Įspūdingos išvaizdos jaunasis atlikėjas šiuo metu susilaukia daugybės komplimentų, kuriuose yra įvardijamas vienu įdomiausiu ir perspektyviausiu savo kartos tenorų.
Nepaisant jo jauno amžiaus (34), talentingasis prancūzas jau pasiekė pripažinimą, atlikęs pagrindinius vaidmenis tokiuose žymiausiuose Europos teatruose, kaip La Fenice (Venecija), La Monnaie (Briuselis), Paryžiaus Champs Elysées, Kiolno, Romos, Strasbūro, Marselio, Atėnų, Varšuvos Didžiajame teatre ir daugelyje kitų.
„Labai norėjau paskutinėse „Bohemose“ matyti tokį tenorą, kuris įkūnytų visus mūsų darbo scenoje principus: muzikos ir aktorystės vienybę, kruopštų detalumą ir emocinę gelmę kuriant vaidmenį, tą nesumeluotą, vidinį būvį kiekvienoje spektaklio akimirkoje. Tam nepakanka balso, - reikia gyventi vaidmenyje. Man visuomet būdavo labai svarbu, kad mūsų solistai scenoje veiktų kaip kino aktoriai. Manau, Dievas mane išgirdo.“, - juokėsi Dalia Ibelhauptaitė.
Gimęs Lione, vokalą S. Gueze studijavo Pietų Prancūzijoje ir tuo pačiu metu mokėsi tarptautinio verslo specialybėje. Vis dėlto labai greitai vaikinas nusprendė pasišvęsti tik muzikai ir išvyko mokytis į Paryžiaus konservatoriją. Bestudijuodamas jis laimėjo kelis konkursus, tarp jų Enrico Caruso konkursą Milane ir gavo pagrindinį Prancūzijos meno asociacijos apdovanojimą „Metų operos atradimas“.
S. Gueze Rodolfo vaidmenį „Bohemoje“ jau yra sukūręs daugelyje pastatymų ir kas kartą susilaukia didžiausių pagiriamųjų žodžių Europos spaudoje. Rašoma, jog retai galima išvysti Rodolfo, kuris turi ne tik reikalingą partijai balsą, bet ir taip ryškiai išreikštų draminę prigimtį bei emocinę šio personažo gelmę.
- Kaip susipažinote su muzika? Ar Jūsų tėvai muzikalūs?
- Mano tėvai mėgsta muziką, bet ne operą išskirtinai. Aš augau Pietų Prancūzijoje, kalnuose ir ten operos nebuvo. Kartais per televizijos laidas išgirsdavau atliekant klasiką, bet operą atradau būdamas 14 ar 15 metų. Pirmą kartą išgirdęs tris didžiuosius tenorus (Placido Domingo, Jose Careras, Luciano Pavarotti) patyriau šoką, gerąja šio žodžio prasme, net bandžiau juos mėgdžioti.
Vėliau nusprendžiau stoti į universitetą mokytis tarptautinio verslo ir kartu į muzikos konservatoriją. Baigęs universitetą nusprendžiau pasilikti tik muziką ir įstojau į Nacionalinę muzikos konservatoriją, ją baigęs laimėjau P. Domingo „Operalia“ konkursą ir taip prasidėjo mano karjera.
- Ką reiškia studijuoti verslą ir muziką?
- Na, tuo metu muzika buvo mano hobis. Dienos metu studijavau verslą, o vakarais, 6 val. eidavau į vokalo pamokas. Kiti sportuoja, o aš eidavau dainuoti.
- Ar verslo mokslai šiandien Jums padeda?
- Ne, deja viską pamiršau, bet svarstau, jog būdamas vyresnis norėčiau dirbti operoje, teatre, galbūt marketingo ar komunikacijos srityje. Be to, mano studijos sukosi ir apie fondų paieškas, tuo užsiimdamas irgi galėčiau padėti teatrui.
- Praktiškai galėtumėte vieną dieną tapti prodiuseriu?
- Na, kol kas nemanau, kad esu toks stiprus, bet pažiūrėsime. Kol kas dainuoju ir tuo labai džiaugiuosi.
- Ar kada nors esate pasigailėjęs savo pasirinkimo atsiduoti muzikai?
- Ne, ne, ne. Baigdamas universitetą buvau maždaug 22 metų, tuomet sau pasakiau, kad dabar galiu pabandyti muziką. Įstojau į Nacionalinę konservatoriją ir ją baigęs, 26-erių, sau daviau 2-3 metus ir pasakiau: jei būdamas 28-erių negalėsiu išgyventi iš dainavimo, ar negalėsiu dainuoti, grįšiu pas „pirmąją meilę“ (šypteli). Bet, pasirodo, dainuoti galiu ir dabar jau skaičiuoju 8-ąjį sezoną.
