Vadovavosi senomis, nebegaliojančiomis tvarkomis
Rezoliuciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje „dėl deramo R. Adomaičio atminimo įamžinimo“ pateikęs V. Sadauskas pasakojo, kad tiek iniciatyvinei žmonių grupei, tiek ir opozicijai pasirodė keista, kodėl kaip motyvas įvardintas dešimties metų terminas, kurio jokiame teisės akte nėra įvardinta.
„Įdomiausia, kad G. Jaunius savo feisbuko komentare pripažino, kad yra buvę padaryta išimčių – kitaip tariant, jie galėjo pritarti, bet to nepadarė, o atmetimo priežastį įvardino grynai biurokratinę – dešimties metų terminą. Ką jie iš tikrųjų galvojo – turbūt patys ir težino... Kodėl taip elgiamasi, kai net tokios tvarkos nėra? Jinai kažkada buvo, bet ta tvarka pripažinta negaliojančia, jau seniai. Vadovaujasi senomis tvarkomis, kurios neaktualios... Kaip Istorinės atminties komisijos pirmininkui – čiagi jo darbo baras, jis jam turi būti aiškus“, – stebėjosi V. Sadauskas.
Keista ir tai, anot V. Sadausko, kad pirmą kartą tarybos istorijoje rezoliucijai priskirtos dvi stadijos: ir pateikimo, ir svarstymo.
„Anksčiau rezoliucijas vienu balsavimu patvirtindavome, gaila, kad atsirado toks naujas procedūrinis terminas. Džiaugiamės bent dėl to, kad pritarta pateikimui. O motyvai, kodėl reikalingas toks įamžinimas / įprasminimas – aiškūs, dėl to niekam nekyla abejonės – tai Lietuvos kino ir teatro aktorius, Nacionalinės premijos laureatas... Šitas klausimas tapo biurokratizmo apraiška“, – konstatavo politikas.
Sprendimo priėmėjai užtruks nuo mėnesio iki... neaiškaus termino
Kodėl atsirado dvi rezoliucijos stadijos (pateikimo ir svarstymo), anot V. Sadausko, nėra iki galo aišku: „Galėtų būti viena priežasčių ta, kad Istorinės atminties komisija anksčiau laiko sutvarkytų klausimą, negu pati taryba priimtų rezoliuciją. Jeigu G. Jauniaus komisija susirinks iki spalio 26 d. tarybos posėdžio, jie gali sakyti – žiūrėkite, komisija išsprendė šitą klausimą, ir tada taryboje rezoliucijos nepatvirtinti. Tai reikštų, kad opozicijos galutiniam siūlymui bus nepritarta, nes neva jie sutvarkė. Bet sutvarkė tik dėl to, kad žmonės nenuleido rankų, opozicija kartu šitą klausimą kėlė. Galbūt tai vienas logiškiausių paaiškinimų?“
V. Sadausko teigimu, jei minėtame tarybos posėdyje pateikta rezoliucija būtų priimta, klausimo nagrinėti pakartotinai nebereiktų. Tai, anot jo, tik parodo, kad „kažkaip neobjektyviai į šitą situaciją galėjo būti žiūrima“.
„Istorinės atminties komisija būtų pakartotinai svarsčiusi ir uždariusi tą klausimą. Dabar mes tik spalio 26 d. rinksimės į tarybos posėdį, kuriame bus svarstoma, ar rezoliucijai pritarti (galutinai jai nėra pritarta). Į kažkokį biurokratinį terminą įsivėlėme, kuris, ko gero, šeimos nariams ir tiems, kam svarbu – neskaniai skamba... Įsivaizduoju, kad visa tai užtruks gerą mėnesį. Rezoliucija labiau pagarbos ženklas, bet visus namų darbus turi padaryti Istorinės atminties komisija. Kaip komisijos pirmininkas G. Jaunius tą darbą organizuos – irgi klausimas – kada sušauks posėdį, kada pritars. Nuo mėnesio iki.. neaiškaus termino“, – apie oficialų sprendimo priėmimo laiką kalbėjo V. Sadauskas ir pridūrė esąs dėkingas bent už tai, kad leista rezoliuciją bent pateikti, nes būna atvejų, kai opozicijos klausimai prieš tvirtinant darbotvarkę yra išbraukiami. Visgi, V. Sadausko manymu, jeigu ir šito nebūtų leidę padaryti – „išvis būtų skandalas“.
Sprendimo niekas nei atšaukė, nei paneigė
Vienas iniciatorių, žurnalistas Vilius Kavaliauskas stebėjosi, kad po to, kai tarybos posėdyje išaiškėjo sprendimo nepagrįstumas, jo niekas nei atšaukė, nei paneigė.
„Vienintelis dokumentas, kurį turiu ant miesto blanko, kad mums uždrausta pritvirtinti atminimo lentą. Tačiau mes vis vien darome! Atminimo lentos dizainą padėsiantis parengti dailininkas Rimantas Dichavičius sakė turintis du projektus. Sulaukiau skambučio iš Pasvalio, sako, ir mums būtų neblogai (R. Adomaitis – pasvalietis) toks atminimo ženklas, tad jeigu bus geri projektai – galėsime pasidalinti“, – sakė V. Kavaliauskas.
Pasak pašnekovo, atminimo lentą ant Blindžių gatvėje esančio namo sienos iniciatoriai ketina pakabinti iki sausio 31-osios, R. Adomaičio gimtadienio dienos.
„Žiūrėjau tiesioginę posėdžio transliaciją, ačiū frakcijoms, kurios iškėlė tą klausimą. Bendrai sutarta, kad R. Adomaitį pagerbti reikia, tada užduoti klausimai, kur tas [garsusis] dokumentas. Pasirodo, nėra jo. Ankstesnis, kuris nurodė, kad norėdamas už miesto pinigus pastatyti paminklą turi išlaukti penkerius metus – teismo panaikintas. Komisija uždrausdama tiesiog blefavo, nesant jokios tvarkos ar dokumento“, – pažymėjo V. Kavaliauskas.
Po savo įrašu feisbuke V. Kavaliauskas pasakojo sulaukęs daugiau nei šešių šimtų komentarų tuo klausimu. „ 90 proc. sako, kam jūs išvis kreipėtės? Norėjome būti pilietiški, jeigu yra kažkokia tvarka, norėjome jos ir laikytis. Formaliai paprašėme leidimo, padarę projektą norėjome parodyti komisijai. Viskas išdėstyta mūsų laiške, matyt, tingėjo skaityti... Uždraudėm, ir viskas, ramu. Taip negali būti“, – kalbėjo jis.
Tarybos posėdyje, tęsė V. Kavaliauskas, ir meras pasakė, – jei ketinama atminimo lentą kabinti už savo pinigus, tai ir šio klausimo nereikia svarstyti.
„Žmonės ant savo namo (namas šešiolikos butų, privatizuotas, sienoje nėra strateginių vamzdžių, kurie priklauso miestui) gali pakabinti atminimo lentą. Ir kitiems reikia tai pasakyti! Mes priėjome kolektyvinį sprendimą, balsavome, visais parašais ir antspaudais patvirtinome sutarimą. Nesakau, kad paleidome džiną iš butelio, manau, tai yra miestiečių teisė“, – pabrėžė V. Kavaliauskas.
Ne politinis, bet žmogiškas klausimas
Anot jo, klausimas ne politinis, bet žmogiškas. „Ar mes galime pagerbti garbų kaimyną, kuris daug padaręs miestui, kraštui? Kai pasakė ne, tapo keista, dėl to kreipėmės į tarybą. Demokratija bus tik tada, kai bus laisvi piliečiai, laisvi miestiečiai. Tarsi mažas klausimas, bet tuo pačiu ir ne. Pagerbdami savo kaimyną, visi tarsi pasitempiame, kad šalia gyveno gerbiamas žmogus, ir tu nori būti jo vertas. Nesi pastumdėlis, gali pasiekti savo, turi teises, jeigu manai, kad kažkas jas viršija – gali kreiptis į kitas instancijas“, – sakė pašnekovas.
V. Kavaliauskas pasakojo, išsiuntę kolektyvinį laišką Miestovaizdžio skyriui, Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijai ir merui Remigijui Šimašiui.
