Apsilankyti parodoje „JCDecaux premija 2021: Tarpai“ Kompozitorių namuose Vilniuje bei išgirsti ir pajusti M.Brijker kūrinį galite iki spalio pabaigos.
Šiuo metu gali prisistatyti garso menininku, bet studijas pradėjai nuo ekonomikos bakalauro. Kaip nusprendei kardinaliai pakeisti specialybes ir pradėti studijuoti meną?
Šis sprendimas atrodė ganėtinai natūralus, nes muzika visuomet buvo didele mano gyvenimo dalimi – nuo paauglystės ją kūriau ir prodiusavau, paskutiniais metais mokykloje pradėjau DJ‘auti ir rengti įvairius muzikinius pasirodymus. Tačiau baigus mokyklą nebuvau užtikrintas ką veikti ir nepakankamai pasitikėjau savimi, kad studijuočiau muziką ar kitus menus. Todėl pasirinkau ekonomiką. Nors ekonomika turi savo ribotumų, man tai labai įdomi sritis ir tikrai mėgavausi studijomis. Bet vėliau supratau, kad jeigu neišbandysiu kitų su kūryba susijusių studijų, gali būti, kad gailėsiuosi iki gyvenimo pabaigos. Taip pat tuo metu nemačiau savęs dirbančiu nei ekonomikos, nei politikos srityse, save labiau mačiau labiau kaip kūrėją. Taigi įstojau į menų magistro programą, kurioje susipynė mane itin dominantys dalykai – paskaitas galėjai rinktis ir iš muzikos, ir iš kitų menų fakultetų. Nebuvo taip, kad staiga nusprendžiau tapti menininku, labiau nusprendžiau išbandyti naujus dalykus ir pažiūrėti, kas gausis.
Kuo iš visų menų tave labiausiai patraukė muzika?
Visų pirma, garsas yra neatsiejama kitų meno kūrinių dalis. Garsas visuomet bus su dar kažkuo, t.y., skambės per performansą ar kambaryje per vakarėlį. Kurtų garsų pilna mūsų kasdienybės erdvėse. Man įdomu, kaip garsai ir muzika funkcionuoja skirtinguose kontekstuose ir kokį poveikį gali turėti klausytojams. Taip pat manau, kad garsas yra itin fizinė medija. Tarkime, kinas, fotografija, kiti vizualieji menai pirmiausiai mus veikia per akis. O muzika yra vibracijos, pasklidusios ore, ir dėl šios savo prigimties ji fiziškai veikia erdvę kurioje sklinda ir žmones, kurie klausosi. Kiekviena meno rūšis veikia mūsų emocijas, bet man garsas atrodo paveikiausias, netgi „įsirašantis“ kūne. Pagalvojus apie kokį nors svarbų nutikimą, pirmiausia atmintyje man iškyla garsai. Būtent daina gali priminti kažką iš vaikystės, iš pasimatymo, iš mėgiamo filmo. Tokie prisiminimai per garsus yra ganėtinai pažįstami daugeliui žmonių. Žinoma, muzikos neiškeliu prieš kitus menus, bet mane ji veikia labiausiai ir labiausiai domina jos neaprėpiamos galimybės.
Neseniai išleidai savo debiutinį EP (angl. extended play) „Take me 2 the feeling“. Papasakok, ką jame galima išgirsti.
Anksčiau kūriau daug muzikos, o po studijų pastebėjau, kad bėgu iš vieno projekto į kitą ir kiek apleidau savo kūrybą. Per karantiną turėjau ganėtinai daug laisvo laiko, todėl daug galvojau, kas man iš tikro svarbu. Supratau, kad nenoriu dalyvauti vien tik kitų žmonių inicijuotuose projektuose. Noriu išleisti savo muziką, noriu ja pasidalinti. Prisėdau prie prieš kelerius metus kurtų kūrinių, kurių niekad neturėdavau laiko užbaigti. Šiame EP girdimi kūriniai yra iš man svarbaus gyvenimo etapo ir labai norėjau jais pasidalinti.
