T. Makačino kūrinius klausytojams pristatys saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas, smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistai Goda Stanionytė ir Mykolas Bazaras. Koncerte žada dalyvauti ir pats rudens pradžioje 85–metį atšventęs kompozitorius. Jį kalbins bei visą programą moderuos kompozitorė Zita Bružaitė. Koncertui artėjant – pokalbis su T. Makačinu.
– Festivalis „Iš Arti“ pradėtas prieš daugiau nei 20 metų, o pradinė jo idėja buvo populiarinti Kauno kompozitorių kūrybą. Tad pirmiausiai paklausiu, ar dažnai Kaune apsilankote, ar brangus šis miestas, kokius prisiminimus kelia?
– Gimiau Kaune, tuo metu gyvenome Laisvės alėjoje, 25 numeriu pažymėtame name, bet 1940 m., kai tik Vilnius buvo grąžintas, persikėlėme ten. Kaunas man labai patinka savo konsoliduotomis ambicijomis ir visuomenės mąstymu, idėjomis. Stengiamės laikas nuo laiko čia apsilankyti. Turiu vieną specifinį norą, kad Kaune, Laisvės alėjoje, vėl atsirastų istorinė Konrado kavinė, kur aš kadaise gėriau kavą, kur lankėsi ir Balys Sruoga, ir Juozas Naujalis, ir visas mūsų elitas.
– Jau lapkričio 16 d. įvyks renginys „Kompozitorius Teisutis Makačinas iš arti“. Gal galite plačiau papasakoti apie koncertą ir tai, kokius kūrinius išgirsime?
– Koncerte skambės muzika, kurią ateityje bus galima išgirsti ir Ilonos Klusaitės projekte – plokštelėje, pavadintoje „Teisutis Makačinas. Šokio žingsniu. By Dancing Step“. Tad visi kūriniai, vienaip ar kitaip, bus susiję su šokio ritmais – klasikiniais šokiais, minuetais, valsais, bet taip pat ir bliuzu, fokstrotu.
Koncerto idėja kilo prieš dvejus metus, man išgirdus žavingą Ilonos Klusaitės smuikavimą. Jos smuiko tembras ir grojimo maniera yra pavergiantys savo šiluma ir grožiu, tikiuosi, kad tai pajus ir klausytojai. Džiaugiuosi, kad I. Klusaitei talkins Mykolas Bazaras, žavingai grojantis džiazą, Goda Stanionytė ir mūsų žvaigždė Petras Vyšniauskas. Nors pačios kompozicijos nėra paprastos, koncerto atmosferą apibūdinčiau kaip malonų skambesį su geros kavos aromatu ir, tikiuosi, kad publikai jis patiks. Malonu tai, kad koncertas vyks rudenį, kuris susijęs su kuklia mano sukaktimi. Tad į Kauną atvykti bus labai malonu.
– Kuris iš skambėsiančių kūrinių jums yra pats brangiausias, svarbiausias?
– Itin brangus kūrinys yra „Trys šokiai“ smuikui ir fortepijonui. Yra ir jo adaptacija styginių orkestrui, kuri pervažiavo per visą Europą ir buvo atlikta daugiau nei 400 kartų, bet originali versija – pati brangiausia. Šis 1961–ųjų metų kūrinys dedikuotas mano mylimai žmonai.
– Jūsų kūriniai išlaikė laiko išbandymą – yra noriai klausomi, aranžuojami, atliekami, keliauja po pasaulį. Kaip manote, kas tai nulėmė?
– Matyt, užkoduota tikra emocija, tikras jausmas, nuoširdumas ir siekis bendrauti su aplinka, su klausytoju. Laikas nubėgo greitai ir toli, bet jei žmonės randa ką veikti vos ne prieš 50 metų parašytose dainose, reiškia, kažkas jose yra. Manau, svarbu, kad mano kūriniai tinkamai sutvarkyti, pateikti estetiškai, gražia forma, taip, kaip mano mėgiamas elitinis porcelianas. Nežinau, ar tai gerai, ar negerai, bet iš kūrinių nekalu akmeninės skulptūros – jei man į galvą šauna nauja idėja, keičiu formą ar apimtis, tam, kad įdėta emocija būtų maksimaliai gražiai realizuota.
– Vadinasi, į aranžuotes, kūrinių perdirbimą žiūrite teigiamai?
– Nepaprastai apsidžiaugiau išgirdęs Julijos Ritčik neseniai pasakytus žodžius, kad gyventi reikia ne tik savo kūriniais, bet rinktis ir kitus, juos perleisti per save, būti įvairiam. Amerikiečių radijo stotyse galima galima išgirsti įvairiausių aranžuočių, dažnai skamba net keli tos pačios dainos variantai, bet jie nesugadina esminės dainos struktūros, o atveria vis naujas galimybes.
– O kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių muzikos bendruomenės kūrybą?
– Manau, kad akademinė muzika juda gera kryptimi. Jeigu ją priima pasaulio estrados, mūsų kompozitoriai yra kviečiami, turi klausytojų, tai yra labai geras ženklas. Kalbant apie pop muziką, tikrai netingiu pasiklausyti kanalų, į kuriuos suplaukia mūsų lietuviškų autorių dainos. Ten yra visko, bet ir labai daug mėgėjiškumo – kartais išgirsti vos 8 taktų melodiją, o priedainis ir yra visa daina… Deja, labai greitai tokie kūriniai atsibosta, nėra įvairumo, intelektualaus krūvio. Bet yra daugybė talentingų žmonių, o iš jų atsiranda vienetai, kurie sujungia ir studijas, ir harmoniją, ir patys kokybiškai muzikuoja, todėl atsiranda labai gražių kompozicijų.
– Jeigu sugrįžtume į praeitį, kaip į estradinę kūrybą žiūrėjo tuomet jūsų dėstytojai, aplinkiniai, muzikų bendruomenė?
– Mano kompozicijos profesorius, Julius Juzeliūnas, giliai smerkė šį mano kelią, bet kitas profesorius Saulius Sondeckis sakė, jog didžiuojasi mano kuriamų dainų kokybe. Ir jeigu jos išliko, yra klausomos, tikro meno ten yra.
– Kaip jūs kuriate muziką – reikia tylos, vienumos, o gal kaip tik idėjos kyla ko nors klausantis?
– Idėjos kyla savaime, nors nėra tokio momento, kad galvoje kas nors neskambėtų. Kai kuriu, pasirenku intonacinę sritį ir joje gyvenu. Dirbu rytais, reguliariai kasdien, prie savo kompiuterio. Dainų neberašau, tik perdirbinius, bet vis dar randu, ką galima padaryti geriau, įdomiau.
– Ko linkite savo klausytojams?
– Linkiu gyvenimo džiaugsmo, drąsos ir neblėstančių gerų idėjų.
– Dėkoju už pokalbį.
Renginys „Kompozitorius Teisutis Makačinas iš arti“ vyks lapkričio 16 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje.