Nuo šiol knygą „Klaida“ galima skaityti ir lietuviškai – jos vertimą kątik išleido leidykla „Sofoklis“ (vertėja Diana Bučiūtė). Šia proga kviečiame susipažinti su knygos ištrauka.
Antonis Samarakis, „Klaida“. Knygos ištrauka
Ne, aš neišgirdau, ką jis pasakė. Lyg tyčia tuo metu prasilenkėme su milžinišku vilkiku. Vežančiu vaisius, manau.
Nors nesu tikras. Taigi vilkikas pirmiausia pakėlė didelį debesį dulkių. O antra, taip garsiai ūžė, kad nieko nesigirdėjo.
Ką sakei? – paklausiau. – Mačiau, kad kažką sakai, bet per vilkiko ūžesį nesupratau nė žodžio.
Tada Vadybininkas pašnairavo į mane taip, tarsi tingėtų kartoti. Galų gale pasiryžo.
Taip, klausiau tavęs, kokio velnio visąlaik spoksai pro langą.
Atsakiau ne iškart. Iš pradžių pažvanginau ant žiedo suvertais raktais – mėgstu laikyti raktus rankoje ir jais žaisti. Paskui pasikasiau dešinę ausį – ar tikrai dešinę? – ir pakiliu balsu pareiškiau:
Grožiuosi gamta!
Jis stūgtelėjo, lyg jam būtų nudiegę pusiaują ar įgėlusi vapsva, lyg būtų išvydęs vaiduoklį ar ką nors panašaus. Nužvelgė mane šnairomis su šypsena. Bet kokia šypsena! Už jos slėpėsi gryna ironija.
Atleisk, – pasakiau, – nė neįtariau, jog tave erzina, kad grožiuosi gamta. Dabar tai matau iš tavo veido. Tik jau nesakyk, kad tavęs gamta nejaudina. Ne? Šis nuostabus, idiliškas vaizdas. Lyg koks pragiedrulis tarp tų pilkų, nykių pramoninių rajonų, pro kuriuos iki šiol važiavom.
Jis be žodžių nuvėrė mane žvilgsniu. O ironiška šypsenėlė buvo tarsi įsispaudusi jo veide.
Ką čia vaidini, kad nė kalbėti nesiteiki? – paklausiau piktai. – Ar tau nė motais panorama už mašinos langų? Žemos kalvelės, tarsi išskaptuotos prielankios meistro rankos. Išlakūs medžiai, išrikiuoti mūsų garbei dešinėj ir kairėj. Upeliukas, kuris čia raito vingius, čia vėl teka tiesiai… Paukščiai, raižantys orą ir sveikinantys mus ištiestais sparnais. O įvairiaspalvės lauko gėlės – miela malonu žiūrėti! – skleidžia svaiginančius kvapus.
Jis vėl stūgtelėjo, tarsi jam būtų nudiegę pusiaują ar įgėlusi vapsva ir taip toliau.
Ar žinai, kas tu esi? – išdrožiau. – Tikriau sakant, kas nesi? Tai va, tu nesi normalus! Dedu galvą, esi grynas kompleksų kamuolys!
Jis pašnairavo į mane, aiškiai sunerimęs.
Manai, turiu kompleksų? – paklausė taip, lyg kalbėtų pats su savimi.
O kaipgi! Imkim kad ir šitą atvejį. Faktai kaip ant delno. Gamta mums plačiai atveria savo glėbį, siūlo spalvų ir kvapų orgiją, o tau nusispjaut! Sakytum stebuklingo peizažo aplinkui nė nebūtų. Žavūs, it žaisliniai ūkininkų namukai raudonais stogais, žaliomis ir geltonomis langinėmis. Vaikai dainuoja ir žaidžia apsupti paukščių, kriuksinčių paršelių ir įvairių kitų naminių gyvulių.
Paukščių, paršelių… kriuksinčių paršelių ir įvairių kitų naminių gyvulių, – pakartojo jis kaip mokinukas, besistengiantis iškalti užduotą pamoką.
Nagi! – atkakliai stengiausi palenkti jį savo pusėn. – Atsimerk ir gerk akimis šią nuostabią rausvą spalvą, švelniai nudažiusią horizontą. Atverk širdį ir…
Gana! – nutraukė jis mane. – Esu kaltas! Taip, reikėjo atkreipti dėmesį į peizažą. Ir mane jis turėjo sujaudinti.
Kilstelėjo kepurę, užsmauktą žemai ant akių ir trukdančią matyti.
Pagaliau! – atsidusau džiaugdamasis jo praregėjimu. – Geriau vėliau…
Taip, ten dešinėj… name su geltonomis langinėmis ir daugybe balkonų, – tarė jis, rodydamas ranka. – Pirmas, ne, antras balkonas iš dešinės. Matau žavias rausvas…
…rožes.
…kelnaites.
Begėdis!
Atsiprašau, kodėl begėdis? – užginčijo jis. – Aiškiai mačiau, sakau tau! Garbės žodis! Toji storulė, kuri užlipo valyti langų, mūvi rausvas kelnaites.
Begėdis.
Netgi nėriniuotas.
Tęsti pokalbį su juo buvo beprasmiška. Mano nervai šokinėjo kaip pneumatinis grąžtas. Kad atsikratyčiau įtampos, pasisukau dešinėn ir spjoviau pro mašinos langą. Vėjas lyg pagal užsakymą grąžino man spjūvį ir tėkštelėjo į veidą. Į dešinę akį.
Paskui stojo tyla, ir mudu nepravėrėme burnos penkiolika minučių. O gal ir ilgiau.
Staiga matau, kad Vadybininkas vairuoja tik kaire ranka, o dešine naršo kišenes. Čia vieną, čia kitą. Kokio velnio taip ilgai ieško? Ne, tas reginys manęs nesužavėjo. Juk ne juokas viena ranka vairuoti 37-ajame valstybiniame kelyje 9 val. 20 min. ryto, kai toks intensyvus eismas, o kita raustis po kišenes. Na ir ką? Spidometras visąlaik rodo šimtą dešimt.
Galų gale iš švarko ar liemenės kišenės – ši liemenė geltonais ir juodais langeliais, naujausias mados klyksmas, labai man patiko – jis išsitraukė kelis gabalėlius kramtomosios gumos.
Štai kur ji! – apsidžiaugė. – Kaskart, kai važiuoju į kelionę, įsimetu į kišenę kelis gabalėlius. Būtinai! Kramtomoji guma malšina troškulį. Tik, bėda, paskui negaliu greitai jos rasti. Dažnai būna, kad neprisimenu, į kurią kišenę įsidėjau. O kadangi kišenių ir kišenėlių daugybė, kartais tenka apieškoti save visą.
Paėmęs vieną gabalėlį, pradėjo kramtyti, o kitus du, pasisukęs dešinėn, padavė mūsų bendrakeleiviui.
Po vieną abiem, – tarė.
Gerai! – atsakė anas, imdamas kramtomąją gumą iš Vadybininko. – Ir mane baisiai troškina!
Pasilikęs gabalėlį sau, pasigręžė dešinėn ir padavė man kitą. Ne, manęs netroškino, nei baisiai, nei apskritai, tačiau gumą paėmiau. Kodėl gi nepaėmus?
Negaliu pasakyti nei kad buvo labai patogu sėdėti trise priekyje, nei kad per daug ankšta. Iš ryto, prieš pustrečios valandos, septintą, kada ruošėmės į kelią, tą mintį pakišo Vadybininkas. Kad galėtume visi trys sėdėti priekyje.
Šitaip geriau! Sėdint šalia, šnekučiuojantis ir kelionė neprailgs.
Pasiūlymas buvo priimtas sutartinai. Taigi įlipus teko šiek tiek susispausti. O lagaminus sudėjome ant užpakalinės sėdynės.
Žinote ką? – staiga pasakė Vadybininkas, čiaumodamas gumą. – Mes ne tik spėsime į keltą, netgi būsime penkiolika ar dvidešimt minučių anksčiau. Šita mašina – smagumėlis!
Ne tik mašina, bet ir vairuotojas! – tarė anas ir pamerkė man akį.
Ir jis smagumėlis?
Noriu pasakyti, puikus vairuotojas.
Kad puikus, sutinku. Vadybininkas prie vairo – tikras asas.
Ar, be manęs, nebeturite apie ką kalbėti? – paklausė Vadybininkas šypsodamasis. – O gal mane maustote? Šiaip ar taip, komplimentų malonu klausytis!
Ketinau kai ką pridurti, bet prikandau liežuvį. Tą akimirką man ėmė skaudėti skrandį ir nuotaika sugedo.
Nepaaiškinamą skausmą pirmąkart pajutau praėjusį trečiadienį, prieš gerą savaitę. Trečiadienį vakare buvau savo įstaigoje ir kai rašiau ar kalbėjau telefonu – taip, kalbėjau telefonu, – staiga užėjo tas skausmas.
Tiesą sakant, to netgi nepavadinsi skausmu. Atrodė, tarsi kas būtų bakstelėjęs pirštu, bet kaip reikiant. Tai truko porą sekundžių, paskui taip pat staigiai atlėgo. Lyg ranka nuėmė.
Nuo tada tas skausmas nebepaliko manęs ramybėje nė vienos dienos. Užeidavo tris keturis kartus per dieną, įvairiu metu, be jokių išankstinių signalų. Įstaigoje, namie, kelyje…
Tai buvo pirmas skrandžio negalavimas per visus trisdešimt penkerius gyvenimo metus. Įdomu, kad žmona sunerimo labiau už mane. Ir ėmė be paliovos zyzti, kad nedelsčiau, kad kuo greičiau, tuojau pat, nueičiau išsitirti. Negaliu sakyti, jog man pačiam tai nekėlė nerimo. Tačiau kaip rasti laiko ir prisiversti apsilankyti pas gydytojus, kai įstaigoje turi tiek darbo? O pastarosiomis dienomis jo buvo daugiau negu bet kada. Tiesą sakant, yra ir kita priežastis: aš iš prigimties esu linkęs viską atidėti rytojui.
Vis dėlto, kai tik ištaikysiu progą, nueisiu pasitikrinti. Juolab kad vienas kolega man rekomendavo gerą skrandžio specialistą, karštai jį išgirdamas. Nueisiu pas jį bent jau tam, kad atsikratyčiau nerimo. Gal tai nervinio pobūdžio negalavimas.
Tikriausiai. Per daug darbo įstaigoje, o dar tokio, kad gadina nervus, per daug kavos, per daug cigarečių.
Prieš akis sankryža! – pranešė Vadybininkas tokiu tonu, lyg sakytų: „Rankas aukštyn!“
Negali būti! – nusistebėjau. – Jau artėjame prie sankryžos?
O kaipgi! – kalbėjo Vadybininkas. – Kaip manai? Kai leki šimtu dvidešimt, laikas ir atstumas tirpte tirpsta. Po dešimties minučių būsime prie sankryžos su 40-uoju keliu. Tada iš 37-ojo įsuksime į 40-ąjį ir trauksime tiesiai į uostą ir keltą!
Puiku! – pasakiau. – Vadinasi, kol kas viskas einasi gerai.
Paskui Vadybininkas nutilo, nes artėjant prie sankryžos eismas buvo tragiškas ir reikėjo žiūrėti abiem akim.
Iš kur tau tas randas po ausimi? – paklausiau mūsų bendrakeleivio. – Tik dabar pamačiau. Anksčiau nepastebėjau.
Ai, sena istorija! – tarė anas, čiaumodamas Vadybininko gumą. – Streptokokai.
Tikrai?
Kai buvau dar vaikas, šešiolikos metų, man diagnozavo streptokokinę infekciją. Jau praėjo penkiolika metų! Tai va, streptokokai įsiskverbė čia, po dešine ausimi, ir sukėlė baisų pūlinį. Man padarė operaciją – gana gilų pjūvį, kad ištrauktų pūlius, išvalytų. Po operacijos liko randas.
Žinai, jis ne per daug matosi. Tai yra matosi, bet tik ge- rai įsižiūrėjus. Šiaip ar taip, jį galima pašalinti elektra. Labai paprastai.
Esu girdėjęs.
Tai kodėl nesiryžti? Bijai? Jis nusijuokė.
Tingiu. Bet pamėginsiu. Kad jau išėjo iš kalbos… Taip, kai grįšim iš sostinės, pagalvosiu.
Sankryžoje mūsų laukė netikėtumas. Kažkas atsitiko: autobusas susidūrė su sunkvežimiu ar kitu autobusu. Nesuprasi, kas ir kaip. Bet tai neturėjo reikšmės. Svarbiausia, kad eismas sustojo, kilo sumaištis, daugybė automobilių įstrigo.
Na ir pasisekė! – atsiduso Vadybininkas, stabdydamas mašiną. – Jei įstrigome ilgam, mums galas, liksime ant ledo! Aišku kaip ant delno. Keltas mūsų dėl gražių akių nelauks. Išplauks vienuoliktą dešimt, lygiai vienuoliktą dešimt, nors pasaulis sugriūtų!
Išlipau iš mašinos ir patraukiau į laukus.
Tuoj pat grįšiu! – pranešiau. – Užteks poros minučių.
Prie tvoros! – sušuko Vadybininkas. – Ko spoksai? Drožk tiesiai prie tvoros! Ten tavęs nė su žiūronais niekas nepamatys!
Oi, ne! – atkirtau. – Einu ne tuo reikalu, kaip manai.
Ir nužingsniavau prie guoto lauko gėlių, kurias buvau pastebėjęs. Greitai suskyniau nuostabią puokštę iš mielų gėlyčių – nežinau, kaip jos vadinasi.
Puokštę rūpestingai įtaisiau už salono veidrodėlio. Ne vienas pats – į pagalbą pasisiūlė mūsų bendrakeleivis. O Vadybininkas vis svaidė į mus žvilgsnius, kupinus jam būdingos užslėptos ironijos.
Vadybininko guma prilipo prie danties, – pasiskundė anas. – Vienas mano dantis, va čia, dešinėj, priešpaskutinis viršuje, seniai išgedęs. Jei patenka vandens, ypač ledinio ar tiesiog šalto, arba maisto, skauda taip, kad einu iš proto.
Ko lauki? – paklausiau. – Ko neini užplombuoti? O gal jau reikia karūnėlės. Bet dabar imk šitą žiedą. Už vargą, kad padėjai įtaisyti puokštę. Įsikišk į kilpą.
Jis apsidžiaugė, lyg dovanų būtų gavęs nežinia ką. Įsikišo žiedelį – violetinį – į kilpą ir netgi pasigrožėjo savimi salono veidrodėlyje.
Nieko sau! – tarė puikuodamasis. – Tikras dendis! Su gėle kilpoje ir išdidžia mina.
Laimei, kelias po valandėlės jau buvo laisvas. Vadybininkas pajudėjo iš vietos ir netrukus vėl lėkėme šimtu dešimt.
Pagaliau! Atlipinau gumą! – pranešė mūsų bendrakeleivis. Paskui atsilošė, ištiesė dešinę koją ir, regis, prisimerkė. Beveik iškart dešinę koją vėl pritraukė ir ištiesė kairiąją. O aš, taip, aš žiūrėjau pro langą kaip anksčiau, grožėjausi vaizdu ir kartu sekiau menkiausią ano krustelėjimą. Jei kartais padarys kokį įtartiną judesį, kairėje vidinėje kišenėje turiu revolverį.
Du maži apskritimai. Vienas greta kito. Tas, kuris dešinėje, šiek tiek didesnis. Netobuli apskritimai. Ne visai taisyklingi, panašesni į elipses.
Jis atpalaidavo jau kurį laiką jį dusinusį kaklaraištį. Mazgas buvo per stipriai užveržtas. Paskui ketino pasilenkti ir susirišti dešinio bato raištelį, kuris, kaip ką tik pastebėjo, buvo atsirišęs ir vilkosi žeme kaip sliekas. Bet galų gale, užuot pasilenkęs, paėmė savo nupieštą piešinį ir, čia laikydamas per atstumą, čia prisitraukdamas artyn, dėmesingai apžiūrėjo. Puiku! Dviem nervingais pieštuko brėžiais nupiešė, ką norėjo. Du mažus apskritimus. Vieną greta kito. Dešinėje šiek tiek didesnį. Netobulus apskritimus. Ne visai taisyklingus, panašesnius į elipses.
Jis padėjo popierėlį – kito popieriaus po ranka neturėjo, tad paėmė popierėlį iš cigarečių pakelio – šalia peleninės. Aliuminio peleninės, su įspaudais. Veikiausiai aviacijos bendrovės reklama. Neįsidėmėjo.
Prieš dešimt minučių įžengęs į „Sporto“ kavinę, nėjo atsisėsti prie vieno iš daugybės staliukų iškart už durų. Patraukė tiesiai į didžiulės salės gilumą.
Čia buvo užimta tik pora staliukų, visi kiti laisvi. Jis pasirinko staliuką prie sienos, palei didelį keturkampį veidrodį su auksiniais – pajuodavusiais ir apsilaupiusiais – rėmais. Rėmų viršuje du atgrasūs angeliukai, žvelgiantys vienas į kitą. Beskonybė. Tokie stori, lyg nuolat persivalgytų ir kimštų vitaminą B12. Abu laikė ir pūtė po trimitą. Žinoma, tai simbolizavo ką nors antgamtiško. Jis pasistatė kėdę atlošu į veidrodį. Kad angelai nebadytų akių ir jo neerzintų.
Vieta, kurią pasirinko, turėjo dar vieną trūkumą: šalimais buvo tualetas. Ir nors ant medinių durų prismeigtas smeigtukais kabojo įspėjimas, užrašytas ant rausvo kartono:
tos durys visąlaik buvo atidarytos arba pravertos. Ir iš ten smirdėjo. Nesmarkiai, bet vis dėlto smirdėjo.
Vieną akimirką jis jau ketino atsistoti ir persėsti kitur. Tačiau patingėjo. Be to, „Sporto“ kavinėje nesiruošė užsisėdėti. Įstaigos laikrodis – su senovine švytuokle, dulkėmis apneštu ciferblatu ir labai keistais pėdsakais, gal musių – rodė 6 val. 11 min. O jo laikrodis – 6 val. 13 min. Septintą jie buvo sutarę susitikti pašte, salėje priešais tarptautinių siuntų langelį.
Šiaip ar taip, iš „Sporto“ kavinės iki pašto – penkios minutės. Bet jis išeis anksčiau, kad į pasimatymą prisistatytų pirmas. Kad nepavėluotų ir jai nereikėtų nerimauti ir laukti stuksenant kulniuku į vestibiulio plyteles ar kramtant nagučius. Vienut vienai minioje, tarp įvairaus plauko žmogystų, kurių vakare, tokiu metu, pasipila gyvas galas. Ir pašte, ir aikštėje, ir skersgatviuose. Pasitaiko ir tokių tipų, kurie, pamatę moterį be palydos, prisikabina prie jos.
Vieną konjako. Dvigubą. Ir juodą pieštuką, – pasakė jis padavėjui, priėjusiam priimti užsakymo, vos jam spėjus atsisėsti.
O padavėjas, netgi nepasikrapštęs pakaušio, kaip daro ar turėtų daryti sutrikęs žmogus, pašnairavo į jį ir labai rimtai pasakė:
Pieštuko! Ir dar juodo!
Jo balso tonas buvo toks, kad galėjai tikėtis tęsinio: „Ne, pone, pieštukų mes nepatiekiame!“
Tačiau padavėjas nepridūrė nieko panašaus. Pasirausė vienoje kišenėje, kitoje ir pagaliau iš kažkurios ištraukė juodą pieštuką atbukusiu galu. Ir gerokai apkramtytą.
Nežiūrėkit šitaip! – nuramino jis. – Jis puikiai atliks savo darbą. O jei paseilinsite, dar geriau.
Taip, jis turėjo rašiklį dešinėje vidinėje švarko kišenėje. Bet nenorėjo piešti rašalu. Rašalas neutralus. Neišraiškingas. Kaip jis tokia medžiaga galėtų perteikti, ką nori? Du mažus gyvus apskritimus. O pieštukas – šiltas, meilingas.
