Prancūzų rašytojas, poetas, neretai vadinamas „pasakos tėvu“, Charlesas Perraultas ir jo istorija apie Pelenę visiems puikiai žinoma iš vaikystės. Nelengva našlaitės dalia ir pikto būdo pamotė, verčianti mergaitę dirbti sunkius namų ruošos darbus, karaliaus kvietimas į puotą, pakeičiantis įprastų įvykių tėkmę, moliūgas, virtęs karieta, puošnūs paauksuoti apdarai, laikrodžio dūžiai, panaikinantys magiškus krikštamotės fėjos kerus lygiai vidurnaktį.
Pamestas stebuklingas krištolo batelis ir susitikimas su Princu – ilgai laukta laimė, pripažinimas ir svajonių išsipildymas.
N. Indriūnaitė apie savaitgalį įvyksiančią premjerą: „Pasakoje „Pelenė“ yra nematomas personažas Laikas, kuris ateina ir viskas prasideda, išeina – viskas baigiasi. Tas laikas gali būti gražus kaip Pelenės suknelė ir liūdnas kaip Pelenės vienatvė, jame vyksta stebuklai, prašmėžuoja prisiminimai; vyksta susitikimai ir išsiskyrimai. Kodėl laikas toks įvairus? Apie tai pasakosime spektaklyje“.
Nostalgiją būtajam laikui jaučia ir spektaklio scenografė, lėlių ir kostiumų dailininkė A. Paukštienė, – „pasaka apie Pelenę spektaklyje telpa į dėžutę, kaip koks paprastas, jaukus „namų” teatriukas. Kaip senų laikų istorija – pamiršta, kiek apipelijus, bet su savo romantika ir blizgučiais, su paprastais, naiviais veikėjais – kartais norisi grįžti į tai, ko nebebus. Tai klasikinė istorija su savo tiesa, stebuklais ir išmintim: kartais graudi, kartais juokinga, bet visada paguodžianti, kaip aptrupėjęs vaikystės saldainis.“
Išdaigininkams, trokštantiems patirti vizualinį nuotykį teatre, siūlysime išvysti šiuolaikišką Varšuvos teatro „Baj“, su kuriuo „Lėlė“ bendradarbiauja jau ilgus metus, vadovės, režisierės Ewos Piotrowskos (2019 m. „Raudonoji knyga”) ir dramaturgės Małgorzatos Sikorskos-Miszczuk pastatymą pagal Konstanto Ildefonso Gałczyńskio pasaką „Kavos malūnėlis“. Lenkų poetas K. I. Gałczyńskis – tobulas autorius lėlių ir objektų teatrui, kūryboje buities daiktams ir situacijoms suteikiantis simbolinę reikšmę. „Kavos malūnėlį“ klasikas parašė gyvendamas Malūnų gatvėje, Vilniuje. Argi ne simboliška?
Pagrindinis spektaklio veikėjas – Kavos malūnėlis – tampa nebereikalingas šeimininkams ir atsiduria Pamestų daiktų prieglaudoje, kurioje nepageidaujami, nublukę, klibantys daiktai geria vaistus nuo liūdesio, nes prieglaudos direktorius Raudonbarzdis laiko juos uždaręs dėžutėse bei draudžia vaikščioti gatvėmis ir verkti.
Šioje šmaikščioje, keisčiausių personažų, burtažodžių kupinoje kelionėje Malūnėlis, herojiškai stengdamasis išgelbėti mylimąją, atranda K. I. Gałczyńskio užkoduotą moralą: rūpintis reikia ne tik daiktais, bet ir žmonėmis.
„Suprantu, kad migduku galima gimti, bet ar reikia juo būti visą gyvenimą?“ – klausia vienas mūsų istorijos herojus. Ir man atrodo, kad šis klausimas geriausiai atspindi spektaklio prasmę. Mes nesiekiame rasti atsakymų – mieliau užduodame klausimus. Mano galva, „Kavos malūnėlis“ – tai spektaklis apie savo potencialo atskleidimą. O tuo pat metu ir apie tai, kokių gydomųjų galių turi apkabinimai, kurių mums šiomis dienomis taip trūksta.” – apie spektaklį pasakoja režisierė E. Piotrowska.
Gruodžio mėnesis Vilniaus teatre „Lėlė“ ne tik produktyvus pastatymais, bet ir intensyvus edukacijomis, spektakliais: kasdien lėlių teatro režisierius Rimas Driežis pažindina vaikus su lėlių rūšimis, judėjimo specifika, istorija, veda ekskursijas po Gyvąjį lėlių muziejų, ne už kalnų ir kasmet mažiesiems žiūrovams kalėdinį stebuklą kuriančio šešėlių teatro vaidinimo „Baltos pasakos“ (rež. N. Indriūnaitė) maratonas.
Visi, tiek žiūrovai, tiek teatro kolektyvas su nekantrumu laukia Didžiosios salės rekonstrukcijos pabaigos. Taip pat teatre pradėjo kurti du gabūs jaunosios kartos aktoriai: Dovilė Keršytė (spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“, rež. Šarūnas Datenis) ir Raimondas Klezys, kurį bus galima išvysti „Kavos malūnėlyje“, o taip pat ir naujausiame „Lėlės“ teatro spektaklyje jaunimui ir suaugusiems „Lizdas“(rež. Motiejus Ivanauskas).