Knygos „Pasirinkimas“ autorė E. Eger Antrojo pasaulinio karo metais kartu su šeima pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Laimingą gyvenimą, apie kurį Edita svajojo, pakeitė kančia, badas, nuolatinė mirties baimė. Jai pavyko išgyventi. Atvykę kareiviai ją, buvusią baleriną, gimnastę, visiškai išsekusią ir sulaužytu stuburu, ištraukė iš lavonų krūvos. Edita, jos sesuo, ir dar nedidelė dalis išgyvenusiųjų buvo išlaisvinti iš stovyklos, bet niekur nedingo stovyklos sukeltas siaubas. Reikėjo daugybės metų, kad Editai pavyktų išsilaisvinti iš skausmo ir širdgėlos, į atmintį įrėžtos baimės ir kaltės. Reikėjo ne vienerių metų, kol ji išmoko atleisti kitiems, bet dar daugiau laiko reikėjo tam, kad jai pavyktų atleisti sau.
Spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė pastebi: „Ši medžiaga mane pasirinko... Kai perskaičiau „Pasirinkimą“, pagalvojau, kad tai tokia sukrečianti, įkvepianti, transformuojanti knyga... bet ar įmanoma ją perkelti į lėlių teatro sceną? Vis stūmiau nuo savęs, ieškojau kažko kito, tačiau ši knyga vis nepaleido... ir aš ją įsileidau.“
Spektaklyje garsiniais ir erdviniais raiškos elementais siekiama papasakoti E. Eger istoriją, tuo pačiu – paversti ją universalia, atrasti atpažįstamas vaizdines, teatrines metaforas. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Julija Skuratova akcentuoja: „Panašiai kaip Pablo Picasso paveiksle „Guernica“ vienoje spektaklio mizanscenoje ore pakimba mūsų „gernikos“ kūnai – arklio ir žmonių kūno dalys. Toks dramatiškas kūnų, jų dalių koliažas – mūsų refleksija ir į šiuo metu vykstantį karą Ukrainoje: taip pat draskomi žmonių likimai, į šipulius dūžta žmonių gyvenimai, svajonės, meilė. Karas sunaikina harmoniją. Spektaklyje išyra žmogaus kūno harmonija, kūnas paniekinamas, sužalojamas, išardomas, išsprogdinamas į gabalus. Mūsų spektaklio lėlės panašios į žmonių kiautus – sudraskytus, perklijuotus, berankius, bekojus, begalvius, tuščiavidurius. Tie kiautai – ir mūsų šarvai, ir mūsų oda, ir mūsų kūniškumo metafora.“
Pati E. Eger, knygoje dalydamasi savo išgyvenimais ir prisiminimais, neretai savo emocijas, būsenas apibūdina per fiziologinius pojūčius, kūną. Buvusiai šokėjai jos lūžtantis ir nykstantis kūnas įgauna visai kitą prasmę – lūžtančio ir nykstančio gyvenimo, laužomos sielos. Kartu tai – visų karo žiaurumą, nužmoginimą, pažeminimą patyrusių žmonių paveikslas: „Tai, ką matome scenoje – koliažas iš žmogaus kūno dalių, kurios tai bando susijungti į vientisą formą, tai išyra. Sukūrėme lėles, kurios imituoja žmogaus kūną, jo dalis. Jos imituoja judesį, gyvybę. Bet kartu gali peržengti žmogaus galimybes, paversti kūną besvoriu, lengvai sklandančiu ore, galinčiu iširti ir vėl susijungti iš atskirų dalių. Taip sukuriama iliuzija – negyva forma atgyja.“
J. Skuratovai antrina ir spektaklio choreografė, aktorė Sigita Mikalauskaitė: „Žmogaus kūnas turi atmintį. Mes prisiliečiame vienas prie kito ir, atrodo, paliekame atspaudą – teigiamų ir neigiamų emocijų, patirčių. Kai tai yra „gyvo“ ir „negyvo“ susitikimas, žmogaus ir lėlės, o šiuo atveju – gyvo žmogaus ir žmogaus kiauto, irgi atsiranda ryšys: tarsi paskolini savo gyvą kūno dalį tam negyvam objektui, suteikdamas jam gyvybės, bet tuo pačiu jis perima iš tavęs judesį ir judesys tampa jo.“
Spektaklio muziką kūrusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė prisimena: „Jei pradėjus kurti muziką spektakliui genocido tema atrodė tolima, tai įvykiai Ukrainoje ją pavertė dabartimi. To siekdama pasitelkiau vieną artimiausių dalykų žmogui – balsą. Pagrindinė spektaklio tema ir idėja kėlė didžiausių iššūkių – vis svarsčiau, kaip muzikoje perteikti pagrindinės veikėjos, patyrusios tiek siaubingų išgyvenimų, pasirinkimą gyventi šviesoje to tiesmukai nevaizduojant. Ėjimas į šviesą man atrodo kupinas skausmo ir kančios. Todėl muzikinė medžiaga daugiasluoksnė: taikūs, nostalgiški garsai pinasi su melancholiškais, skausmingais garsais, žmogaus vidiniu šauksmu, balsais.“
Spektaklio dramaturgė Virginija Rimkaitė dalijasi: „Spektakliu norime papasakoti ne tik istoriją žmonių, turėjusių ar turinčių panašų likimą kaip Edita, ne tik Editos istoriją, bet ir mūsų visų istoriją. Pati E. Eger padiktuoja visai kitą rakursą, kaip priimti jos pasakojimą: jos liudijimą galime vertinti kaip koncentracijos stovyklų žiaurumus menančią dokumentiką, kaip asmenišką patirtį, tačiau taip pat – ir kaip savo pačių gyvenimo atspindį. Edita dalijasi patirtimi siekdama padėti nebekentėti kitiems. Scenoje matome ne tik karo baisumus patyrusį žmogų, bet taip pat matome ir žmogų, kenčiantį nuo savo aptrupėjusių, suskilusių, sueižėjusių prisiminimų.“
Spektaklyje kalbama apie pasirinkimą – gebėjimą išgyventi tamsą ir, išsilaisvinus iš tragiškų prisiminimų, likti šviesoje. Šiuo metu E. Eger – pasaulinio garso psichologė, savo patirtimi padedanti žmonėms pasveikti ir išsilaisvinti nuo savo minčių, prisiminimų keliamos kančios. „Jūs negalite pakeisti to, kas įvyko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas jums atsitiko. Bet galite pasirinkti, kaip gyventi dabar“ – tai viena pagrindinių autorės išsakytų minčių, tapusi ir viena pagrindinių spektaklio idėjų.