Patyrusius muzikus globojanti, klasikinės muzikos klausytojus ugdanti įstaiga per ketvirtį amžiaus matė ir šilto, ir šalto. Tačiau taip sunku kaip pastaraisiais metais dar nebuvo – visu rimtumu iškilo fondo išlikimo klausimas.
„Daug dirbame su rėmėjais, bet naujoji verslo vadovų karta tolsta nuo klasikinės muzikos ir parama menkėja“, – portalui DELFI tvirtino LMRF įkūrėja ir direktorė Liucija Stulgienė.
Pasak jos, nepaisant susitikimų su Lietuvos kultūros tarybos (LKT) vadove Daina Urbanavičiene, kuri nekart buvo supažindinta su LMRF veikla ir programomis, LKT samdomi ekspertai fondo veiklos niekaip nenori „išgirsti“. Iš dešimties jo vykdomų programų 2017 metais paramą gavo tik dvi: festivalis „Sugrįžimai“ ir „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“.
„Įslaptinus LKT ekspertus, fondo programos pradėtos remti simboliškai. Dabar nebereikia žiūrėti mums į akis ir aiškintis, kodėl Lietuvai svarbūs darbai nesulaukia paramos, – apmaudo neslėpė LMRF vadovė. – Į visus mūsų prašymus ir raštus Kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai atsakoma: „Išimčių fondui daryti negalime.“ Tačiau mums ir nereikia jokių išimčių. Prašėme vieno: pripažinti fondą nuolat ir stabiliai veikiančia organizacija ir skirti nuolatinį fiksuotą finansavimą, kaip tai daroma kūrybinėms sąjungoms.“
Fondas vykdo daugiau kaip dešimt muzikinio švietimo programų, rengia du įspūdingos apimties festivalius. Kol pakako finansavimo, festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ trukdavo keturis mėnesius, Dzūkijos kraštui ir kurorto svečiams pasiūlydamas pačių įvairiausių renginių. Į kitą festival į – „Sugrįžimus“ – kiekvieną pavasarį sukviečiami užsienyje dirbantys arba studijuojantys lietuvių muzikai. Kartais jiems tai – bene vienintelis tiltas į gimtinę.
LMRF rengia koncertų ciklą „Alma mater musicalis“, Mokslo metų pradžios šventę „Beauštanti aušrelė“, kuri vėliau keliauja per Lietuvos mokyklas. Kasmet koncertais ir apdovanojimais pagerbiami jaunieji tarptautinių konkursų laureatai. Fondo nuopelnu ištisus metus bažnyčiose skamba sakralinė „Sekmadienio muzika“ – ciklas, įkvėptas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą 1993 metais.
Vargu ar yra kita visuomeninė įstaiga, kurios veikla aprėptų šitiek sričių, pasiektų net atokiausius miestelius ir kaimus. Pasak L. Stulgienės, LMRF iš esmės ir realiai įgyvendina valstybės kultūros politiką, pagrindines vyriausybių programines nuostatas, susijusias su regionais, socialinės atskirties mažinimu, neįgaliųjų integracija, jaunimo auklėjimu.
Parama „Sugrįžimams“ šiemet padidėjo nuo 5 iki 9 tūkst. eurų, tad užsienyje gyvenančių talentų kovą, balandį ir gegužę tikrai sulauksime. O festivaliui „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ tenka taikstytis su mažėjimo tendencijomis. Paramos gaunama, tačiau kaskart mažiau.
– Kaip manote, kodėl taip yra?
– Esu pakritikavusi paramos skirstymo metodiką ir Kultūros tarybą. Ne asmeniškai – jų sprendimus. Antra, L. Stulgienė yra matematikė, ji neįeina į skirstytojų bičiulių ratą, neturi nieko bendra nei su taryboje esančiais muzikais, nei su muzikos ekspertais.
– Gal atbaido pabrėžtinas jūsų orientavimasis į valdžios žmones, valstybines datas?
– Nemanyčiau. Tai, kad nuo fondo įkūrimo randame bendrą kalbą su valstybės institucijomis, man regis, yra labai gerai – taip padedame joms vykdyti kultūros programą. Iš Seimo ir Vyriausybės gauname tik moralinį paskatinimą.
– Ar nepastebite, kad akademinė, klasikinė kultūra jau kuris laikas patiria tam tikrą krizę?
– Tai pasaulinė krizė. Kasmet lankausi pas dukrą Drezdene, klausomės koncertų (Dalia Stulgytė-Richter yra Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisterė, – aut.). Stebiu, kokie renkasi žmonės. Jaunesnių už mane būna labai nedaug.
Tad krizė pasaulinė, europinė. Tokia pat ir Lietuvoje. Valstybei turi rūpėti tikrų dalykų sklaida, tai, kas ugdo taurius žmogaus jausmus. Mūsų fondas kaip galėdamas stengiasi prie to prisidėti.
Nesu prieš pramoginius renginius. Tačiau ugdyti žmogaus jausmus, gebėjimą atsirinkti, mokyti suprasti muzikos procesus – valstybės reikalas. Todėl esame „nuobodūs“, nes atitinkame valstybės požiūrį.
