Ir štai K. Nakas – šiųmetės Vilniaus knygų mugės svečias, o jo avangardinis spektaklis „Kai Lietuva valdė pasaulį“, 9-ajame dešimtmetyje vaidintas Niujorko naktiniuose klubuose, pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Vasario 25 dieną K. Nako keturių dalių pjesė bus pristatyta mugės lankytojams (Konferencijų salė 5.3).
Spalvingos Niujorko naktys įkvėpė kūrybai
Devintojo dešimtmečio Niujorkas buvo traukos centras daugeliui teatro žmonių. „Off-Off-Broadway“ judėjimas, naktiniuose klubuose vos vieną vakarą ar porą savaitgalių rodomi avangardiniai spektakliai ir performansai, savo vietą miesto kultūriniame gyvenime išsikovojusi marga ir provokuojanti gėjų subkultūra – visa tai tapo K. Nako, tada jauno menininko, kasdienybe ir įkvėpimo šaltiniu.
Amerikos lietuvis buvo didelis Charleso Ludlamo ir jo „Pašaipiojo teatro trupės“ (Ridiculous Theatrical Company), pasižymėjusios įvairių stilių ir tonų derinimu, gerbėjas.
Pasak K. Nako, trupės spektakliuose „ankstyvojo Holivudo, operos, karalienės Elžbietos laikų ir daugelis kitų stilių pynėsi su užkoduotu humoru ir dvigubas prasmes turinčiais posakiais iš Niujorko gėjų subkultūros“.
Pats nebūdamas gėjus, tačiau dirbdamas su gėjais menininkais, Amerikos lietuvis žavėjosi „Pašaipiojo teatro trupės“ sugebėjimu „tuo pat metu ir šlovinti, ir rodyti, ir slėpti gėjų jausenas“, ir tuo pačiu pasiekti ir platesnę – ne tik gėjų – auditoriją.
Įkvėptas Ch. Ludlamo, K. Nakas vienoje iš Manhattano, East Village rajono, naktinių klubų scenų pastatė Williamo Shakespeare‘o „Titą Androniką“, pasak režisieriaus, kai kurių kritikų manymu, bene pačią blogiausią šio iškiliojo anglų dramaturgo pjesę.
Šovė mintis parašyti pjesę apie Lietuvos istoriją
K. Nakas prisimena, jog 9-ajame dešimtmetyje „Piramidės klubas“ (Pyramid Club) buvo menka, tačiau itin gyvybinga ir kūrybinga vieta, sutraukdavusi pačius įvairiausius žiūrovus – nuo autsaiderių menininkų iki jaunų eksperimentuojančių transvestitų ar pankų grupių.
Jauno režisieriaus pastatymas sulaukė palankaus žiūrovų įvertinimo, o į premjerą atėjęs Ch. Ludlamas spektaklio pabaigoje atsistojęs pradėjo ploti.
Pagautas įkvėpimo, lietuvis parašė pseudo-klasikinę pjesę „Įstabioji likimo ietis“ (Amazing Spear of Destiny) apie Kristų perdūrusios ieties kelionę per istoriją.
Vienoje šios eiliuotos pjesės vietų veikėjas Frederikas Barbarosa savo mirties patale ištaria: „Visą gyvenimą kovojau su pagonimis. / Tačiau lietuvių nukariauti nepavyko. / Į šūdą sumalė jie mano riterius, / Ir štai dabar aš mirštu maro pakirstas.“ Pasak K. Nako, šios keturios eilutės visada sukeldavo žiūrovų juoką, ir tada jam šovė į galvą mintis parašyti pjesę apie Lietuvos istoriją.
Pirmosios dalies „Kai Lietuva valdė pasaulį“ premjera įvyko 1987 metų lapkričio 2 dieną tame pačiame „Piramidės klube“. Antroji buvo pastatyta po metų garsiajame, „Off-Off-Broadway“ judėjimo istorijoje itin svarbiame Niujorko „La MaMa“ teatre. Trečiosios dalies premjera įvyko 1992 metų sausio 15 dieną Jono Meko Antologijos filmų archyve, o ketvirtoji – Čikagos kultūros centre 2003 metų rugpjūčio 30-ąją.
Žiūrovai tautiniais kostiumais nelaukė spektaklio pabaigos
Ne visi žiūrovai spektaklį priėmė išskėstomis rankomis. Į premjerą susirinko ne tik East Village rajonui įprasta publika, bet ir nemažai Niujorko lietuvių, dalis jų net apsirengusi tautiniais kostiumais. Kai kurie jų, prisimena K. Nakas, iš klubo išėjo net nesulaukę spektaklio pabaigos.
Jų konservatyviam, tradiciniam skoniui netiko „pseudo-klasicizmo“ dvasia parašyta pjesė, grubiai imituojanti W. Shakespeare‘o didingą dramų toną, ne vienoje vietoje pašaipiai ir su nemenku humoro kiekiu interpretuojanti Lietuvos istoriją.
Antrosios dalies premjeroje dalyvavęs Lietuvos rašytojas Kazys Saja po spektaklio mažoje „La MaMa“ teatro fojė netgi išdrožė K. Nakui moralą, pasiūlęs verčiau rašyti apie savo paties problemas, o Lietuvą bei jos garbingą ir tragišką praeitį palikti kitiems.
Tikėjosi, kad Dievas – ne ką prastesnis komikas
Tačiau tarp žiūrovų buvo ir tokių lietuvių, kurie pjesę ne tik palankiai įvertino, bet ir suprato. Tai prof. Algirdas Landsbergis, po pirmosios dalies premjeros laikraščio „Draugas“ kultūriniame priede paskelbęs ilgą ir teigiamą spektaklio recenziją, taip pat Čikagoje leisto mėnraščio „Akiračiai“ redakcinė kolegija, menininkas Jonas Mekas, režisierė JoAnne Akalaitis ir kiti.
K. Nakas pripažįsta, jog jo spektakliai apie Lietuvos istoriją tuo metu prilygo juokavimui apie Dievą bažnyčioje, tikintis, jog Dievas turįs humoro jausmą ir galbūt pats yra ne ką prastesnis komikas.
Spektaklį matę K. Nako bendraamžiai, Amerikos lietuviai, taip pat buvo jam palankūs, ne vienas jų nesulaikė šypsenos, o neretai ir juoko. Pasak režisieriaus, „matydamas, kad spektaklį žiūrintys mano bendraamžiai lietuviai juokiasi ir tam tikra prasme tapatinasi su spektaklio medžiaga, žinojau, kad pjesė nėra vien tik izoliuotas, egoistinis, nesveikas kalbėjimas“, kad ji iš tiesų daugeliui lietuviškos diasporos Amerikoje atstovų yra ne tik suprantama, bet ir prasminga.
Tarp kaubojų, indėnų, konkistadorų ir galvijų vagių
Kitaip nei daugelis Amerikos lietuvių, augusių Čikagos, Klivlendo, Detroito ar Los Andželo lietuviškame kultūriniame kokone, K. Nakas užaugo Arizonoje – be viešose erdvėse girdimos lietuvių kalbos, be lituanistinės mokyklos ar vasaros išvykų į lietuviškas stovyklas.
„Už namų slenksčio nebuvo nieko, kas padėtų išlaikyti kultūrinę tapatybę, – rašo jis pjesės įžangoje. – Pasaulis už mano namų slenksčio buvo Amerikos pietvakariai, kur pynėsi kaubojų, indėnų, prarastų aukso kasyklų, konkistadorų ir galvijų vagių mitologijos“.
Nejausdamas tvirto lietuviško pagrindo po kojomis, išgyvendamas įtampą tarp dviejų itin skirtingų jausenų, K. Nakas, netgi labiau nei jo bendraamžiai lietuviai, gyvenantys Amerikoje, savo lietuviškąjį gyvenimą turėjo derinti prie amerikietiškojo. Pasak jo, pjesės „Kai Lietuva valdė pasaulį“ ištakos slypi to „vaiko, gyvenusio įtampoje tarp prieštaringų amerikietiškosios ir lietuviškosios jausenų, vaizduotėje“.
