„Žaliuose ežerynuose“ – ir klasikai, ir plačiajai visuomenei mažiau žinomi autoriai, ir kūrę 19 amžiuje, ir šių dienų kūrėjai. Samuelis Boguslavas Chilinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Milukas, Salomėja Nėris, Bitė Vilimaitė, Sigitas Geda, Aidas Marčėnas, Gintaras Bleizgys, Romas Sadauskas, Aidas Kelionis, Alvydas Valenta, Valentinas Sventickas ir kiti – visi jie vienaip ar kitai susiję su Lazdijų kraštu: vieni čia gimė, kiti dirbo bei gyveno arba čia leido vasaras. Šiame krašte įgytos patirtys dažnai atsispindi ir jų kūryboje.
Antologijos sudarytojas poetas Juozas Žitkauskas pasakoja šį darbą pradėjęs dar 2013 m. pradžioje. Per dešimtmetį, sako, buvo ir nežinios, ar antologiją išvis pavyks išleisti, o tokį darbą galima prilyginti kultūros savanorystei. Būtent už savanorsytės kultūros sklaidą Lietuvoje neseniai jam suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Antologiją pavyko išleisti, nes seniai brandinta idėja materializavosi Lazdijų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai laimėjus Lietuvos kultūros tarybos konkursą.
„Sudarinėdamas antologiją, balansavau tarp kokybės ir kiekybės. Kalbėdamas apie kiekybę turiu galvoje, kad reikėjo šiek tiek nuleisti kokybės kartelę. Norėjau parodyti kuo daugiau rašančių Lazdijų krašto žmonių. Ir nors vienam kitam autoriui gal ir pritrūksta literatūrinės brandos, visgi pirmiausia siekiau kokybės, kiek tai buvo įmanoma“, – sako J. Žitkauskas.
Lazdijų krašto rašytojų antologijos „Žaliuose ežerynuose“ pristatymas vyks kovo 16 d. 18 val. Rašytojų klube, poeto J. Žitkausko jubiliejinio kūrybos vakaro metu.
– Juozai, neseniai išleista tavo parengta solidžios apimties Lazdijų krašto rašytojų antologija „Žaliuose ežerynuose“. Papasakok, kokios buvo šios knygos ištakos, kas įkvėpė ją rengti?
– Su šia antologija susieta mano tėviškė – Kapčiamiestis Lazdijų rajone, mano literatūrinė kraštotyrinė patirtis, buvimas tarp šio krašto rašytojų. Dar paauglystėje suvokiau, kad man svarbu literatūra, kuriantys žmonės, be to, visą laiką domino gimtojo krašto rašytojai. Besimokydamas devintoje klasėje, nusipirkau Vytauto Vanago 1987 m. sudarytą „Lietuvos rašytojų sąvadą“ ir pirmas dalykas, kurį tada padariau, – išsirašiau su Lazdijų rajonu susietus rašytojus. Gali būti, jog tai ir yra šios antologijos užuomazgos. Šiais rašytojais domėjausi ir toliau, pirmiausia vedinas paaugliško kraštotyrinio smalsumo, kai kurie rašytojai domino labiau už kitus, ir tai peraugo į tų žmonių gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimus. Vienas tokių – į antologiją įtrauktas Vincas Kazokas. Jis gimęs Mečiūnuose, netoli mano tėviškės.
Rengti antologiją tvirtai apsisprendžiau 2013 m. pradžioje – tais metais pradėjau sistemingai skaityti ir kaupti savo kraštiečių knygas, galvodamas apie būsimą antologiją. Tai buvo ne vien tik skaitymas, kartu – ir pirminis tekstų atrinkinėjimas, jų perrinkimas kompiuteriu.
Vadinasi, šiai antologijai skyriau lygiai dešimt metų darbo. Per tą dešimtmetį yra buvę atoslūgių, kai idėja buvo visiškai nustumta, ilgam padėta į stalčių, manant, kad visgi nieko iš to neišeis, nes ne kartą nesėkmingai buvo teikiamos paraiškos Kultūros tarybai. Bet, matyt, viduje vis tiek ruseno ugnelė.