Karantinas taip pat turėjo įtakos ir tavo pristatomam kūriniui parodoje „JCDecaux premija“. Kaip šis izoliacijos laikas padėjo sukurti garso instaliaciją?
Karantino metu sustojo praktiškai visos mano veiklos. Negalėjau DJ‘auti, negalėjau dalyvauti performansuose, iš esmės – negalėjau dalintis garsais su kitais žmonėmis. O tai yra esminis dalykas. Muziką kitaip girdi būdamas vienas ir tarp žmonių. Taigi, kurdamas parodos kūrinį galvojau apie klausymąsi vienam, dalinimąsi su kitais, o pagrinde apie garso intymumą. Galvojau kaip garsais sukurti fizišką, taktilinį potyrį. Kad garsas paliestų odą, ji pašiurptų ir atsistotų plaukai. Arba atvirkščiai – atpalaiduotų. Daug eksperimentavau su dažniais, tuomet galvojau, kokią reikšmę turi žmogaus balsas. Svarbu pajusti žmogų šalia, bet jeigu negaliu būti vienoje erdvėje kartu, kaip kad karantino laikotarpiu, tai pats intymiausias dalykas būtų išgirsti balsą. Galiu susisiekti, pamatyti veidą ekrane, bet tai bus tik vaizdas. O balsas fiziškai sklinda mano kambaryje. Manau, kad balsas yra itin svarbus mūsų santykiams ir artimumui. Karantinas iššaukė šiuos pamąstymus, kuriuos norėjau perteikti parodos kūrinyje Kompozitorių namų erdvėje.
Esi kilęs iš Nyderlandų ir prieš metu apsigyvenai Lietuvoje. Šioje parodoje esi pristatomas su kitais pradedančiais Lietuvos ir šalyje gyvenančiais menininkais. Kaip tau ši patirtis?
Ketverius metus vis atvažiuoju į Lietuvą, taigi, jau esu sukūręs ryšį su šia šalimi. Dėl karantino kartu su savo mergina nusprendėme pasilikti čia gyventi ir tai visai nebuvo sudėtingas sprendimas. Atrodo, kad tai įvyko labai natūraliai. Pamačius atviro kvietimo teikti paraiškas parodai skelbimą, prisiminiau, jog beveik kasmet eidavau pažiūrėti „JCDecaux premijos“ parodų, nes vis dalyvaudavo kažkas iš draugų. Šiemet jaučiau vos ne pasididžiavimą pateikdamas savo paraišką parodai, nes dabar ir aš galėjau tai padaryti, kadangi čia gyvenu. Tam tikra prasme, šiuo metu esu vietinis. Ši galimybė yra ir kaip tam tikras pasižymėjimas – aš čia, aš esu meno scenos dalis ir noriu dalintis savo kūryba. Man labai svarbu buvo parodyti kitiems savo kūrinį ir kad žmonės pamatytų mane ne kaip svečią, o labiau kaip vietinį. Taigi, labai gera patirtis.
Karantino metu buvo sumažėjusios galimybės pamatyti ir patirti meno kūrinius. Ką, tavo manymu, menas gali suteikti žmogui?
Menas suteikia galimybę kiek kitaip pažvelgti į pasaulį ir į savo gyvenimą, leidžia tau pasijusti kitu, kitoje perspektyvoje ir kuria erdvę refleksijai. Po ilgo buvimo namuose ir bendravimo su tais pačiais užėjus į meno parodą gali suprasti, kad pasaulis yra daug didesnis ir yra begalės galimybių, kaip į jį žiūrėti. Menas nepakeis pasaulio ir neišspręs problemų: jei galvoti apie tokį tikslą, tai menas yra bevertis. Mums nereikia meno išgyvenimui. Meno reikia mūsų vystymuisi ir požiūrio keitimui.