- Kas solisto profesijoje išlieka sunkiausia?
- Sunkiausia... Yra du dalykai. Jei kalbėsime apie fiziologiją, - sunku išlaikyti sveiką kūną, būseną. Tenka daug keliauti, maisto racionas nuolat kinta, žinoma, bandai išlaikyti šiokį tokį pastovumą, bet permainos vargina, išbalansuoja. Sunku išlaikyti kūną, duoti jam laiko pailsėti, o juk balsas yra kūno veidrodis, jei būsi visiškai nuvargęs, jis gali pasakyti: viskas, dabar aš miegosiu!
O psichologiškai sunku tai, jog visuomet esi vienas. Būni gražiausiose vietose, kad ir viešbutis (dar daug išėjęs į miestą nebuvau), kuriame dabar apsistojau, - jis nuostabus, bet jautiesi vienas.
Žinoma, noriu ir būtinai apžiūrėsiu miestą, bet būtų puiku, kad būtų su kuo visu tuo pasidalinti. Kartais tai būna įmanoma, bet vienišumas aplanko dažnai. Jei žmogui patinka būti vienam – ši profesija tam yra tikrai tinkama.
- O kur apsistojate Prancūzijoje?
- Paryžiuje. Žinoma, kuo dažniau stengiuosi grįžti į Pietus, pas šeimą. Myliu Paryžių, bet mane traukia kitur. Dabar esu atradęs nuostabų Bordo – vyno – miestą, kuris mane labai žavi. Galima sakyti, kad dabar esu apmąstymuose, kur apsistoti.
- Kaip kuriate vaidmenis ir išlaikote pusiausvyrą tarp vokalo ir aktorinės raiškos?
- Tai sudėtinga. Kuomet buvau labai jaunas, į sceną lipdavau lyg liūtas, būdavau visas pasinėręs į savo personažą. Vėliau, pasiskaitęs kritikos atsiliepimus, kuriuose buvo giriama mano vaidyba, bet siūloma atsargiau elgtis su balsu, susimąsčiau. Pradėjau derinti šiuos dalykus. Tai sunku, nes man visas operos žavesys yra gyvybėje. Negali būti nieko blogiau, nei sėdėti ir nuobodžiauti operoje.
Jei būnu pavargęs, daugiau dėmesio koncentruoju į vokalo techniką, o būdamas puikios formos bet kuris solistas gali labai daug ką sau leisti, dėl to prieš tai ir kalbėjau apie fizinės formos palaikymą. Esant pilnam jėgų, balsas gali atliepti viską, - ką ir kaip jauti scenoje. Man opera turi būti kaip kinas, net daug nejudant, tiksli veido išraiška duoda daug. Reikia visuomet būti, gyventi duotoje situacijoje, jei tai pavyksta scenoje viskas tampa natūralu: pasakoi istoriją, klausaisi kitų, tampi personažu. Tuomet galima ir improvizuoti, o tai aš be galo mėgstu!
- Būtent apie kiną ir norėjau klausti, tai dažnai minite savo interviu, ar manote, jog įmanomi operos, kaip kino filmų spektakliai?
- Kartais, kai žiūriu operų vaizdo įrašus, darytus iš toli, suprantu, jog publikai kai ką matyti sunku, ypatingai, jei vaidini tik veidu, - jie negali matyti visų detalių. Dėl to kartais pervaidini, ypatingai kūnu, atsiranda melo, nebelieka nuoširdumo. Taigi, svarbiausia – ieškoti balanso, tuomet viskas gali būti įmanoma.
- Koks buvo Jus labiausiai įkvėpęs darbas?
- Yra nuostabu sutikti supratingą režisierių. Visuomet atsimenu puikų darbą su Grahamu Vicku. Jis kasdieną manęs prašydavo improvizuoti, bandyti ką nors naują. Visuomet pajauti, jei darai ką nors nuostabaus, tą būtina pajausi. Mes tai jautėme, žinojome, kas iš mūsų bandymų gali likti, o kas turi būti išmesta iš spektaklio. O jei dar tokiame darbe atsiranda ir puikus dirigentas, kvėpuojantis kartu su tavimi...
Puikūs pastatymai atsiranda jei yra bendra „chemija“ tarp visų atlikėjų. Jei nesijausi patogiai su dirigentu, nebūsite kartu, jausiesi prastai dainuodamas, nukentės ir visa kita, tas pats galioja ir režisieriui. Ne teatro dydyje, ne jo ryškume yra įspūdingo spektaklio paslaptis, ji yra bendrame buvime, mano vadinamoje „chemijoje“ su kolegomis. Jei tai yra – spektaklį atsiminsi iki gyvenimo galo, tą pajaus ir publika.
Žinoma, tobulą trupę surinkti sunku ir aš niekada nesu tas, kuris renkasi, man tai kas kartą būna siurprizas. Pats visada stengiuosi atiduoti 100 procentų savęs.
- Esate dirbęs su P. Domingo, ar galite papasakoti apie šią patirtį plačiau?
- O taip! Pirmą kartą susitikome „Operalios“ konkurse, kaip ir J. Careras, o trečiąjį tenorą L. Pavarotti dar teko išvysti gyvai koncerte. Su Domingo dirbti, bendrauti, dainuoti (kartu dirbome „Rigolete“) buvo puiku. Esu dirbęs su juo ir kaip su dirigentu, tai buvo iš tiesų juokinga, nes jis diriguodamas kartu su manimi dainavo visą partiją, - štai, kas atsitinka, kai tau diriguoja tenoras!
Štai ir tikroji chemija!
Taip, taip! (juokiasi) Apskritai susitikti solistus, kurių, būdamas jaunas, klauseisi, bandei atkartoti – nuostabu. Su Domingo galėjau ir pasikalbėti, klausytis jo patarimų, suprasti (ar bent pamėginti) kaip jis pagauna ir išlaiko tą traukiančią energiją scenoje, kaip jis visus pritraukia... Bandyti to mokykis, iš jo perimti kai kuriuos dalykus tam, kad pats save ugdytum.
- Esate dalyvavęs ne viename „Bohemos“ pastatyme...
- Taip, visų pasirodymų nesuskaičiuosiu, nors kurią dieną būtų pačiam įdomu... O skirtingų pastatymų šio sezono gale jau bus apie 10. Lyg ir nedaug, bet per 8 sezonus gauname daugiau, nei vieną naują pastatymą į metus... Kiekvienas iš jų kitoks, bet į kiekvieną iš jų atsinešu savosios Rodolfo paslapties ir stengiuosi šį personažą paversti savu.
- Kuris iš visų spektaklių jums buvo įsimintiniausias?
- Jau minėtas darbas G. Vicku Atėnuose. Trupė buvo nuostabi. Be to, tai buvo mano pirmasis didelis tarptautinis darbas po „Operalios“ konkurso ir bendrai pirmas darbas, pirmasis kartas visais atžvilgiais.
- Ko tikitės iš Vilniaus „Bohemos“?
- Na, to reikės dar pačiam savęs paklausti ir pasibaigus spektakliams... Man tai – visų pirma galimybė atrasti dar vieną kultūrą, pamatyti naują miestą. Noriu pažinti žmones, esu viskam labai atviras. Net žiūrėdamas spektaklio video įrašą pastebėjau, jog yra kai kurie dalykai, kurie čia interpretuojami visiškai kitaip, kaip net nebūčiau prigalvojęs. Galbūt čia žmonės ir sveikinasi kitaip, ir gerumą reiškia kitais būdais. Kiekviena kultūra yra kitokia. Mano siekiamybė yra atrasti, „pagauti“ naujausius dalykus ir jais save tobulinti.
- Ką, apie savo pasirodymą ir vaidmenį išduotumėte publikai?
- Jei Jūsų kūno nesuvirpins šiurpuliukai, oda nenueis pagaugais, neapsiverksite, nenusijuoksite, - ateikite po spektaklio pas mane ir aš Jums grąžinsiu pinigus! (juokiasi) Iš tiesų visų pirma pažadu sukelti tikrus jausmus.
- Kokios rolės yra Jūsų mėgiamiausios ir apie kokias dar svajojate?
- Brazilijoje buvo nuostabus „Meilės eliksyro“ pastatymas, jame mano Nemorinas – puikus. Šis kūrinys man iš esmės yra lyg „Bohemos“ pirmasis veiksmas su gera pabaiga (juokiasi). Dar mėgstu Romeo rolę, bet galbūt daugiau dėl muzikos. Dabar labai pamėgau Hercogą „Rigolete“, jis, kaip ir Pinkertonas „Madam Baterflai“, nėra teigiamas personažas. Jiems aš visuomet stengiuosi suteikti kuo daugiau spalvų, paaiškinti jų poelgius, - juk jie dar jauni ir kvali, daro klaidas, tik dar nesupranta jų kainos. Na ir, žinoma, „Bohemos“ Rodolfo!
O dar norėčiau sudainuoti „Verteryje“, „Hofmano pasakose“, taip pat atlikti daugiau Donizetti kūrinių, būtinai „Karmen“ tenoro partiją! Dabar jau esu daug padaręs, o kai sudainuosiu ir šiuose spektakliuose galbūt sustosiu... Kaip ir dabar turiu nustoti kalbėti, nes turiu eiti dainuoti (juokiasi).
