„Pavydžiu tokio festivalio Ukrainai“, – sakė Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas. – Nors jis vyko pirmą kartą, bet jau iš karto sutraukė tūkstančius žiūrovų. Renginiai vyko penkiose salėse, kurios buvo pavadintos žymiausių Ukrainos poetų vardais – „Ševčenko“, „Franko“, „Lesia“, „Stus“, „Antonič“. Buvo nuostabu matyti, kad žmonės į kai kurias diskusijas ar susitikimus su poetais tiesiog netilpdavo. Jau nekalbant apie koncertines programas, kur grojo garsios ukrainiečių grupės, ir jausmas buvo kaip kokiam roko koncerte, o ne poezijos festivalyje. Matyti, kad žmonės myli poeziją, jiems ji yra reikalinga, ypač karo metu. Žinoma, pagrindinė visų diskusijų ir pokalbių tema buvo karas, nes daug poetų kariauja, nemažai yra žuvusių, ir karo poezija yra dominuojanti šiuo metu. Festivalio metu kalbėjomės su organizatore, leidyklos „Stary Lev“ vadove Mariana Savka, kad kitais metais norėtųsi išplėsti lietuvišką programą, galbūt atsivežti kokią muzikos grupę, pristatyti ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Gaila, kad mes nieko panašaus neturime Lietuvoje, o tikrai vertėtų“.
„Kvietimą į festivalį – naują, mums nežinomą, gavom prieš kelis mėnesius ir kadangi mes tuščiomis nevažiuojam, pradėjom ruoštis“, – kalbėjo vienas iš dalyvavusių lietuvių poetų Marius Burokas. – Stengėmės ištaikyti taip, kad į priekį nuvažiuotume automobiliu ar automobiliais, prikrautais visokio gero. Festivalio organizatoriai norėjo pakviesti būtent tuos autorius, kurie turi ryšių su Ukraina, padeda jai, verčia jos poetus, patys rašo apie šalį ir karą. Iš pradžių buvome kviesti keturi – Donatas Petrošius, aš, Laurynas Katkus ir Jurgita Jasponytė, bet laikas pakoregavo planus. Visų mūsų eilėraščius vertė poetė ir vertėja Kateryna Michalicyna. Dalyvavom keturiuose renginiuose – bendruose skaitymuose ir kiekvienas sudalyvavom pokalbyje ar diskusijoje su ukrainiečiais. Beje, labai gerai sugalvota, ne tik paskaitai publikai, bet ir esi įtraukiamas į pokalbius su kolegomis. Festivalis naujas, bet grandiozinis. Mane pribloškė organizacijos lygis, publikos gausa, tai, kaip ukrainiečiai moka derinti poeziją ir muziką. Viskas labai patogiai suorganizuota, aprėptas labai platus spektras temų – ne tik knygų pristatymai, bet ir diskusijos, pokalbiai, žuvusių autorių pagerbimas. Ir visa tai – karo metu! Trumpai tariant, esu sužavėtas (nesakau – nustebęs, nes iš ukrainiečių galima tokio lygio tikėtis) ir dėkingas organizatoriams, ypač Marianai Savkai už kvietimą.“
