Dabar visi bent mintyse galėsime pasišildyti prie jaunųjų lietuvių menininkių laimėjimo, bet lengvai praleisime pro akis, kad šis projektas įklampino jas į skolas, nes viena diena kainuoja 2000 eurų, o tų dienų nuo gegužės 11-osios iki lapkričio 24-osios bus daug. Gal išlaidas kompensuos būsimos gastrolės, o gal dar labiau skolą padidins? Kaip reikia tikėti tuo, ką darai, kad ne dėl namo ar automobilio, bet dėl kažkokio meno šitaip rizikuotum! Juk opera, net ir kamerinė, yra labai brangus malonumas. Tiesa, buvo sumaniai organizuota sutelktinė parama, o dabar, pamaloninta Auksinio liūto, sukruto tiek miesto, tiek šalies valdžia, žadėdama viską kompensuoti... Na, bet pagyvensim, pamatysim.

Lietuvių operos šimtmetis savo įvairiais pavidalais vos keletui autorių pelnė šiokį tokį įvertinimą tarp kolegų, kritikų, vieno kito prijaučiančio klausytojo. Šiaip ji dažniausiai suvokiama kaip deklaruojamos pareigos nacionaliniam repertuarui duoklė. Net Broniaus Kutavičiaus itin novatoriški šio žanro pavyzdžiai („Strazdas žalias paukštis“, „Lokys“) nepralaužė abejingumo ledų ir neįžiebė noro valstybiškai investuoti, kad šie kūriniai būtų išgirsti plačiau. O šiandien prie Lietuvos paviljono Venecijoje rikiuojasi eilės norinčių išgirsti Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“. Ši sėkmės istorija svarbi ir tuo atžvilgiu, kad jaunoji karta suvokia – karūną reikia nusikalti pačiam.

Čia būtina prisiminti tokį palyginti nežymų, bet labai svarbų reiškinį kaip 2008 m. pradėtas rengti festivalis „Operomanija“, kitaip vadinamas Naujosios operos akcija (NOA). Jo pasirinktas moto: „Peržengiantis tradicinės operos ribas, ieškantis tarpdisciplininių susikirtimų, festivalis deklaruoja laisvę, kolektyvinę kūrybą, atvirumą įvairioms idėjoms ir bendradarbiavimo formoms“, tapo pranašiškas, naujaisiais laikais puikiai veikė ir jau gali didžiuotis pasiektais rezultatais.
Svarbiausia, įkvėpė daug jaunų autorių, kad šie pažvelgtų į operos meną be išankstinių nuostatų. Iki šiol garsiausia buvo plačiai po pasaulį keliaujanti, tarptautiniais prizais ir lietuviškais scenos kryžiais apdovanota Lapelytės, Grainytės ir Barzdžiukaitės opera „Geros dienos“, kurios sėkmė, matyt, ir šįsyk padėjo įveikti tiek organizacinius, tiek kitokius sunkumus.

Ši moteriška komanda, įvaldžiusi kolektyvinės kūrybos metodą, sugebėjo laiką, kuris ištįsta per kelis etapus, dažnai ir metus, kol parašomas libretas, po to muzika, o galiausiai ieškoma režisūrinių sprendimų, supresuoti į tarsi vienalaikį aktą, kai kiekvienas atradimas čia pat gali būti kritiškos akies patikrinamas, stebint viena kitos reakcijas. Vizualumas, be kurio sunku būtų įsivaizduoti dalyvavimą Venecijos meno bienalėje, daugeliui suprantamas siužetas, beveik elementarus paprastumas, puikiai derantis su muzikine stilistika, ir konceptuali idėja, nuraškoma čia pat, iš šios dienos aktualijų, – svarbūs pliusai, bet visuma savo universalumu labai skiriasi nuo menkų vienadienių rūpesčių atspindžio.
Mąstymo trajektorijos čia brėžiamos įvairiomis kryptimis – nuo santykio su savo ir kitų kūnais (stebima pliažo aplinka tam teikia puikios medžiagos), visuotinio išsisėmimo ir nuovargio, iki konsumerizmo padarinių – pavojingos klimato kaitos, taigi grėsmės ir mūsų pačių išlikimui. Venecijos situacija tą dramatizmą dar labiau sustiprina. Saulės ir jūros išsiilgę ne tik mūsų kūnai, bet ir dvasia. Prieš išvykdamos į Veneciją, autorės MO muziejuje surengė spaudos konferenciją, kurioje pristatė numanomus iššūkius – reikėjo rasti patrauklią, tinkamą ir finansiškai įkandamą vietą Lietuvos paviljonui (Marina Militare, buvusi laivų statykla, dabar kontroliuojama Italijos karinio laivyno, tam puikiai tiko), dainininkų išlaikymo kaštai apribojo galimybes kasdien rodyti spektaklį gyvai, bet pasufleravo puikų sprendimą įtraukti pačius venecijiečius, už tai pelnant dar ir bendradarbiavimo bonusą.

