Raudonojoje fojė šalia daugybės fotografijų, įamžinusių N. Beredinos sukurtus vaidmenis, teatro lankytojai gali pamatyti eksponuojamas dvi dailias balerinos sukneles. Tai – autentiški Juodosios gulbės iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras" ir Esmeraldos iš Cesare's Pugni baleto „Esmeralda" sceniniai kostiumai.
Tačiau vaidmenų ilgametėje N. Beredinos kūrybinėje karjeroje būta gerokai daugiau. Ji šoko Driadžių valdovę ir Kitri Ludwigo A. Minkuso „Don Kichote", Svanildą Leo Delibes „Kopelijoje", Aurorą ir Alyvų fėją P. Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje", Žizel ir Mirtą Adolphe'o Adamo balete „Žizel" bei daugelyje kitų spektaklių.
Suknelių, su kuriomis anksčiau šokdavo scenoje, N. Beredina teigia išsaugojusi net keliolika, ir visos nepretenzingai tūno jos buto balkone sudėtose dėžėse. Retkarčiais vieną ar kitą kostiumą balerina paskolina savo mokinėms, su kuriomis dirba Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Pati N.Beredina šokio pradėjo mokytis būdama ketverių metukų gimtajame Abchazijos mieste Suchumyje. Mokytojai pastebėjo neeilinius mergaitės gabumus ir patarė tėvams ją vežti į Maskvos choreografijos mokyklą.
Neapsiriko: devynmetė N.Beredina sėkmingai įveikė didžiulę atranką ir pradėjo kantriai mokytis baleto, o gavusi diplomą 1975 m. atvyko dirbti į teatrą Vilniuje. Jame ir šoko dvidešimt tris sezonus – iki 1998 m. Pagrindinis N.Beredinos scenos partneris buvo žymus lietuvių primarijus, o vėliau – šokio pedagogas Petras Skirmantas.
Artistė neslepia, kad jos širdžiai ir šiandien mielesnė tebėra baleto klasika, techniškai sudėtingi, bet kartu emocionalūs ir spalvingi baleto vaidinimai.