Lenkų teatro grando spektaklyje – tikras sekso ir politikos kabaretas

Rugsėjo 29 dieną prasidėjo 13-asis tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“. Per tris pirmojo festivalio savaitgalio dienas žiūrovai pamatys 10 įdomiausių praėjusio sezono lietuviškų pastatymų, o nuo kitos savaitės tarptautinėje festivalio programoje bus parodyti spektakliai iš septynių skirtingų šalių. Festivalio rengėjai ypač džiaugiasi lenkų spektaklio „Varšuvos kabaretas“ režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio viešnage.

„Varšuvos kabaretas“ – vaikščiojimas ašmenimis. Į šį spektaklį oficialūs Lenkijos asmenys dabar nekelia kojos. Tas pats, po kurio premjeros Lenkijos spaudoje pasirodė nuomonių, kad tai yra režisieriaus komentaras apie šalyje augančią kraštutinių dešiniųjų agresiją, o štai nepraėjus nė trims metams jis pats atsiduria juodajame naujosios Lenkijos vyriausybės sąraše.

Spektaklis, kurio režisieriui klijuotos genijaus, lenkų teatro revoliucionieriaus, enfant terrible etiketės, kuris stato spektaklius Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Olandijoje, Belgijoje, Ispanijoje, ir turbūt apskritai yra vienas ryškiausių Lenkijos kultūros ambasadorių užsienyje. Jis jau nebe pirmam spektakliui kviečiasi prancūzų kino ir teatro žvaigždę Isabellę Huppert, kuri laikosi auksinės taisyklės dirbti tik su tais režisieriais, kurie jai patinka. Štai šių metų kovo mėnesį „Odeono“ teatre Paryžiuje įvyko K. Warlikowskio režisuoto spektaklio „Fedr(os)“ premjera, kuriame ji atlieka pagrindinį vaidmenį.

Parklupdęs garsiausio teatro festivalio Avinjone publiką, „Varšuvos kabaretas“ tiesiog užtvindė prancūzų spaudą recenzijomis ir straipsniais; ne vienas kritikas jau po pirmųjų spektaklio rodymų ir, beje, visai neprašaunant, prognozavo naujajam Warlikowskio šedevrui „kultinio spektaklio“ ateitį.
Festivalis „Sirenos“ suteikia Lietuvos žiūrovams neeilinę progą išvysti šiuolaikinio Europos teatro kulisuose vieno dažniausiai linksniuojamų režisierių Krzysztofo Warlikowskio scenos kūrinį, kuris kartu su kitais garsiais ankstesnių „Sirenų“ svečiais Romeo Castellucci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir Ivo van Hove's „The Fountainhead“, papildys skandalingiausių, brangiausių, technologiškai sudėtingiausių spektaklių, kada nors rodytų Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, gretas.

„Varšuvos kabaretas“ grąžina mus iš šiandieninės Varšuvos į XX a. ketvirtojo dešimtmečio Berlyną, į muzikinį reviu: intensyvūs ritmai ir garsai tarsi bando nuslopinti militaristinio maršo nuojautas. Scenoje atsiveria dvi konkrečios istorinės realybės: Veimaro Vokietija, prieš užimant ją naciams, ir Niujorkas po rugsėjo 11-osios išpuolių. Tai dvi laiko ir erdvės laboratorijos, kuriose lyg po padidinamuoju stiklu matome, kaip susiklosčiusios istorinės aplinkybės ištraukia mūmyse tūnančias užslopintas baimes, seksualinius ir erotinius kompleksus, baimes, kūniškumą, homofobijos apraiškas. Šių dviejų savo chronologija ir geografija skirtingų pasaulių sankirtoje tarsi veidrodžio atspindys iškyla Varšuva, o gal Vilnius, ar bet kuris kitas panašių istorinių patirčių Europos miestas.

Warlikowskis kuria sekso, roko, praeities vaiduoklių kupiną triukšmingą, barokišką kabaretą, taip bandydamas pasipriešinti istorinei užmarščiai. Sodriu humoru prisotintą refleksiją apie meilę, gyvenimą ir mirtį jis panardina į politikos, intymumo, socialinių tabu vandenyną, ir kaip visuomet nepalieka publikos saugiai ir abejingai stebėti viską iš šalies.

Prisikasdamas iki pat pašaknų, jis užsuka siautulingą karnavalą, kuriame keliami klausimai apie tai, kas aktualiausia, kas skaudina, tampa ne(susi)kalbėjimo, susvetimėjimo, prievartos priežastimis. Kabaretas spektaklio personažams tampa prieglobsčiu nuo artėjančios karo grėsmės. Tačiau Warlikowskis nebūtų jis, jei iš pasirinktos erdvės neišspaustų paskutinių syvų, tad ir į kabaretą jis žvelgia dvejopai: per ironijos prizmę, pasitelkdamas jį kaip dėkingą erdvę, leidžiančią prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ – seksualumo, kūniškumo, homofobijos, karo nuodėmių temų; bet taip pat ir labai tiesiogiai – įspūdingus kabaretinius numerius publika palydi riaumodama plojimais.

„Mes taip ir nesugebėjome iki galo išsigydyti nuo skaudžių karo patirčių. Vos ne kas tris mėnesius Lenkiją supurto dar ir dar viena išaiškėjusi istorinė paslaptis. Homofobija šalyje vis labiau matoma, nes anksčiau homoseksualai slėpėsi. Apie tos pačios lyties santuokas net kalbama vangiai. Šioje be galo katalikiškoje šalyje žmogaus santykis su savo kūnu nuo pat vaikystės yra tiesiog neįmanomas.

Šiuo savo spektakliu savo giliai tikinčiai ir konservatyviai šaliai norėjau parodyti, kad nepaisant seksualinės orientacijos, lytiškumo, mes visi esame žmonės. Kūnas, intymumas, žmogus ir jo laisvė – temos, kurioms čia suteikiu politinį atspalvį. Visos sistemos, ar jos būtų politinės, ar grįstos kapitalizmu ir ekonomika, tarnauja tam, kad paverstų žmogų vergu“, – sako „Varšuvos kabareto“ režisierius K. Warlikowskis.

Spalio 10-11 dienomis LNDT Didžioji salė pavirs šėlstančiu, provokuojančiu, dėmesį prikaustančiu kabaretu. Sceninio montažo meistras K. Warlikowskis šiame pulsuojančiame vizualiame reginyje vieną po kitos meta į sceną aštrias, erotiškas, muzikalias mizascenas, apipindamas jas giliomis įžvalgomis apie meilę, moralę, istorijos paženklintą kaltės jausmą.

Spalio 10 d. po spektaklio žiūrovai taip pat turės neeilinę progą susipažinti su spektaklio kūrybine grupe: susitikime, kurį moderuos teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis, dalyvaus pats K. Warlikowskis, bei jo nuolatiniai kūrybiniai bendražygiai dramaturgas Piotras Gruszczyńskis, scenografė ir kostiumų dailininkė Małgorzata Szczęśniak, režisierius, choreografas, šokėjas Claude'as Bardouil.

Spalio 8 d. „Skalvijos“ kino centre vyks nemokamas filmo „Naujas sapnas: Krzysztofas Warlikowskis“ seansas (rež. M. Latałło), kuriame režisierius bando pažvelgti į „Warlikowskio šventove“ vadinamo lenkų genijaus teatrą iš vidaus. Filmo rodymą parėmė Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje.