„Latvijoje, visai kaip ir kitose Pabaltijo respublikose, „Dainuojančios revoliucijos“ turėjo savo savitus herojus, savitus jų skonius ir stilius, jų filosofiją, pasaulėžiūrą, kuri dideliu mastu lėmė ir bendrąją antisovietinio išsilaisvinimo dvasią. Pažinti artimiausių kaimynų menines, muzikines tonacijas, pasaulėžiūrines–filosofines koncepcijas reiškia praplėsti mūsų pačių Sąjūdžio dvasios pažinimą, esmingo istorinio proceso supratimą,“ – sako filmo režisierė R. Rakauskaitė.
Šiam filmui susibūrė labai stipri tarptautinė komanda. Tai garsus, gausybę apdovanojimų pelnęs operatorius Valdis Celminis, geriausiu montažo režisieriumi pripažintas ir apdovanotas Kristups Gatis Belogrudovs, patyrusi scenaristė ir konsultantė iš Kanados Larisa Gūtmanė. Drauge su „Studija Nominum“ filmą prodiusuos ir vienas geriausių latvių prodiuserių Uldis Cekulis, su kuriuo „Studija Nominum“ ir A. Matelis dirba jau prie ketvirtojo savo projekto.
„Latvių režisierė Elizabete yra gavusi apdovanojimų už savo trumpus vaidybinius filmus, dokumentiniame kine – ji debiutantė, todėl sumanėme, kad dviejų režisierių duetas gali praturtinti filmą. Su Ramune kartu dirbame ne vienerius metus, žinome, kaip atsakingai ji renkasi temas ir istorijas, kurias nori perkelti į ekraną. Ramunei ir mums visiems be galo svarbus idėjinis šio filmo aktualumas, nes „Perkons“ buvo Atgimimo muzikos vedliai ir jų sąsaja su Lietuva,“ – sako Uldis Cekulis.
Reikšmingiausias grupės koncertinis turas vyko 1983 m. legendinėje Kauno Žalgirio sporto halėje. Čia buvo surengti šeši koncertai, į kuriuos bilietai buvo išpirkti per tris dienas! Koncertus klausė 30 000 žiūrovų.
Anot prodiuserio A. Matelio, nieko keisto, kad šie koncertai vyko būtent Kaune – laisviausiame Lietuvos mieste, kur žaidė „Žalgiris“ ir vis dar buvo juntama Kalantos pasipriešinimo dvasia. „Matyt tai suvokė ir „Perkons“ muzikantai, pasirinkdami šį miestą ir šią halę savo didžiausiam koncertiniam turui. Mes galim tik pasidžiaugti, kad praėjusį savaitgalį mums pavyko nufilmuoti vieną svarbiausių filmo scenų - grupės lyderio J. Kulakovo sugrįžimą į legendinę Kauno halę po 40-metų“, – sako filmo prodiuseris.
Anot R. Rakauskaitės, Juris buvo vienas pirmųjų lankytojų po kapitalinės Kauno halės rekonstrukcijos. „Čia filmuojant vyko maži stebuklai. Netikėtai atvėrus stoglangius saulė nušvito tokia šviesa, kokios nesukurtų jokie prožektoriai. Lankantis parodoje „1972. Pramušti sieną“ Juris rado vieną seniausių savo gamybos sintezatorių ir susitiko su jų meistru, bent dešimt metų nematytu senu bičiuliu, garso režisieriumi Orūnu Urbonu. Čia jiedu turėjo unikalią progą, parodų salėje, dalyvaujant lankytojams, pagroti su to laikmečio savadarbiais instrumentais,“ – filmavimo akimirkas prisimena R. Rakauskaitė.
Pasiūlymas kurti filmą apie latvių roko legendą, lietuvių režisierei, anot jos, buvo pakankamai netikėtas. „Tačiau kuo daugiau gilinausi, tuo labiau man patiko Juris Kulakovas – tikras „personažas“ gerąja prasme. Tai absoliutus menininkas, kurio kūryba ir gyvenimo būdas buvo pašvęstas vienam tikslui – muzikai. Viską, ką jis darė – tik su didžiuliu užsidegimu ir aistra, visada šimtu procentų - taip buvo kuriamos jo muzikinės grupės, rašomos dainos, įsimylimos moterys, tikima ir kovojama už tautos laisvę. Labai įdomu, kad dabar šis talentingas ir charizmatiškas kūrėjas nusprendė iš esmės pasikeisti ir taisyti praeities klaidas,“ – sako filmo režisierė R. Rakauskaitė.
Todėl, anot A. Matelio, tai bus filmas ne tik apie buvusią roko legendą, bet apie talentingą, daug laurų pelniusį, ieškantį prasmės ir atsakymų į svarbius gyvenime klausimus žmogų, kuris supranta, kad niekas nežino kiek to gyvenimo dar beliko.