Pasiūlymą prisidėti prie šio filmo Justė Michailinaitė gavo dokumentinių filmų festivalyje Ukrainoje. Tuo metu ji net nenumanė, kad prodiusuos būtent šį filmą – ji planavo paklausti filmo režisierės Innos Sahakyan dėl kito filmo prodiusavimo.
„Režisierė pasakė, kad kitam filmui ji jau turinti visą komandą, tačiau turi kitą filmą, kurį netrukus pradės gaminti, gal tau bus įdomu? Kai pamačiau to filmo anonsą, kokį jie tuo metu turėjo, jau tada man atrodė, kad čia yra kažkas nuostabaus ir vertingo. Bet tuomet mane iškart nuramino, kad dokumentinė dalis jau yra padaryta, liko tik animacinė. Aš pati darydama tik dokumentinį ir vaidybos kiną galvojau, kad „negi aš nepadarysiu animacinio kino?“ Pasakiau, gerai, „važiuojam“, – įspūdžiais pasidalino J. Michailinaitė.
Pasak jos, norint papasakoti visą Auroros istoriją nuo vaikystės, be turimos dokumentinės medžiagos, likusias dalis reikėjo užpildyti kažkokiu turiniu, dėl to komanda pasirinko ją išpiešti. J. Michailinaitės nuomone, tai buvo labai geras pasirinkimas, nes dokumentinius vaizdus daugelis jau yra matę ir jie kartais taip stipriai nebeveikia, kaip turėtų. Animacija atėjo į pagalbą, parodydama visą istorijos žiaurumą ir padarydama tai labai įtaigiai.
J. Michailinaitė laidoje taip pat prisipažino, kad su pačia režisiere per filmo gamybos laiką buvo susitikusi tik du kartus. Pirmą kartą, kai sutiko prisidėti prie šio filmo gamybos, ir antrą – per filmo premjerą.
Prodiuserė pasidalino, kad Lietuvoje niekas iš komandos nebuvo „čiupinėjęs“ ilgo metro animacinio filmo kūrimo. Komandos nariai negalėjo suvokti nei laiko, kurio reikės, nei žmogiškųjų išteklių. Komanda manė, kad pastatyti šį filmą užteks 4-5 mėnesių ir 3-4 žmonių. Viskas baigėsi 2,5 metų, bet komanda išliko gana maža.
Tačiau ne vien dėl to filmo kūrimas užtruko taip ilgai – prasidėjusi pandemija bei Armėnijos ir Azerbaidžano karas taip pat prisidėjo prie ilgo gamybos laiko. Prieš pandemiją Justė ir jos komanda buvo sutarę, kad pagrindinis dailininkas – armėnas, visada bus Lietuvoje, taip paspartindamas filmo gamybą, bet prasidėjus pandemijai šios galimybės nebebuvo. Taip pat komanda vieną dieną sulaukė žinios, kad prasidėjo Armėnijos ir Azerbaidžano karas, ir visa jų armėniška komanda turėjo išeiti į frontą.
J. Michailinaitė atviravo, kad jeigu tuo metu buvo kilusi vidinė įtampa komandoje, žmonės buvo pavargę, iškilęs karas komandą dar labiau motyvavo pabaigti šį projektą, nes suprato, kad jis yra labai būtinas: „Manau, kad ir Ukrainos karo kontekste projektą pabaigti buvo labai būtina. Kalbėti apie tai, kas vyko istorijoje ir kas vyksta dabar, yra labai svarbu“.
1919 m. sukurtas filmas apie Aurorą, nors iš pradžių sulaukęs didelio populiarumo, vėliau kažkur buvo lyg tyliai panaikintas, kai Amerikai prireikė Turkijos kaip partnerės. Šiuo atveju, J. Michailinaitė pasakojo, turkai, vis dar nepripažįstantys armėnų genocido, bandė užkirsti kelią, kad filmas gautų finansavimą iš Europos fondų, tačiau jiems to padaryti nepavyko. Ji prisipažino, kad nors jokių tiesioginių atakų dėl šio filmo niekas nesulaukė, visgi, pati susitaikė, kad Turkiją bent kurį laiką jai bus geriau aplenkti.
Paklausus, kaip lietuviai ir armėnai reaguoja į šį filmą, prodiuserė pasidalino, kad kyla daug emocijų. Iš armėnų pusės, jie šios temos – genocido, nelabai nori liesti. „Jiems tai vis dar yra labai jautru. Ir dabar, ne tik mūsų gamybos metu įvykęs armėnų ir Azerbaidžano konfliktas, bet ir tas, kuris buvo keletą mėnesių atgal, dar labiau išryškino tą skaudulį: mes nepasimokome ir toliau leidžiame vienoms tautoms naikinti kitas“, – apgailestavo ji.
Prodiuserė pasidalino, kad Lietuvoje daug žmonių prieina ir padėkoja jai ar pasidalina tuo, kad nežinojo šios istorijos. Ji pabrėžė, kad tai yra liūdna, jog visuomenė nežino apie vieną didesnių genocidų Europoje, bet, iš kitos pusės, džiaugėsi, kad filmo ir komandos tikslas priminti šią istoriją yra pasiektas.
Šiuo metu filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ yra atrinktas į 70 festivalių ir kiekvieną mėnesį gauną dar bent po vieną pakvietimą į naujus festivalius. Filmą galite išvysti kino teatruose, o vėliau jį bus galima pamatyti ir televizijoje.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.