Padavėjas priėmė užsakymą ir prasmego kaip į vandenį.
Dvigubos konjako dar teks palaukti!
Jis permetė žvilgsniu salę. Pamatė kelis kitus padavėjus. Pliaukštelėjo delnais. Iš salės gilumos dešinėje pasigirdo:
„Tuojau pat!“ ar kažkas panašaus.
Apsidžiaugė, kad piešinys pavyko iš pirmo karto. Kaip tada, kai buvo vaikas ir spalvotais pieštukais piešdavo laivelius, paukščius, medžius… Ne, dabar jis nebe vaikas. Ir jo piešinyje ne laivelis. Ne paukštis. Ir ne medis.
Pagaliau jo padavėjas teikėsi pasirodyti. Tolumoje, kitame salės gale. Pamatė jį palengva ateinant su padėklu, nukrautu puodeliais kavos, gėrimais ir kitkuo.
Žaibišku judesiu griebė peleninę, tą pigiąją, aliumininę, ir pridengė ja piešinį, kad nesimatytų. Bet tą pačią akimirką apsigalvojo ir peleninę atitraukė, palikdamas piešinį ant akių. Jei padavėjas ar kas nors kitas netyčia jį pamatys ir atkreips dėmesį, vis tiek neatspės, netgi neįtars, ką vaizduoja šie du maži apskritimai.
Pirmas konjako gurkšnis buvo tokio paties skonio kaip jos bučinys kiek anksčiau, jo kambaryje.
Jis laukė jos trečią valandą, ji ir atėjo trečią. Vos spėjo įžengusi vidun uždaryti duris, jis apkabino ją, suspaudė glėbyje, karštai pabučiavo į lūpas.
Tavo bučinys kažkoks kitoks! – tarė. – Labai keisto skonio. Nepažįstamo.
Tikrai? – nusistebėjo ji. – Na ir ką, aukseli, kaip jis tau, tas naujas skonis?
Kaip čia pasakius… labai pikantiškas!
Ir jis vėl ją pabučiavo. Tada ji išsivadavo iš jo rankų ir nuėjo prie veidrodžio pasitvarkyti plaukų.
Žinok, atėjau tiesiai iš dantisto. Užšokau pas jį užplombuoti skylutės… Taigi tas, kaip sakai, pikantiškas skonis yra vaistai, aukseli!
Paaiškinimas truputį sugadino jam nuotaiką, bet netrukus jis vėl atgavo ūpą. Kai po pusės minutės, kritę į lovą, jie grūmėsi tol, kol jis išrengė ją, o jinai jį, ir abu iš lovos nusirito ant mozaikinių grindų, šaltos plytelės ne tik neatvėsino jų aistros, bet ir…
Jis nė nepastebėjo, kaip anas praėjo pro pat jo staliuką. Bet pajuto. Ir netgi labai skausmingai. Mat eidamas tarp staliukų tas nepažįstamas „Sporto“ kavinės klientas užmynė jam ant kojos, dešinės, kurią buvo šiek tiek atkišęs.
Jūs užmynėt man ant kojos, pone! – pasipiktinęs šūktelėjo jis.
Anas suglumęs pažvelgė į jį.
Aš? – paklausė.
Taip, jūs! Užmynėt man ant dešinės kojos, kur…
Atleiskite! – pertraukė jį anas. – Žinote, aš trumparegis, mano regėjimas minus trys. O pastaruoju metu gal ir dar pablogėjo. Dabar gali būti jau minus keturi ar penki.
Ką padarysi! Jei jau esate trumparegis, – atsakė jis, nusiteikęs čia ir baigti pokalbį, nes jį gąsdino tie didelių – ir mažų – kavinių niektauzos, kurie ieško bet kokios dingsties užmegzti pokalbį, kad užknistų tave savo pliurpalais.
Ar galiu užgesinti cigaretę jūsų peleninėje? – neatstojo žmogus.
Jis dėbtelėjo į aną ir tarė:
Gesinkit!
Vos tik liko vienas, vėl paėmė piešinį, pasižiūrėjo į jį per atstumą, paskui prisikišo prie veido ir krimstelėjo. Krimstelėjo vieną apskritimą, mažesnįjį. Piešinyje iš kairės.
Popierėlis, sudrėkęs nuo tabako, buvo karstelėjęs. Jis išsitraukė nosinę ir nusispjovė.
Kažkokia nenugalima jėga, kažkokia aistra pastūmėjo jį pakartoti tai, ką padarė neseniai savo kambaryje. Jiems grumiantis ant jau įkaitusių grindų, vieną akimirką, kai ji atsidūrė po juo, jis pasisuko ir krimstelėjo jai krūtį. Mažesniąją. Dešinę.
Pamažu buvo apsėsti ir kiti staliukai aplink jį. Salė šitame kampe įšilo. Nuo daugybės šnekų, cigarečių, žmonių…
Prie staliuko po laikrodžiu su senovine švytuokle trys jaunuoliai, vienas su išpuoselėta barzdele, karštai aptarinėjo „Nakties grožį“ – filmą, kurį nuo pirmadienio vienu metu rodė penki pagrindiniai kino teatrai ir apie kurį buvo parašyta ir vis dar rašoma daug recenzijų, teigiamų ir neigiamų. Į dvi stovyklas pasidalino ir spauda, ir viešoji nuomonė. O tiek šurmulio „Nakties grožis“ sukėlė dėl savo itin drąsios – ar tikrai tokios jau drąsios? – temos.
Prie gretimo staliuko dešinėje du pusamžiai komersantai labai garsiai ir plačiai gestikuliuodami šnekėjosi apie kulinarinių riebalų kainą, kuri pastarosiomis dienomis nukrito keliais procentais. O gal pakilo, jis gerai neišgirdo. Tiedu turėjo po bloknotą, sučiurusį ir taukuotą – nieko keisto, juk kalbėjo apie kulinarinius riebalus. Kažką į tuos bloknotus keverzojo, braukė, rašė stulpelius skaičių, vis iš naujo užsisakinėjo kavos ir rūkė cigaretę po cigaretės. Jis atkreipė dėmesį į vieno iš jų rankas, labai storus karpuotus pirštus. Akimirką jam pasirodė, kad jie ir dvokia kulinariniais riebalais.
Prie kai kurių staliukų sėdėjo po vieną žmogų. Vienišiai. Vienas mėgavosi kavute, kitas oranžadu, trečias savo tylėjimu. O du pagyvenę vyriškiai prie staliuko kampe, panašūs į atitarnavusius kariškius, vogčiomis žiūrinėjo kažkokias nuo- traukas, kurias vienas traukė iš piniginės – juodos odinės piniginės su monograma, galbūt sidabrine – ir rodė kitam.
„Turbūt pornografinės! – pagalvojo jis. – Kokie nors nuogi, įsijaudrinę, susiviję kūnai ar panašiai.“
Jo laikrodis rodė 6 val. 25 min. Netrukus jis išeis ir septintą susitiks su ja pašte. Nepraėjo nė valanda nuo tada, kai jie išsiskyrė, o atrodė, tarsi būtų praėję keli mėnesiai. Taip troško vėl su ja pasimatyti!
Jie buvo pažįstami maždaug pustrečio mėnesio, bet tik šiandien ji pirmąkart apsilankė jo kambaryje. Pirmąkart jie šitaip grūmėsi. Pirmąkart apsivijo ją rankomis ir kojomis. Pirmąkart pasidžiaugė jos krūtine ir netgi ją krimstelėjo.
Padavėjas vėl praėjo pro pat jo staliuką. Ne, dabar jam nekėlė nerimo, kad piešinys guli šalia peleninės ir jį gali pamatyti kas tik nori. Kodėl jis turėtų nerimauti? Kas atspėtų, kad šie du maži apskritimai – tai jos krūtys?
Pamatė savo veidą veidrodyje, pasitaisė kaklaraištį, nusisukusį į šoną. Pamatė du angeliukus, kad ir kaip stengėsi jų nepastebėti. Gal todėl ir pamatė. Pamatė veidrodyje ir dar kai ką – randą po dešine ausimi.
Buvo mokinys, po metų turėjo baigti mokyklą. Vadinasi, jam jau buvo sukakę šešiolika. Kaip greitai prabėgo tie penkiolika metų! Tada jis pasigavo streptokokinę infekciją. Streptokokai galiausiai įsiskverbė po pat ausimi ir sukėlė tokį pūlinį, kad žodžiais neapsakysi. Jam padarė gana gilų pjūvį ir ištraukė pūlius. Liko randas. Buvo pasiūlyta randą pašalinti elektra. Jis sutiko ir ketino tai padaryti, bet paskui numojo ranka.
Išsitraukė piniginėlę, patikrino, ar turi monetų sumokėti už konjaką, ar reikės duoti banknotą. Kai duodi banknotą, padavėjai paprastai bamba, neturi grąžos – bent jau taip sako. Laimei, sukrapštė smulkių. Tačiau padavėjas jau buvo kitame salės gale, tarsi čiužinėtų pačiūžomis.
Vėl tvokstelėjo smarvė iš tualeto, ir jis suprato, kad kažkas išeidamas vėl neuždarė durų. Susinervinęs atsigręžė ir pamatė vyrą. Aukštą, daugmaž keturiasdešimtmetį, neišraiškingo veido. Norėjo padaryti jam pastabą: kai kuriuos reikia pamokyti, kaip elgtis viešose vietose. Kad nepalikinėtų tualeto durų atidarytų. Ar taip jie daro ir savo namuose? Kavinėje yra ir kitų žmonių. Už kokias kaltes jie turi uostyti smarvę?
Bet jis nepravėrė burnos. Geriau nepradėti ginčo su nepažįstamu žmogumi! Be to, jau ketino išeiti.
Tas aukštas vyras, eidamas tarp staliukų, užmynė jam ant dešinės kojos – antras nelaimingas kartas. Tuo metu jis skaičiavo, ar turi smulkių palikti lėkštelėje. O, ne, jis jam nedovanos!
Jūs užmynėt man ant kojos, pone!
Aš?
Taip, jūs! Užmynėt ant dešinės kojos, kur yra nuospauda!
Ką jūs sakote! – tarė vyras ironiškai. – Patikėkit, maniau, kad tai kairė.
Ir nelaukdamas atsakymo nužingsniavo lauko durų pusėn.
„Be dvidešimt aštuonių septynios, – pagalvojo jis. – Laikas eiti.
Pamatė prie staliuko kojos riedančią monetą – nežinojo, ar moneta jo, – pasilenkė ir ją pakėlė.
„Ak, taip, dar ir raištelis. Reikia susirišti, kad nesuklupčiau.“
Buvo besilenkiąs prie raištelio, bet nespėjo. Vienas iš dviejų komersantų, prekiaujančių kulinariniais riebalais, tas su storais karpuotais pirštais, skubėdamas į tualetą – taip iš pradžių atrodė, – sustojo prie jo staliuko, pasilenkė, išsitraukė geltonos spalvos pažymėjimą su permatomu dėkliuku ir tyliai, labai tyliai, beveik švelniai, pasakė:
Specialioji tarnyba.
Nesuprantu.
Palikit pinigus už konjaką, ir eime! Neapsirikit, čia dviguba!
Skųsiuosi jūsų vadovybei!
Jis atsistojo. Ir jie visi patraukė tarp staliukų.
Salė pilna dūmų, – kalbėjo Specialiosios tarnybos agentas, tarsi tęsdamas pokalbį. – Prirūkyta, nėra kuo kvėpuoti. Nehigieniška aplinka!
Viskas įvyko taip ramiai, taip nepastebimai, kad kažin ar bent vienam iš „Sporto“ kavinės lankytojų kilo koks nors įtarimas.
Už poros metrų nuo lauko durų jis užmynė batų raištelį ir kluptelėjo.
Ar galiu sustoti užsirišti raištelio? – paklausė agento.
Atsakymo nesulaukė, bet agento akyse šmėstelėjo kažkas tokio, kas atėmė jam norą dar ką nors sakyti.