Po pasaulinės filmo premjeros Tarptautiniame Kanų kino festivalyje, kino kritikai pastebėjo, kad naujas S. Loznicos filmas sukrečia ir kelia klausimą, kodėl žmonija nepasimoko iš savo tragedijų, kodėl XXI amžiuje dar vis naudojami amoralūs civilių masinio naikinimo metodai.
Archyvine medžiaga paremtas filmas žiūrovus nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, kai britai ir vokiečiai šaltakraujiškai vykdė miestų ir civilių gyventojų bombardavimą iš oro. Tačiau šiandien šis pasakojimas negali nerezonuoti su karo lauku paversta Ukraina. Režisierius savo kino kūrinyje nagrinėja principą, kuris yra tapęs karo strategijos taisykle – taikytis į civilius gyventojus ir ieško atsakymo, kodėl dar vis naudojami šie nežmoniški masinio naikinimo metodai, ir kokiomis priemonėmis įmanoma kartą ir visiems laikams tai sustabdyti.
„Aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai šiandien neišvengiamai priverčia galvoti apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą, apie Ukrainos miestus, kuriuos naikina Rusijos sviediniai ir raketos. Ir mintis, kad žmonių sąmonėje niekas nepasikeitė, kad miestai ir jų gyventojai vėl tampa karo taikiniu, kad mes, europiečiai, taip ir nepasimokėme iš šios baisios patirties, per visą šį laiką nesiėmėme rimtų priemonių apsisaugoti nuo šio košmaro, kelia neviltį“, – sako S. Loznica.
Kino žurnale „The Hollywood Reporter“ kino kritikė Leslie Felperin pastebi, kad filmas rezonuoja su šių dienų įvykiais: „Akivaizdu, kad beprasmiškas civilių gyventojų naikinimas, bandymas palaužti jų dvasią, rezonuoja su tuo, kas vyksta dabar, kai Rusijos pajėgos niokoja Ukrainos miestus, kuriuose S. Loznica užaugo ir gyveno daugelį metų. Nors filmas buvo pradėtas kurti gerokai prieš prasidedant karui ir jame nėra tiesioginės nuorodos į Ukrainą, žiūrovas gali jį nujausti.“
„Mintis sukurti šį filmą man kilo 2018 m., baigus filmuoti filmą „Donbasas“. Tai, kas vyko Donbase, nebuvo lokalus konfliktas. Man jau tada atrodė, kad visiškai akivaizdu, kad tai didelio karo pradžia. Kaip matome, tai buvo tik laiko klausimas,“ – prisimena S. Loznica.
Režisierius savo filmu kviečia permąstyti masinio naikinimo moralės klausimą, tačiau ne mažiau svarbi, anot jo ir istorinės atminties ignoravimo problema šiuolaikinėse visuomenėse.
„Masinio naikinimo principas penkerius metus rusų buvo taikomas ir Sirijoje. Tačiau ir tada pasaulis tai abejingai stebėjo. Atrodė, kad Jungtinės Tautos atsibus ir imsis kažkokių veiksmų. Tačiau tai neįvyko. Todėl klausimas, kodėl žmonės tokie nejautrūs kitų žmonių kančioms, lieka toks pat aktualus ir šiandien“, – sako režisierius.
Istorinės atminties nebuvimo klausimai skamba ne viename S. Loznicos filme. Pasak režisieriaus, istorinės atminties ignoravimas, kai įvykusios tragedijos, visuomenę ištikusios traumos pamirštamos arba apie jas nekalbama sąlygoja tai, kad anksčiau ar vėliau šios traumos atsinaujina ir vėl persekioja visuomenę, kuri stengiasi jas pamiršti. Apie tai savo knygoje „Natūrali naikinimo istorija“ kalba ir vokiečių rašytojas Winfriedas Georgas Sebaldas, kuri ir įkvėpė to paties pavadinimo S. Loznicos filmą.
Tobulu istorijos metraštininku ir kino vizionieriumi vadinamas režisierius S. Loznica yra pelnęs per 300 apdovanojimų už ankstesnius savo filmus. Tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai režisieriaus filmai jau dvidešimt penkerius metus pristatomi tokiuose tarptautiniuose A klasės kino festivaliuose kaip Venecijos, Kanų, Berlyno, Karlovy Vary, Leipcigo ir kituose.
Filmas „Natūrali naikinimo istorija“ šiuo metu jau yra parodytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje, kur režisierius buvo pagerbtas „France Culture“ apdovanojimu už savo indėlį į kino meną, Tarptautiniame Čikagos kino festivalyje, kuriame filmas pelnė „Silver Hugo“ apdovanojimą, Tarptautiniame kino festivalyje IDFA meistrų programoje, Tarptautiniuose Jeruzalės, Tesalonikų, Milano, Vienalės, Busano, Zagrebo, Korko, Jihlavos, Porto ir kituose dokumentinių filmų festivaliuose. Kovo mėnesį vykusiame Vilniaus Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko keli filmo premjeriniai seansai.
Balandžio mėnesį filmas „Natūrali naikinimo istorija“ pradedamas rodyti Vilniaus kino teatruose „Skalvija“, „Pasaka“ ir Kaune kino teatre „Romuva“.
Filmą „Natūrali naikinimo istorija“ prodiusuoja „LOOKSfilm“ (Vokietija), „Studio Uljana Kim“ (Lietuva), „ATOMS & VOID“ (Nyderlandai), „Rundfunk Berlin-Brandenburg“ ir „Mitteldeutscher Rundfunk“ (Vokietija).
Filmo vystymą ir gamybą finansavo Europos Tarybos fondas Eurimages, Centrinės Vokietijos žiniasklaidos rėmimo fondas, Federalinės vyriausybės kultūros ir žiniasklaidos fondas, Medienboard Berlin-Brandenburg, Lietuvos kino centras, Nyderlandų kino fondas bei ES programa „Kūrybiška Europa - MEDIA“.