Jei pjesė juokinga, tai – kartuvių juokas
Pjesėje „Kai Lietuva valdė pasaulį“ netrūksta komedijos žanrui būdingų elementų: humoro, ironijos ir net grotesko. Tačiau tai tik pirmasis, plika akimi matomas sluoksnis. K. Nako nuomone, būtų pernelyg lengva į jo pjesę žiūrėti tik kaip į paprastą komediją. Pasak jo, apskritai nemažai humoro yra juodas humoras, o groteskas, komedija jau savaime slepia savyje ir tam tikrą dozę skausmo.
Iš dalies „Kai Lietuva valdė pasaulį“ yra siaubo spektaklis, kuris iš pradžių gali sukelti juoką, kaip tai nutinka žiūrint siaubo filmus, tačiau iš tiesų tai visai nejuokinga. „Tai, kas nutiko Lietuvai, nėra juokinga, – pastebi Nakas. – O jei juoko ir yra, tai greičiau kartuvėms būdingas juokas.“
Atmetęs tradicinį tragiškos ir romantinės Lietuvos istorijos vaizdavimo modelį (nors, pasak režisieriaus, pjesėje nesunku atrasti ir jo elementų), Amerikos lietuvis pasirinko kitokį, jam kultūriškai priimtinesnį mišrų stilių – septintojo dešimtmečio Amerikos popkultūros, TV komedijų, animacinių filmų ir mitologijos derinį.
Nepamirškime, kad pirmoji pjesės dalis buvo parašyta 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai amerikiečiai apie Lietuvą nežinojo nieko ar beveik nieko. Režisierius prisimena vieną savo kolegę, kuri, jam kaskart pastebėjus, jog Lietuvos teatras yra vertas dėmesio, tuoj pat pratrūkdavo kvatotis. Nes kaip gi tokia tolima ir provinciali šalis kaip Lietuva galėtų pasigirti turinti įdomų teatrą?
Todėl, panašiai kaip ir prancūzų autorius Alfredas Jarry, pasirinkęs Lietuvą (ir Lenkiją) savo pjesės „Karalius Ūbas“ veiksmo vieta, K. Nakas Europos užkampyje ir politiniame žemėlapyje tada dar neegzistavusią Lietuvą pasirinko savo pjesės „Kai Lietuva valdė pasaulį“ centrine ašimi.
Savo kūrinį tikisi pamatyti vaidinamą Lietuvos teatre
Režisierius savo spektaklių stilistiką vadina varginguoju teatru, kuris apsimeta esąs turtingas, žiūrovui galįs parodyti tokius įspūdingus pastatymus, kokiais garsėja tik Karališkasis Shakespeare‘o teatras ar Brodvėjus, ir tai atlikti tik už... du dolerius.
Jau čia slypi K. Nako pjesės absurdiškumas – kaip mažoje naktinio klubo scenoje pastatyti istorinį spektaklį su kone 20 veikėjų vos už keletą dolerių, vaidinant tiek aktoriams mėgėjams, tiek profesionalams ir už tai negaunant jokio atlygio?
„Jau pati mintis skamba juokingai ir absurdiškai, – pripažįsta K. Nakas. – O kodėl viso šio reikalo nepakreipus dar juokingesne linkme, – klausė jis savęs, sėsdamas rašyti pjesę, – ir neparašius jos apie Lietuvą, kadaise vieną galingiausių pasaulio valstybių, buvusią šios visatos valdovę, šiandien neturinčią praktiškai nieko?“
Nors K. Nakas pjesę rašė visų pirma teatro scenai, jis džiaugiasi, jog šiandien ji – originalo ir lietuvių kalba (vertė Karilė Vaitkutė) – pasirodo ir kaip knyga (išleido leidykla „Aukso žuvys“).
Nuo kūrinio parašymo praėjo nemažai laiko, tačiau režisierius tikisi kada nors pjesę pamatyti vaidinamą ir Lietuvos teatro scenoje. Iš dalies jo svajonė išsipildys šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje – vasario 25-ąją, knygos pristatymo metu, ištrauką iš pjesės „Kai Lietuva valdė pasaulį“ gyvai perskaitys režisieriaus Jono Vaitkaus vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) aktorių kurso studentai.
Dieną prieš, vasario 24-ąją, K. Nakas LMTA (Sluškų rūmai, 205 auditorija) susitiks su šios aukštosios mokyklos studentais.