- Galbūt kada nors Js išvysime ir Vilnius City Opera „Verteryje“?
- Įdomu! Pamatysime!
Ypatinga asmenybė
S.
Gueze dirbo su tokiais žinomais operos režisieriais, kaip Graham
Vick, Willy Decker, Mariusz Trelinski, Andreas Homoki. Jo biografiją
puošia darbai su dirigentais Placido Domingo, Zubin Metha, Carlo
Rizzi. Šis tenoras atlieka pargindines partijas operose „Faustas“,
„Bohema“, „Traviata“, „Rigoletas“, „Romeo ir
Džiuljeta“.
Vis
dėlto pagrindinė tarptautinė S. Gueze karjera prasidėjo laimėjus
antrąją vietą ir pagrindinį žiūrovų prizą tarptautiniame
Placido Domingo konkurse „Operalia“. Šis laimėjimas solistui
atvėrė duris į tarptautinę areną ir bendradarbiavimą su pačiu
P. Domingo.
„Aš
myliu sceną, man patinka improvizuoti, scenoje išgyventi kiekvieną
sekundę ir atrasti sprendimus veiksmo metu. Kai panyri į savo
personažą, laikas sustoja, gali daryti ką tik nori. Jauti, kaip
maestro ir orkestras kvėpuoja su tavimi, net nežiūrėdamas į
juos, o žiūrovas, nuostabios tylos fone klausosi, alsuoja su
tavimi. Tai – magija ir aš tikiu, jog žmonės myli operą būtent
dėl šių magiškų momentų“, - su įkvėpimu ir pakylėtai apie
savo profesiją pasakoja jaunasis talentas.
Šiandien
retai tenka išgirsti, jog solistas apie buvimą scenoje kalbėtų su
tokiu susižavėjimu. Ne veltui kritikai visuomet iškelia S. Gueze
aktorinę meistrystę bei emocijų gilumą.
„Man nesvarbu ar vaidmuo didelis ar mažas. Svarbiausia, jog būčiau
tikras, nesumeluotas, nesuvaidintas. Viską turiu pateisinti savo
vidumi. Jei siela jaučia, jei kūnas jaučia, - tavo širdis pasieks
žiūrovą. Tai man ir yra svarbiausia. Juk po spektaklio nelieka
knygos, skulptūros, paveikslo, - tik jausmai ir vibruojanti
energija, kuri ateina ir išeina. Mūsų spektakliai lieka tik
žiūrovo atmintyje.“
Dažnai
po kelerių įspūdingos karjeros ir pasiekimų metų žmonės
tiesiog pavargsta arba nebemoka scenoje išgyventi tikrų jausmų,
vis dažniau mąstydami ir kalbėdami apie savo pasirodymų
materialinę naudą. Lietuvoje apsilankantys ryškūs solistai
kartais net neslepia, jog į mūsų šalį atvyksta vien dėl pinigų,
nesiekdami jokios kitos naudos, o tuo pačiu ir nesureikšmindami
susitikimo su vietos publika, ką jau kalbėti apie smalsumą
bendradarbiaujant su kolegomis lietuviais. Šiame kontekste Sebastieno
Gueze atvykimas
į Vilnių išsiskiria savo nuoširdumu.
S.
Gueze Rodolfo
vaidmenį „Bohemoje“ jau yra sukūręs daugelyje pastatymų ir
kas kartą susilaukia didžiausių pagiriamųjų žodžių Europos
spaudoje. Rašoma, jog retai galima išvysti Rodolfo, kuris turi ne
tik reikalingą partijai balsą, bet ir taip ryškiai išreikštų
draminę prigimtį bei emocinę šio personažo gelmę.
Kviestinis
solistas įsilies į nauja energija trykštantį bohemiečių
kolektyvą. Paskutiniuose spektakliuose Rodolfo mylimosios Mimi
vaidmenį atliks Sandra Janušaitė, šiuo metu dirbanti Eseno
operoje, kur užima pirmojo soprano poziciją. Dainuoti Marčelą iš
Diuseldorfo atvyksta Laimonas Pautienius, Miuzetę – reta viešnia
Vilniaus scenoje – Lauryna Bendžiūnaitė. Žiūrovų laukia ir du
lietuvių debiutai: Tadas Girininkas atliks Kolino, o naujasis
bohemietis Vytautas Vepštas – Šonaro vaidmenį.
„Kuomet einu į operą, noriu išvysti kiną.“,
- sako prancūzų tenoras Sebastienas
Gueze. Panašu,
jog šį kartą Vilnius City Opera spektaklis idealiai atitiks jo
operos viziją.