„Paprašėme atsiųsti dokumentą, pagal kurį priimtas sprendimas. Atsakymo negavau, todėl kreipėmės į tarybą – galbūt po posėdžio gausime? Juk „nepakabins“ to draudimo, kuris galioja iki amžių amžinųjų. Jeigu aukštesnė institucija svarstė, ir pasakė, kad tai neteisėta, atitinkamai tie, kurie rašo tuos dokumentus turėtų parašyti kitą – atsiprašome, paaiškėjo, kad nėra tokios tvarkos, miestiečiai gali daryti. Nors, mes, kaip ir minėjau, vis vien darysime, nes matome, kad sprendime nėra jokios teisės ir logikos. Tegu ateina meras ir p. G. Jaunius su laužtuvais, o mes ginsime savo privačią nuosavybę iki paskutinio kareivio“,– iš beviltiška tapusios situacijos nusijuokė V. Kavaliauskas.
Jaunius: teismai panaikino sprendimą ribojančią manevro laisvę
Savo ruožtu G. Jaunius tikino, kad Vilniaus Istorinės atminties komisija įvertino viešoje erdvėje vykusias diskusijas ir nusprendė peržiūrėti esamą tvarką: inventorizuoti visus ligšiol buvusius sprendimus, galiojančias tvarkas ir rengtus dokumentus, tarp kurių yra ir tuo metu sostinei vadovavusio mero Artūro Zuoko 2013 metų nutarimas.
„Būtent mero A. Zuoko nutarimu, kuris vėliau teismų buvo panaikintas dėl teisinės kazuistikos, buvo mėginama dokumentu įtvirtinti jau iki tol galiojusią praktiką. Komisijos, nepriklausomai nuo jų sudėties ir kadencijų, ne mažiau nei dvylika metų sprendimus grindė tais pačiais principais. Teismai, panaikindami mero Zuoko nutarimą, paties principo neuždraudė, tik panaikino sprendimą ribojančią manevro laisvę“, – sakė G. Jaunius.
Anot jo, netikslu būtų sakyti, jog komisija vadovavosi negaliojančiu dokumentu. „Kaip ne kartą minėta, komisija rėmėsi sena tradicija paremtu principu, kurį paveldėjo iš ankstesnių kadencijų ir nematė reikalo keisti, nes ir dabartinės sudėties komisija laikosi principo, jog įamžinimo klausimuose skuba nėra nei būtina, nei neišvengiama. Komisija yra laisva apsispręsti kiekvienu klausimu individualiai, o tai, jog komisija laikėsi ankstesnių kadencijų tradicijų, tik patvirtina nuoseklumo siekius. Komisijos sprendimai yra patariamojo pobūdžio. Galutinį sprendimą priima Vilniaus miesto taryba“, – teigė G. Jaunius.
Pasak jo, po diskusijų, vykusių komisijos posėdžio metu, o vėliau ir taryboje esą nuspręsta, kad „verta įnešti daugiau aiškumo, kokiais atvejais būtina kreiptis į Vilniaus Istorinės atminties komisiją, o kokiomis aplinkybėmis bendruomenės gali imtis savarankiškų iniciatyvų“.
„Netrukus Vilniaus Istorinės atminties komisija pateiks tarybai siūlymus dėl aiškesnio tvarkų reglamentavimo, dėl ko tarybos nariai galės apsispręsti artimiausiuose tarybos posėdžiuose. Asmeniškai manau, kad teisinga būtų visus panašius įamžinimo klausimus, tarp jų ir šviesaus atminimo aktoriaus R. Adomaičio, spręsti patikslintos tvarkos šviesoje, idant išliktume nuoseklūs ir visiems lygiai teisingi bei nesukurtume ydingo precedento išimtis taikydami tik dėl suinteresuotų asmenų sukelto triukšmo. Taip pat naudodamasis proga, kviečiu visus suinteresuotus asmenis, o ypač politinę bendruomenę, susilaikyti nuo istorinės atminties klausimų eskalavimo rinkiminiuose kontekstuose“, – pažymėjo jis.