Lietuviams reikia patvirtinimo, kad jie ne prastesni už kitus

„Pakeisti visuomenės mąstymą – sunki užduotis. Kartais mūsų dienomis toks siekis skamba beveik fantastiškai. Bet kultūra, švietimas ir menas yra tos priemonės, kurios yra teigiamų pokyčių pagrindas”, - įsitikinusi Marija Drėmaitė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė. Šios tarptautinės organizacijos konstitucijos preambulėje sakoma, kad karai kyla žmonių mintyse. Tad ir reikšmingus pokyčius reikėtų daryti jose.

 - Šiuo metu UNESCO Pasaulio paveldo sąraše yra keturios Lietuvos vietovės – Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinis lankas. Ką tai reiškia šaliai?

 - Vilniaus senamiestis į sąrašą buvo įtrauktas prieš dvidešimt, o Kernavė – lygiai prieš dešimt metų. Mūsų visuomenei svarbu prestižas – norisi ir reikia autoritetingo pripažinimo, pasitvirtinimo, kad nesame prastesni už kitus. Be to, valstybei ir kitaip naudinga turėti UNESCO saugomų objektų. Vienas vertes galima pamatuoti pinigine išraiška – tam geriausias matas yra kultūrinis turizmas, galima vertinti ir pagal restauravimui, pritaikymui pritraukiamas investicijas. Gal ir sunku patikėti, tačiau pasaulyje yra žmonių, kurie šalį kelionei renkasi tik pagal šį sąrašą – pagal jį tarsi vertina ir kultūros pasiekimus. Šiuo metu yra linkstama apskaičiuoti kultūros paveldo naudą mąstant plačiau ir pasitelkti modernios ekonomikos vertinimo kriterijus – kaip kinta gyvenimo lygis, pasitenkinimas gyvenimu, kokios susidaro sąlygos kurtis ir gyvuoti įvairioms kūrybinėms industrijoms. Tokią metodiką jau taikė Didžioji Britanija. Tiesa, buvimas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše – tai ne tik prestižas, bet ir atsakomybė.

 - Pasaulis keičia požiūrį į paveldą ir jo saugojimą?

 - Po pasaulinių karų skubanti, greitėjanti Vakarų visuomenė tarsi nutarė, kad menas ir kasdienybė – nesuderinami. Taip atsirado dvi gyvenimo aplinkos – viena kasdienybei, o kita gėrėjimuisi ir saugojimui. Integralioji, holistinė šiuolaikinė paveldosauga bando naikinti šią takoskyrą. Ne tik plačiajai visuomenei, bet ir paveldosaugininkams yra nelengva keisti požiūrį, kad paveldas yra mūsų savastis, kultūros pagrindas, o ne už stiklo sienos saugomas objektas, kuriuo galima tik iš tolo grožėtis.

Ši problema aktuali ne tik mūsų šaliai: po XIX-XX amžiaus pokyčių Europoje nutrūko kartų ryšiai ir buvo prarasta ne tik natūrali pagarba vyresniesiems, bet ir gebėjimas vertinti ir saugoti ankstesnių kartų sukurtas vertybes. Su paveldosaugos studentais dažnai aptariame faktą, kaip skiriasi Rytų ir Vakarų kultūros: už vakarietiškosios ribų ir šiandien niekam nereikia aiškinti, kad senolius reikia gerbti. Tai yra savaime suprantamas dalykas. Todėl Vakaruose po didžiųjų karų atsirado paveldo mokslas ir jo institucijos, o siekiant įtvirtinti universalų paveldo svarbumo suvokimą 1972 m. buvo sukurtas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas.

Tiesa, viena iš šiuolaikinių filosofų ir kritikų išsakomų pastabų UNESCO sąrašui – kad tai yra vakarietiškų vertybių primetimas visam pasauliui. Juk kitos kultūros, pavyzdžiui, Japonija, kitaip supranta autentiškumą. Ne per materiją, o per tradiciją: mums svarbu išsaugoti tą pačią plytą, iš kurios prieš penkis šimtus metų statyta bažnyčia, o ten priimtina pakeisti susidėvėjusią senovinės šventyklos medinę detalę, jei meistras darbą atlieka pagarbiai išlaikydamas formas. Nepaisant šios kritikos, šalys vis dar laiko prestižu ir nauda turėti vietovių ir objektų šiame sąraše.

