: Kadangi Manhatanas yra protagonistas, tai gal todėl Le Corbusier pasirodo kaip antagonistas. Jis sugalvojo savo spindulinį miestą, tačiau suprato, kad toks miestas jau yra ir tai – Manhatanas. Tad norėdamas parduoti savo idėją, jis privalėjo kritikuoti Manhataną ir aiškinti, kad tokio miesto pasaulyje dar nėra.
– Matas: Taip, bet ir intrigėlės! Kai planuotojai deklaruoja viena, o daro kita.
– Skaistė: Taip, intrigėlės. Kad ir kai Diego Rivera paskutinę minutę freskoje vieno viešbučio vestibiulyje nutapo Lenino veidą ir kyla didžiulis skandalas – vestibiulis uždaromas, Rivera paprašomas apleisti patalpas, gatvėse patruliuoja policija, virš galvų zuja lėktuvai.
– Matas: Išties, ten virtinė tokių mažų mizanscenų, pasakojimų, kurių kiekvienas savaime turi lūžį.
– Skaistė: Bet labai faina, kad jis yra atradęs tokių savaime įdomių nutikimų. Ar tai būtų architektų baletas, ar gaisras Konio saloje – jis suveda skirtingus epizodus į vieną pasakojimo liniją ir jie neatrodo pabirę. Tai padeda atskleisti abstraktesnius dalykus, dėl kurių ir buvo parašyta ši knyga. Gebėti supinti visa į vieną audinį yra talentas.
– Nesinori pamiršti, jog knyga yra manifestas. Gal galite papasakoti, kokią įtaką vertimo ir specialiojo redagavimo procesui turėjo neįprastas žanras – retroaktyvus manifestas?
– Matas: Įprasta, kad architektūriniuose manifestuose yra siekiamybė – deklaruoji, kaip turi būti, bet galiausiai nutinka gyvenimas ir niekas neįvyksta, manifestas pavirsta karikatūra. Visas žavesys, kad Koolhaasas pamato kažką, kas, jo supratimu, yra nepastebėta, bet veiksminga. Jam patogu, kad Manhatanas ir Niujorkas jau yra, to nebepakeisi, tad štai odė, manifestas tam, kas jau pasiteisino ir įvyko.
– Skaistė: Bet šalia jis rašo: „Buvau bevardis Manhatano rašytojas. Problemų pridėjo tai, kad mano [...] objektas per anksti nukaršo, jo gyvenimui dar nesibaigus.“ Taigi, kaip manhatanizmo liudytojas, jis prisiima atsakomybę užbaigti istoriją.
Dėl manifesto žanro, dar pirmuose puslapiuose Matas manęs paklausė, kaip atsirenku, kur esamasis, kur būtasis laikas – gal čia labiau tiktų būtasis, nes neva pasakojama istorija. Kažkaip nuo pat pradžių jaučiau, kad reikia išlaikyti esamąjį, jis pasirinktas sąmoningai. Kai paties Koolhaaso tekste knygos gale pasirodo būtasis laikas (tiesa, citatose jis pasigirsdavo ir anksčiau), sulaukiam patvirtinimo. Būtent tai leidžia sukurti retroaktyvaus manifesto efektą skaitytojui, nes manifestas yra žvilgsnis į ateitį, o retroaktyvumas tarsi grąžina mus atgal į praeitį. Esamojo laiko vartojimas vietoje būtojo yra labai paprasta kalbinė priemonė, leidžianti kalbėti apie daug apmąstytų, galėjusių, bet nebūtinai įvykusių dalykų.
– Matas: Nebuvau anksčiau pagalvojęs, bet gal tai dalis filmiško skaitymo patyrimo. Tai nėra pasaka, kuri prasideda kažkada seniai seniai – kaip kino filme išgyveni kartu su personažais, tarsi būtum greta.
– Skaistė: Labai gerai sakai. Juk kalbėjome paraštėse – artėjant pabaigai su būtuoju laiku pradėjo gelti širdį, apėmė nostalgija ir melancholija. Pajutome, jog artėjame prie kelionės pabaigos – rašei, kad jausmas kaip žiūrint į bėgančius titrus.
Dar kalbant apie manifestą kaip žanrą, Koolhaasas pirmame skyrelyje sudėlioja manifestinio teksto sąvoką ir kad jis yra Manhatano ghostwriter’is. Knygoje, be įžanginio ir pabaigos žodžio, tarsi negirdime jo „aš“ – istorija pasakojama suklijavus koliažą iš kitų pasiskolintų tekstų. Galime skaityti ir net nepajusti, kad ji visa sudėliota iš mažų fragmentukų.
Taigi galime postmodernistiškai klausti, kiek tekste yra autoriaus. Bet kad ir kaip būtų, perskaitę knygą susidarome ryškų įspūdį apie Koolhaasą kaip rašytoją. Juk autorius yra tas, kuris atrenka fragmentus, nuspalvina personažus. Pasivadinęs bevardžiu rašytoju, skolindamasis daug citatų, jis tarsi bando pasislėpti, bet išlieka labai ryškus.
– Kiek knygos karštligiškas kliedesys aktualus šiandienos kontekste?
– Skaistė: Mano galvoje karštligiškas kliedesys simbolizuoja nežabotą kūrybinę energiją, proveržį, drąsą. Man regis, tai visada buvo ir bus reikalinga siekiant sukurti kažką naujo. Taigi neišskirčiau jo kaip aktualaus tik šiandienai.
– Matas: Architektams gal ir gerai vis prisiminti, kad jie gali kliedėti. Jie kartais linkę įvaryti save į tramdomuosius marškinius – gyvenime yra taip ir ne kitaip. Kliedesiai išmuša iš komforto zonos, tad gali atrasti kažką naujo ir netikėto.
– Skaistė: Kliedesys yra pasiteisinimas, nes gali atvirai sakyti net ir beprotiškiausią tiesą. Tarsi juokdarys karaliaus rūmuose.
– Matas: Tai tarsi kūrybinis sprendimas – išlaisvinantis ir saugantis nuo kritikos. Čia galime nuklysti ir prie Reiniero de Graafo – jis rašo, kad architektai turi apsimetinėti suprantantys ką daro. Aplinkiniams būtų labai baisu, jei sužinotų, kiek architektai nesupranta. Tad kai prisidengi kliedesiu, žymiai lengviau veikti – viskas yra pateisinama, nes tai proceso dalis.
Problema ta, kad pastatų projektavimas yra utilitarus ir turi tenkinti mūsų poreikius – sukurti saugią, teisingą, funkcionalią, efektyvią aplinką. Realybėje tikra architektūra nutinka kažkur paraštėse tarp šių dalykų, pilkosiose zonose, kuriose mažiau kontrolės ir gali šiek tiek pasileisti plaukus. Kai karščiuoji, pasileisti gali drąsiai.