Lietuvoje gyvenantis ukrainietis tapytojas Kostinas: valdžios galingumo jausmas galvose gamina natūralų narkotiką

Iš Charkivo kilęs menininkas Piotras Kostinas jau keturiasdešimt metų gyvena ir kuria Vilniuje. Tačiau šiandien kūrėjas prisipažįsta patiriantis stiprų skausmą – prasidėjęs karas Ukrainoje atvėrė gilią žaizdą. Charkive liko jo giminės, tad kasdien pasiekianti informacija ją tik aitrina. „Man labai skauda dėl to, ten mano giminės, vyresnis sūnus, brolis su šeima. Jaudinuosi dėl jų... Tikiuosi, kad viskas bus gerai – Ukraina ir Charkivas atgims. Jau metus – sunkiai gyvenu. Man apie septyniasdešimt, fiziškai kariauti jau nesugebėsiu... Liūdna, kiekvieną dieną žūsta ir yra sužeidžiami žmonės“, – sakė P. Kostinas.

Pabaiga… Pradžia

Pirmadienį (birželio 5 d.), Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje bus atidaryta dailininko P. Kostino paveikslų paroda simboliniu pavadinimu – „Pabaiga… Pradžia“.

Menininkas atvirauja, kad parodos pavadinimas susijęs su mistiniu paukščiu Feniksu: „Kaip yra žinoma, jis sudega, o vėliau atgyja... Esmė tame, kad gali baigtis kažkokie procesai, įvyksta kolapsas, bet viskas atsinaujina. Kaip gamtoje, – taip ir Visatoje, visur gyvenime... Deja, galiu tik morališkai palaikyti, linkėti, kad Ukraina išgyventų ir laimėtų. Ten pragyvenau trisdešimt metų, įsivaizduoju tą šalį, nors seniai ten nebuvau – daug metų. <...> Žinau savo giminę, jie drąsūs, nebijo mirties, kilę iš kazokų – kovotojai iki galo.“

Skelbti pasauliui žinią apie vykstantį žiaurų karą Ukrainoje per meno kūrinius, anot P. Kostino, sudėtinga, – visur sava sistema, taisyklės, pinigai...

„Pirmoje eilėje – pinigai. Jeigu esi sąžiningas – nemoki suktis gudriai, tai ir lieki ten, kur esi. Kuriu meną iš širdies, kiek sugebu, kiekvienas mano paveikslas kalba apie tai, kad karas yra beprasmiškas. Turiu daug paveikslų, kurie simboline kalba apie tai pasakoja“, – aiškino P. Kostinas.

Pavojingi Dievo pozicijos žaidimai

Šiandien menininkai svarsto, ar simbolinė kalba yra pakankama, norint perteikti emocijas, kurios iškyla karo fone. Vis dėlto, P. Kostino manymu, meno kūriniuose nebūtinai turi būti atvaizduoti žiaurūs vaizdai, kad parodytų karo siaubą.

„Esu meno istorikas, gilinuosi. Visa mano tapyba remiasi senųjų meistrų mokykla. Nuo 15 a. vyraujanti tapybos technika – klasikinė, figūratyvinė. Piteris Breigelis, 16 a. flamandų tapytojas, grafikas – jis daug apie karą padarė paveikslų, bet viskas – simboliška, remiamasi alegorine kalba, per Bibliją, Senąjį ir Naująjį Testamentą. Tai filosofiniai dalykai, – jie gilūs“, – sakė dailininkas.

Apskritai, P. Kostinas tęsė, karas yra galingųjų žaidimai, tų, kurie turi valdžią ir pinigus: „Mano paveikslas „Valdžios euforija“ – jis kalba būtent apie tai. Netgi imu psichofiziologinį momentą – manau, kad tas valdžios galingumo jausmas galvose gamina natūralų narkotiką, sukelia euforijos būseną. Panašią į tą, kai yra užsižaidžiama kazino. Tie žaidimai pavojingi tuo, kad diktatoriai nesupranta, kas vyksta su jais, tiesiog kaifuoja. Jie gali „pastumti“ milijonus žmonių, kurie žūsta... Vadinu tai Dievo pozicija. Galingas jausmas, todėl šie žmonės tampa savo būklės vergais.“

Įsimylėjo Vilniaus senamiestį

Personalinėje P. Kostino parodoje pagrindiniu paveikslų herojumi tapo Vilnius. Pasak dailininko, jis jau ne vienerius metus tapo paveikslus, kuriuose dominuoja sostinė.

P. Kostinas sakėsi Vilniui simpatiją pajutęs jau per patį pirmą atvažiavimą, tad adaptuotis nebuvo sunku.

„Kai atvažiavau į Vilnių – iškart įsimylėjau į senamiestį, tuomet buvo 1982-ieji. Fantastiška, neįtikėtina! Senamiesčio reljefas, architektūra – natūrali. Jauku, atitinka žmogaus mastelį. Pagal grožį Vilnių galiu palyginti su Venecija. Jis ne visiems atsiskleidžia, jeigu žmogus – svetimkūnis, Vilnius jo tiesiog nepriima, nes šis miestas turi sielą. Kaip gyvas sutvėrimas, – jis jaučia.“

Savo studentams renesansinės tapybos technikos subtilybes perduodantis P. Kostinas, kalbėdamas apie įkvėpimą sakė, kad šį jausmą jis mokantis justi nuolat.

„Nuolat gyvenu šitoje būsenoje, daugybę metų. Jeigu nori kurti – turi būti tame. <...> Bet kada galiu prisėsti ir daryti. Svarbiausia žinoti, ką tu darysi, pamatyti paveikslą, – tai sudėtingiausias dalykas. Galima vadinti visaip, net ir meditacija... Kad paveikslas pradėtų su tavimi „bendrauti“. Mano kuriami paveikslai išgalvoti. Taip, žiūriu į pastatus, kad tikroviškai atrodytų, bet visumoje – viskas gimsta iš galvos – personažai, miestai, gamta“, – pasakojo kūrėjas.

Orientuojasi į viso pasaulio meną

Tačiau, ar dėl buvimo nuolatinėje parengties būsenoje negresia susirgti perdegimo sindromu? P. Kostinas įsitikinęs, – perdegimo nebus tada, kai žmogus intuityviai jaučia, kad yra teisingame kelyje.

„Tada trūksta tik fizinės sveikatos, ji šlubuoja, o psichologinio perdegimo – nėra. Ar esu teisingame kelyje, nusprendžiu žiūrėdamas į tendencijas visame pasaulyje, orientuojuosi į viso pasaulio meną. Gyvenu Vilniuje, Lietuvoje, bet žvelgiu į viso pasaulio meną – muziejuose, privačiose kolekcijose“, – aiškino pašnekovas.

P. Kostinui ypač patinka keletas stilių senoje tapyboje – simbolizmas, romantizmo idėjos, realizmas: „Išgalvoti menininkų pasauliai. Pavyzdžiui, iš Nyderlandų kilusio Anglijos istorinio žanro tapytojo Lawrence Alma-Tadema išgalvotas pasaulis. Jis kūrė paveikslus apie Antikinę Romą, Graikiją. Aukštas menas. <...> Dailininkui fainiausia kurti savo pasaulį. Jeigu žiūrovams patiks – labai gerai.“