Aš labai nemėgstu nebaigti pradėtų darbų. Jie gali truputėlį stabtelėti, gali būti užsimiršę, bet esu iš tų žmonių, kurie pagal galimybes stengiasi viską padaryti iki galo. Čia kaip pasodinti medį – iš pradžių, kol jis auga ir stiebiasi, būna daugiau azarto, kai užauga ir tu nebematai jo pokyčių, tarsi savaime viską palieki, tik kartas nuo karto palaistai. O paskui, po dešimties metų, jis, žiūrėk, ima ir pražysta. Taip pražydo ir ši antologija. Visais žaliais ežerynais ir mėlynais miškynais.
– Iš tų ežerynų, miškų, žalumos ir mėlio – ir antologijos pavadinimas?
– Visas Lazdijų kraštas yra labai miškingas ir ežeringas. Kodėl žali ežerynai? Nes tie ežerynai, kada ateini iš miško grybaudamas, jei tie ežerai yra vidury kokio miškelio (o tokių Lazdijų krašte bene dauguma), tai iš tolo jie šviečia mėlynai, bet kai prieini arčiau ir įsižiūri, pamatai juose atsispindint visą miškų žalumą. Ypač – pušų, jų šiame krašte labai daug. Antologija rodo, kad Lazdijų rajonas yra ne tik vienas miškingiausių Lietuvoje (visiems įprasta manyti, kad Dzūkija – vien tik miškai), bet ir vienas ežeringiausių. Ir tie ežerai vienas su kitu labai gražiai susijungia. Arba upelėmis, arba tiesiog yra ežeras prie ežero. Čia yra ir Dzūkijos marios Dusia – trečias pagal dydį Lietuvos ežeras, tyvuliuojantis, jungiantis Lazdijų ir Alytaus rajonus.
– Apibrėžk, kas yra Lazdijų kraštas.
– Lazdijų kraštu šiandien vadiname tą žemės lopinėlį, kuris teritoriškai, pagal administracinį suskirstymą, yra pavadintas Lazdijų rajono savivaldybe. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šiandien šio krašto centru laikomi Lazdijai, nors aš galvoju, kad šio krašto centras yra Veisiejai. Juk prieš šimtmetį dalį Dzūkijos prijungus prie Lenkijos teritorijos, iš tenykščių Seinų į Lazdijus buvo perkelta daug įstaigų. Netgi kurį laiką gimnazija Lazdijuose ir buvo vadinama Seinų „Žiburio“ pavadinimu, vėliau palikta tik „Žiburio“.
O šiaip – labai gražus ir jaukus Lazdijų kraštas. Bet lygiai taip pat šį kraštą galėtume vadinti Veisiejų kraštu, galėtų tai būti ir Kapčiamiesčio kraštas. Tai galėtų būti ir Seirijų, Kučiūnų, Krosnos, Būdviečio, Krikštonių, Šeštokų, Šventežerio kraštas... Šios vietovės yra šiandieninio Lazdijų krašto ašys.
– „Žaliuose ežerynuose“ – Lazdijų krašto rašytojų antologija, tačiau ją pradedi vertėjo Samuelio Boguslavo Chilinskio Senojo Testamento vertimu.
– Antologijoje norėjau parodyti plačią panoramą – nuo seniausių laikų, apie kuriuos juokaudamas sakau, kad tada Lazdijų rajone prasidėjo raštija, iki dabartinių laikų, kurie baigiasi autoriais, gimusiais dvidešimto amžiaus pabaigoje. „Žaliuose ežerynuose“ yra trys autoriai, kurie gali nustebinti skaitytojus – kodėl jie čia įtraukti? Pirmasis – S. B. Chilinskis, kuris yra vertėjas, gimęs apie 1634 m. Šventežerio miestelyje. Jo į lietuvių kalbą išversta Biblija buvo pirmoji, kurią imta spausdinti. Taigi, tai neturi nieko bendro su grožine literatūra, bet stipriai susiję su rašytiniu žodžiu.
Arba štai Šeštokuose gimęs Antanas Milukas, kurio kūrybiniame palikime, mano žiniomis, nėra nei vieno grožinės literatūros teksto. Bet be jo Lazdijų rajono literatūrinė panorama būtų aptrupėjusi, nepilna. Jis buvo kunigas, knygnešys, leidėjas, knygų rengėjas. Jo nuopelnai lietuviškam žodžiui, literatūros sklaidai (ypač išeivijoje, tarp JAV lietuvių) – didžiuliai, todėl negalėjau palikti jo nuošalyje. 1901 m. JAV A. Milukas parengė ir išleido „Lietuvišką chrestomatiją“, į antologiją įdėjau šios chrestomatijos prakalbą.
Įprasta, kad sudarinėdami tokio pobūdžio antologijas literatūros kritikus pasitelkiame įvadiniams tekstams parašyti arba jų visai neįtraukiame. Šiuo aspektu antologijoje šalia rašytojų išsiskiria literatūros kritikė Elena Baliutytė-Ryliškienė ir jos tekstas „Ar lyrikų tautoje išliks lyrika?“ – tai grynoji literatūros kritika. Manau, kad šis tekstas labai paįvairina antologiją.
Yra joje ir kitas literatūros kritikas – Valentinas Sventickas, bet jis taip pat yra ir eseistas. „Žaliuose ežerynuose“ publikuojami jo eseistiniai dienoraščiai iš knygų „Guriniai“ ir „Dar gurinių“.
– Iš viso antologijoje publikuojami 85 autorių tekstai. Čia – ir šių dienų kūrėjai, ir kūrę 19 amžiuje, ir klasikai, ir plačiajai visuomenei mažiau žinomi autoriai. Kokia literatūrinė panorama atsiveria „Žaliuose ežerynuose“?
– Kiekvienas šios antologijos autorius yra arba gimęs Lazdijų krašte, arba čia dirbęs ir gyvenęs, arba vasarojęs. Pastarųjų grupei priklauso ir Aidas Marčėnas, vasarodavęs Maišymų kaime, netoli Šeštokų, ir šviesaus atminimo poetė Lina Burbaitė, daugelį vasarų praleidusi Veisiejuose pas giminaičius. Gaila, kad poetė anksti paliko šį pasaulį, jos kūryba labai originali, deja, kol kas išleista tik viena jos eilėraščių knyga.
Skaitytojas „Žaliuose ežerynuose“ ras tekstų, kurie yra publikuoti autorinėse knygose arba almanachuose. Vienam kitam kūriniui ši antologija – pirmasis publikavimo šaltinis. Daugiausia – poetų, mažiau – prozininkų, dar mažiau – eseistų, bet yra ir, kaip minėta, literatūros kritikų, yra ir vertėjų...
Sudarinėdamas antologiją, balansavau tarp kokybės ir kiekybės. Kalbėdamas apie kiekybę turiu galvoje, kad reikėjo šiek tiek nuleisti kokybės kartelę, nes kai kurie autoriai Lazdijų krašte buvo labai ryškūs, jų kūryba turėjo didelės reikšmės rajono skaitytojams, nors šalies mastu jie ir liktų vertinami kaip rajoninio lygio literatais. Taigi, į tai turėjau atsižvelgti. Norėjau parodyti kuo daugiau rašančių Lazdijų krašto žmonių. Ir nors vienam kitam autoriui gal ir pritrūksta literatūrinės brandos, visgi pirmiausia siekiau kokybės, kiek tai buvo įmanoma. Žinau, kad atsiras žmonių, kurie bus nepatenkinti, antologijoje neradę savęs arba savo artimųjų, bet negalėjau sudėti visų rašančiųjų, kurių kūrybai iki elementariausio literatūros kūrinio stinga net panašumo. Manau, kad į tokį mano liberalumą ir ne vienas profesionalas literatas su šypsenėle pažiūrės...
