Lenkų kritikas Jacekas Wakaras: visada su pavydu žiūrėjome į lietuvių teatrą

Lenkų teatro kritikas Jacekas Wakaras portalui rp.pl prisipažino, jie visada su pavydu žiūrėję į Lietuvos teatrą, laukę naujų šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, o kiek vėliau – ir Oskaro Koršunovo spektaklių. Dabar kritikas pasidžiaugė galimybe Olštyno festivalyje „Via Carpatia“ pamatyti legendinį R. Tumino režisuotą „Madagaskarą“.

Už artimą pažintį su Lietuvos meistrais jis dėkojo Krystynai Meissner ir jos sukurtam, o vėliau daugelį metų vykstančiam festivaliui „Kontakt“ Torūnėje. Būtent ten esą pirmą kartą išgirdo apie Nekrošių ir Tuminą, o paskui ir visiškai paniro į jų teatrą. Buvo dešimtas dešimtmetis, lenkų teatras akivaizdžiai buvo aklavietėje, o iš mažos šalies, esančios už kelių šimtų kilometrų į rytus, į Torūnę, anot kritiko, atkeliavo akinantys dalykai.

Pirmasis, pasak J. Wakaro, buvo E. Nekrošius su klasikos skaitymais – Wiliamo Šekspyro, Antono Čechovo, o po daugelio metų – su Dantės, Adomo Mickevičiaus, Witoldo Gombrowicziaus tekstais. Tuomet jis, teatro kritiko pastebėjimu, nenustebino, o šokiravo lenkus savo režisuotų spektaklių „Trys seserys“ arba „Makbetas“ interpretacijomis – „kruopščiai neapdorotomis, permirkusiomis žemėje, purve, poetiškomis iki pat dugno“.

Iš klasikinių tekstų, kaip pažymėjo teatro kritikas, E. Nekrošius pasiėmė viską, ką galėjo, visą esmę:

„Todėl į jo surežisuotą spektaklį „Trys seserys“ iš pradžių buvo žiūrima nepatikliai, visgi vėliau prieita prie išvados, kad Lietuvos magas iš tikrųjų yra visiškai suderinamas su Čechovu – su jo dramos dvasia, nebūtinai paraidžiui.“

R. Tuminą, teatro kritiko požiūriu, kiek užgožė didysis E. Nekrošius. „Nuo Eimunto sklido specifinė aura, jo veidas – tarsi akmenyje iškaltas, skvarbaus žvilgsnio. O Tuminas – eilinis praeivis, į save nekreipiantis daug dėmesio. Ir vis dėlto, abiejų spektakliai vyko tuo pačiu kvėpavimu, apie menininkus buvo rašoma kaip apie duetą, kuris Lietuvos teatrui suteikė visiškai naują gyvenimą. Tuo pat metu R. Tumino pastatymai, nors ir kitokio mastelio, suteikė dalyvavimo šventėje jausmą. Sceninės poezijos šventėje, nes būtent tai, kartu su skausminga ir jausminga patirtimi, tapo menininko atpažįstamumo ženklu“, – apibūdino kūrėjus teatro kritikas J. Wakaras.

Jacek Wakar

„Nuo Eimunto sklido specifinė aura, jo veidas – tarsi akmenyje iškaltas, skvarbaus žvilgsnio. O Tuminas – eilinis praeivis, į save nekreipiantis daug dėmesio. Ir vis dėlto, abiejų spektakliai vyko tuo pačiu kvėpavimu, apie menininkus buvo rašoma kaip apie duetą, kuris Lietuvos teatrui suteikė visiškai naują gyvenimą“

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į R. Tumino karjeros biografinius faktus. Primenama, kad teatro režisierius ir pedagogas R. Tuminas studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS). Nuo 1979 iki 1990 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro režisierius, nuo 1995 iki 1999 m. šio teatro vadovas, Vilniaus mažojo teatro (VMT) įkūrėjas (1990 m.) ir jo vadovas. Nuo 2007 m. Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro (Maskva) meno vadovas.

Lenkų teatro kritikas pažymėjo, kad kaip VMT meno vadovas R. Tuminas pastatė daug svarbių pastatymų, įskaitant ir A. Čechovo „Vyšnių sodą“, Michailo Lermontovo „Maskaradą“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“.

Taip pat straipsnyje paminėta ir tai, kad R. Tuminas dirbo „Studio“ teatre Varšuvoje ir Šiuolaikiniame teatre Vroclave, taip pat Islandijoje, Graikijoje ir Švedijoje.

Teatro kritikas išskyrė patį pirmąjį spektaklį, kuris po pristatymo Torūnėje buvo labai plačiai nuskambėjęs Lenkijoje – tai R. Tumino Grigorijaus Kanovičiaus romano „Nusišypsok mums, Viešpatie“ adaptacija. Tai, anot, J. Wakaro, – savotiškas herojų epas, ieškant geresnio pasaulio.

Daugelis esą taip pat įsiminė „Maskaradą“ pagal M. Lermontovą, „su įtaigiu, visą pasaulį apraizgiusios sniego gniūžtės įvaizdžiu“.

„Buvo ir nuostabusis „Dėdė Vania“, bet jei kas paklaustų, apie dabartinį svarbiausią režisieriaus darbą – daugelis įvardintų „Madagaskarą“ pagal M. Ivaškevičiaus dramą. Nesenstanti istorija, tapusi idioma, šiandien vis dar ištikimam jo idėjoms, VMT teatrui, jau daugiau nei penkiolika metų išlikęs lietuvių teatro įkūrimo mitu“, – darė išvadą teatro kritikas.

Tekste trumpai nupasakojamas „Madagaskaro“ vyksmas: istorija vyksta 1912–1945 metais Lietuvoje. Šalis ką tik paskelbė nepriklausomybę, vyrauja naujos valstybės idėjos. Sumišusioje atmosferoje geopolitiko Kazio Pakšto modelio veikėjas Kazimieras Pokštas, ne šiaip sau vadinamas lietuvišku Kolumbu, meta mintį išstumti lietuvius į Madagaskarą ir ten įkurti autonominę koloniją. Spektaklyje atrandami ir kiti herojai, remiantis autentiškomis biografijomis, įskaitant Oskarą Milošą ir poetę Salomėją Nėrį.

Teatro kritikas pastebi, kad M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ parašytas specifine kalba, kurioje maišoma šiuolaikinė lietuvių kalba su vartojama spektaklio metu.

„Šis derinys, tarsi visiškai nauja kalba. Šį nepaprastą pastatymą režisierius R. Tuminas laiko sugrįžimu į savo vaikystę. Pasakoti apie savos tautos šaknis, neatliepiant savo asmeninės patirties – negalima. Būtent per šį pastatymą atsiskleidžia patirties nostalgija, metaforiškas požiūris į savo tautos likimą“, – pabrėžė J. Wakar, portale rp.pl.

Olštyno publika turėjo galimybę išvysti „Madagaskarą“ festivalyje „Via Carpatia“, spalio 16 d.

Parengė Evelina Joteikaitė.