 - Kas tuomet sukuria konkrečios vietos ar statinio patrauklumą, vertę?

 - Praktiškai kiekvienoje vietoje galima atrasti ką nors įdomaus. Vertė – ir tai tyrimais įrodyta psichologų, kultūrologų, filosofų – sukuriama per pasakojimą. Pavyzdžiui, Ernestas Parulskis gali įdomiu pasakojimu sukurti vertę Žirmūnų ir Lazdynų daugiabučių rajonams. Kotryna Zylė knygoje „Milžinas Mažylis“ kuria vertę Kernavei ir kitoms istorinėms Lietuvos vietovėms.

Pasaulyje nedaug vietų, kurioms užtenka tik vizualinio paveikumo, grožio – kažkam tai kopos, jūra, kalnai. Daugeliui vietų reikia pasakojimų, kad jos taptų ypatingos. Ir jie nebūtinai turi būti pagrįsti faktais. Vaizduotės, mitologijos, tautosakos fragmentai sukuria naują vertinimo dimensiją. Į penkis Kernavės piliakalnius galima žiūrėti kaip į žalias kalvas lauke, o galima atsispirti nuo fakto, kad šioje vietovėje civilizacija gyvuoja jau vienuolika tūkstantmečių, ir atsiduoti vaizduotei. Kai esi tokioje vietoje, supranti savo laikinumą pasaulyje. Man rodos, tai yra holistinės paveldosaugos pagrindas – kad esi laikinas, tik naudojiesi tuo, kas per daugelį amžių yra sukurta ir išsaugota. Tada ateina jausmas, kad neturi įgaliojimo naikinti ar stipriai keisti išlikusių vertybių. Matyt, tokios vietos tuo ir svarbios.

- Dabar pasakojimus lengva perduoti tekstu. Ką manote apie skaitymą?

 - Tikriausiai būtų keista įrodinėti skaitymo naudą. Juk visiems žinoma, kad tai daryti būtina. Nors... UNESCO remia programą „Visa Lietuva skaito vaikams“ – matyt, šią temą vis dar svarbu plėtoti. Vaikams skaityti reikia kiekvieną vakarą, tai užmezga artimesnį tarpusavio ryšį, skatina vaizduotę, turtina kalbą. Aš pati vaikystėje mėgau iliustruotas knygas. Man buvo labai svarbus vaizdas. Būtent vaizdas suvedė mus su Kotryna Zyle: pradžioje ji savo iniciatyva kūrė vizualinę programą kiekvienam UNESCO saugomam objektui Lietuvoje – tai buvo jos diplominis darbas.

Man labai džiugu, kad Lietuvoje yra tokių stiprių grafikos dizainerių, kad jaunoji karta turi ne tik profesiškai, bet ir dvasiškai stiprių žmonių. Norisi juos palaikyti ir dirbti kartu, todėl globojame ir naująją jos knygą apie mitologinį milžiną, keliaujantį po Lietuvą. Knyga skirta vaikams, joje daug atsakomybės: žodis pasvertas, mūšių istorijos, nors ir su baisesnėmis detalėmis, bet pasakojimu nukreiptos prieš agresiją, pabrėžiamas taikumas. Knygoje nėra paviršutiniško politinio korektiškumo, kartu ji nei sentimentali, nei dirbtina. Norėtųsi, kad „Milžinas Mažylis“ būtų viena iš tų knygų, kurias galima skaityti drauge su vaiku, vartyti, tyrinėti, pasiimti į keliones, kuriose vaikams kyla klausimų. Vaikui ji gali būti įkvėpimo šaltinis aprašyti ar nupiešti savo aplankytą vietą – kaip Kotrynai įkvėpimu tapo Kernavės piliakalniai ir istorijos apie skraidančius ežerus.