– Koks yra antologijos „Žaliuose ežerynuose“ kūrinių santykis su Lazdijų kraštu? Kiek apskritai gimtasis kraštas turėtų būti svarbus kūrėjui?
– Žvelgiant į antologiją panašu, kad kraštas kūrėjui daro didžiulę įtaką. Bent jau mūsų krašto kūrėjams. Pirminis autorių ir tekstų atrankos kriterijus ir buvo, kiek kūryboje jaučiamas Lazdijų kraštas. Lazdijų krašto kūrėjai yra gamtos žmonės ir jiems rūpi visai kiti dalykai nei didmiesčio kūrėjams. Skaitydami antologiją matome, kaip šis kraštas įsiskverbia į žmones. Pirminis dalykas – kraštas maitina kūrėją, tai yra teikia jam impulsą, netgi užaugina jį. Tada ateina laikas, kai kurėjas turi atiduoti savo duoklę kraštui. Perėjus šias stadijas, kraštas ir kūrėjas turėtų tapti lygiaverčiais partneriais ir tarp jų turėtų atsirasti lengvas, gražus flirtas. Flirtas pačia gražiausia, geriausia prasme.
– Skaitant antologiją į akis iškart krinta itin minimalistinės autorių biografijos.
– Kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti, kad čia kažkoks neišmanymas, aš ir pats vienu metu abejojau, ar gerai darau, skirdamas autoriui tik kelias eilutes biografijai. Šiuo atveju man labiausia rūpėjo kūrėjo biografijos santykis su Lazdijų kraštu: ar tai jo gimtinė, ar mokymosi, darbo, gyvenimo vieta, ir jo įamžinimo ženklai. Todėl nevardiju nei išleistų knygų, nei premijų ar titulų.
– Kaip įsivaizduoji antologijos „Žaliuose ežerynuose“ skaitytoją?
– Manau, kad dauguma skaitytojų bus susiję su Lazdijų kraštu. Vieni ieškos pažįstamų, kiti – jiems girdėtų autorių. O skaitytojas, kuris nėra nei dzūkas, nei lazdijietis, pirmiausia turi būti smalsus, kad paimtų į rankas tokią antologiją. Turiu pripažinti, kad jaučiu šiokią tokią baimę, nes tokių sutelktinių antologijų, kurios išsiskiria ir istoriniu žvilgsniu į krašto literatus, ir sujungia krašto kūrėjus su išeivija, nėra daug. „Žaliuose ežerynuose“ bene antroji tokio pobūdžio antologija po Anykščių.
Todėl skaitytojui, kuris domisi literatūra, bet nėra susijęs su Lazdijų rajonu, gali pasirodyti, kad tai tėra vietinės reikšmės rajono literatų antologijėlė. Ir jis gali išvis neimti šios antologijos nė neįtardamas, kad knygoje – ir nacionalinių, ir kitų svarbių premijų laureatai, ir labai šviesūs ir visai lietuvių literatūrai svarbūs autoriai.
– Koks šios antologijos kelias pas skaitytoją?
– Tiesioginis. Rodydami ją pirmiausia Lazdijų krašto žmonėms, priminsime ir ten gyvenusius kūrėjus. Žinau, kad apie kai kuriuos mano kraštiečiai nėra nė girdėję, nors gyvena toje pačioje vietovėje. Antologiją jau pristatėme Vilniaus knygų mugėje, Lazdijų ir Veisiejų bibliotekose, o kovo 16 d., simboliškai per Knygnešio dieną, jos pristatymas bus Vilniuje, Rašytojų klube. Dauguma antologijos autorių yra labai susieti su mūsų sostine.
Balandžio 19–21 dienomis bus surengti 9 antologijos pristatymai įvairiose Lazdijų rajono vietovėse. Dar laukia Kaunas, Klaipėda... Ten, kur šio krašto kūrėjai yra įmynę pėdas.