Operos tekstą teko išversti į anglų kalbą ir vėl iš naujo kurti muziką, juk muzika reaguoja į kalbos struktūrą. Dar reikėjo „kuklaus“ kiekio (35 tonų) tam tikros kokybės smėlio, kurio rankinėje nenusiveši. Nemenkas iššūkis buvo ir pats žmogaus balsas – juk spektaklio kartojimas devynias valandas iš eilės pranoksta net vagnerišką trukmę.

Prie sėkmės prisidėjo ir tai, kad „Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017 m. Sirenų festivalyje, taigi opera-performansas turėjo laiko subręsti, pasitikrinti galimybes, įvertinti reakcijas...

Įvairiam kultūriniam bendradarbiavimui palankus dabarties laikas padėjo išsivaduoti iš neįmanomybių baimės ir patikėti sintezės, atgimstančios naujais pavidalais, galia. Toks nuolatinis operos žanro permąstymas, skirtingai interpretuojant tarpdisciplininius susikirtimus, ne vien pagyvina pačią operą, atveria jos perspektyvas, bet ir plečia tiek meno, tiek mąstymo bei suvokimo horizontus. Gal Venecijos sparnuotas Auksinis liūtas leis tiek valdžiai, tiek visuomenei patikėti, kad ne tik operos-performanso autorės, bet ir visa Lietuvos kultūra apskritai nusipelno daug daugiau pagarbos?

***

Ramutė Rachlevičiūtė entuziastingą el. laišką iš Venecijos bienalės atsiuntė iškart po laureatų paskelbimo:

Kad Lietuva gavo svarbiausią pasaulinį apdovanojimą – Venecijos bienalės Auksinį liūtą už nacionalinį paviljoną, – tai kažkas neįtikėtina... Kai prieš ketverius metus rašiau straipsnį apie Venecijos bienalę, pavadinau jį „Geroji konjunktūra“. Dar atrodė pakenčiama, kad į meną taip agresyviai skverbiasi kasdienybė, politika. Bet šiemet vaikščiodama po paviljonus maniau, kad teks rašyti jau apie „blogąją konjunktūrą“. Ačiū Dievui, klydau...

Laimėjo jaunos, talentingos menininkės ir puikios vadybininkės iš Lietuvos. Tai, ką jos padarė Venecijoje – gyvai rodė operą nuo 10 val. ryto iki 19 val. vakaro, – buvo stebuklas.

Štai ką gali jaunystė, kūrybingumas, veržlumas ir nesidairymas į kitus! Svarbiausia, kad tame galingame procese jos visur buvo su savo vaikais – Vaiva su vienu, Lina su trim, taigi viskas vyko sinkretiškai, kaip įprasta moterų pasaulyje. Niekas niekam netrukdo, viskas susilieja į visumą. Nors vienoje srityje pajutau pasididžiavimą, kuris sužadino viltį, kad ir Lietuvoje viskas bus gerai. Savo šalyje pranašas nebūsi, bet pasaulis tave pastebės, žinoma, jei bus dėl ko…

Prie Lietuvos paviljono nusidriekė eilės, žmonės po kelias valandas laukė, kad pamatytų lietuvių „Saulę ir jūrą“. Valio menininkėms – Linai Lapelytei, Vaivai Grainytei, Rugilei Barzdžiukaitei ir aukščiausios klasės vadybininkei Rasai Antanavičiūtei.“

Pasaulio spauda irgi negailėjo komplimentų. Artribune išspausdino Gianluigi’o Ricuperati’o straipsnį „Kodėl Lietuvos paviljonas nusipelno Auksinio liūto“. Pranašaudamas pergalę, italų žurnalistas, rašytojas pabrėžė: „Tokie performansai kaip šis yra deimantai.“

„Aš nesiliauju galvojęs apie šį darbą, kuris pelnytai laimėjo Lietuvai geriausio nacionalinio paviljono apdovanojimą. [...] Šis įspūdingas performansas išreiškia nepakeliamą tragizmą ir skausmą, raudą dėl pasaulio saulėlydžio“, – rašė britų kritikas Adrianas Searle’as dienraštyje The Guardian, „Saulę ir jūrą“ pavadinęs „bilietu į pasaulio pabaigą“. O Catherine Wood, Londono Tate galerijos kuratorė, Lietuvos paviljoną laikiusi savo favoritu, operą-performansą apibūdino kaip džiaugsmingą ir melancholišką tuo pat metu.

Žodžiu, įspūdžių diapazonas didžiulis – nuo apokaliptinės grėsmės, kuri „smelkiasi į žiūrovus kaip kremas nuo saulės“ (Searle), iki džiaugsmingos melancholijos... Kadangi paviljonas veiks ilgai, matyt, atsiras ir dar įvairesnių nuomonių.