„Lietuviškos kino premjeros šiais metais pristato ryškų ir įsimintiną dokumentikos pjūvį, atskleidžiantį pripažintų ir pradedančių kūrėjų balsų polifoniją, formuojančią tvirtą nacionalinio kino charakterį. Nustebins ir naujai atversti kino istorijos puslapiai, įrodantys, kad savitos meninės raiškos paieškos – ne pavienės išimtys, o nuosekliai lietuvių kino tradiciją palaikanti kryptis“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Gilusis laikas ir vaizduotės struktūros
Tarptautiniame šiuolaikinio meno lauke pripažinta menininkė ir kino kūrėja Emilija Škarnulytė festivalyje pristatys savo ilgametražį dokumentinį filmą „Kapinynas“. Režisierė nukreipia kamerą į Ignalinos atominę elektrinę, kurioje vykdomas eksploatavimo nutraukimo procesas. Juostos autorė iš skirtingų perspektyvų apmąsto branduolinės technologijos poveikį ir amžinąjį sugrįžimą primenantį energijos ciklą. Preciziškai komponuojami vaizdai ir originaliai tyrinėjamos giliojo laiko bei nematomų struktūrų temos pratęs intelektualiai ir fiziškai įtraukiančias menininkės instaliacijas, o prasminį kontekstą praplės režisierės meistriškumo seminaras „Antropocenas, gilusis laikas ir geologinės traumos“ bei specialųjį filmo seansą su gyva muzika renginių erdvėje „Gallery 1986“.
2019 m. E. Škarnulytė buvo apdovanota „Ateities kartos meno prizu“ (Future Generation Art Prize) ir atstovavo Lietuvai 22-ojoje Milano trienalėje. Šiuo metu Radvilų rūmų dailės muziejuje veikia personalinė menininkės paroda „Švytintys kambariai“, kurios centre atsiduria minėtąjį apdovanojimą pelnęs kūrinys „t ½“.
Globalaus pasaulio paraštės: sakralūs išgyvenimo ritualai
Šiais metais Mariupolyje rusų okupantų nužudyto režisieriaus, antropologo ir geologo Manto Kvedaravičiaus atminimas festivalyje bus pagerbtas jo dokumentiniu esė „Prologas“, pristatytu Lokarno kino festivalyje. „Prologo“ ištakos siekia pasiruošimo darbus pirmajam vaidybiniam filmui „Partenonas“, 2019 m. tapusiu „Scanoramos“ uždarymo filmu. Juostoje jungiama dokumentinio ir vaidybinio kino raiška, pratęsianti ankstesniuose režisieriaus filmuose tyrinėtą globalaus pasaulio paribiuose atsidūrusių žmonių egzistenciją.
Filmo centre atsiduria apleistame tekstilės fabrike gyvenančio Mehdi ir jo tėvynainių kasdienybė, M. Kvedaravičiaus fiksuojama kaip sakralių išgyvenimo ritualų mozaika. Kūniškų geismų ir maldų vaizdai ir garsai, viltys, rūpestis artimaisiais ir gyvūnais susipina su tautų krausymosi, negalios ir abejingumo civilizacijos pakraščiams motyvais.
Vaizdų ir garsų kolekcionieriai
Lietuviškų premjerų gretas papildys ilgamečio „Scanoramos“ režisieriaus, Vytauto V. Landsbergio, dokumentinė juosta „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“, kurianti asmenišką ir poetišką gyvojo lietuvių fotografijos klasiko portretą. Filmas aiškinasi fotografijos genijaus fenomeną, gebėjimą nekonfliktuojant prisijaukinti aplinką ir žmones – atskleisti jų gyvastį nekovojant, grubiai nesibraunant ir neperžengiant asmeninių ribų, bet ironiškai šypsantis, liūdint, neteisiant, įsiklausant į sudėtingas savos šeimos patirtis.
Režisierius Vytautas Tinteris savo debiutiniame ilgametražiame filme „Dažnių žvejyba“ pristatys garso menininko Audriaus Šimkūno portretą ir kvies skirtingose erdvėse išgyventi akustines patirtis. Sekdamas filmo herojaus aistra garsams ir jų deriniams, savo filmą jis papildė 24 kanalų garso takeliu, kuris buvo kurtas bendadarbiaujant su LMTA muzikos inovacijų studijų centru ir montuotas sferinėje erdvinio garso salėje. Joje po premjerinio seanso įvyks ir likusios filmo peržiūros.
Trumpo metro horizontai
Šiais metais „Scanorama“ pristatė išaugusią trumpametražių filmų konkursinę programą „Europos blyksniai“. Tryliktą kartą rengiamas konkursas, pakeitęs regioninę konkursinę trumpametražių filmų programą „Naujasis Baltijos kinas“, festivalio metu supažindins su naujaisiais kino talentais iš visos Europos ir atrinktais lietuvių režisierių darbais. Į lietuvišką konkurso programą buvo atrinkti keturi darbai: „Šokis“ (rež. Danielius Minkevičius), „Blausos“ (rež. Arnas Balčiūnas), „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“ (rež. Nuruzzaman Khan) ir „Kaprizas“ (rež. Beatričė Bukantytė, Raskto Novaković).
Kino kalbos paieškų retrospektyva
Programoje „Atvira Lietuvos kino istorija“, kiekvienais metais primenančioje lietuvių kino tradiciją formavusias asmenybes ir jų reikšmingiausius kūrinius, šiais metais skiriamas išskirtinis dėmesys autoriniams poetinio vaidybinio kino atspindžiams ir kino muzikos refleksijoms.
Režisieriui Algimantui Puipai dedikuotas rinkinys, kurį sudaro jo Nepriklausomybės pradžioje sukurti filmai „Žuvies diena“ (1989), „Žaibo nušviesti“ (1996) ir „Vilko dantų karoliai“ (1997) pristato originalaus balso paieškas vaidybinio kino tradicijoje, jungiančias stiprias asmeninės vaizduotės perspektyvas ir meninės tikrovės matmenį įgyjančias realybė interpretacijas.
Praėjusiais metais anapus iškeliavusio kino režisieriaus ir operatoriaus Vytauto Damaševičiaus atminimui skirtas trumpametražių dokumentinių filmų triptikas, kuriame išsirikiavo „Liūdnoji Venecija“ (1990), „Lietuvos kronika“ (1990) ir „Draugas. Vieno Česlovo Milošo eilėraščio istorija“ (Č.M. šimtmečiui) (2011), įdėmiai žvelgia ir gilinasi į istorinio laikmečio, vietos ir asmens esmę.
Vieno įdomiausių ir originaliausių lietuvių kompozitorių, Broniaus Kutavičius, 90-osioms gimimo metinėms paminėti į programą įtrauktas Jono Vaitkaus režisuotas filmas „Strazdas – žalias paukštis“ (1990) supažindina su to paties kūrinio sceninio ir kinematografinio išpildymo jungtimi bei lietuvių kino garso takelių fonoteka. Kurdamas muziką šiam filmui, kompozitorius pasitelkė savo kūryboje nuosekliai plėtojamus pagoniško minimalizmo principus ir siekė garsais atgaivinti panteistinės pasaulio sandaros struktūrą, dinamiką ir dermes.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje.