Autoportreto žanras gimė XV a., kai suklestėjus italų Renesansui, dailininkai iš cechų varžomų amatininkų tapo laisvaisiais kūrėjais. Tas milžiniškas šuolis iš amatininko į visuomenės elitą atvėrė svaiginančią kūrybos laisvę ir suformavo gyvą menininko legendos šerdį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Toji legenda vis dar tebevilioja dailininkus maišto, pokyčio, įtakos galia. Todėl tuos pačius, tik kitaip atsiskleidžiančius, troškimus galime atpažinti ir XIX amžiaus, ir šių dienų kūrėjų darbuose.
Skirtingi požiūriai į save ir atvaizdą
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas.
Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Ekspozicija pradedama klasikiniais žanro pavyzdžiais, antroje salėje akcentuojamas kūrėjo tapatybei aktualus maišto motyvas, trečioje – pristatomi sovietmečio paradoksai, ketvirtoje – primenama, kaip glaudžiai autoportretas susijęs su vaizduotės galia, tyrinėjamas santykis su savo kūnu, o paskutinėje – atskleidžiamas autoportreto potencialas klaidinti, žaisti, keisti.
Kiekvienas autoportretas pasakoja kūrėjo ar kūrėjos, šio žanro raidos ir jos pertrūkių istorijas. Pavyzdžiui, žymiajame Algimanto Švėgždos „Autoportrete su moliūgu“ (1977, LNDM) tapymo iš natūros gestas yra tarsi pažadas tyrinėti gamtą. Tačiau autoportreto sukūrimo laikotarpiu realistinė maniera buvo siejama su socrealizmu, nuvertėjusi ir net niekinama menininkų, kurių didžioji dauguma rinkosi ekspresionistinę raišką.
Labai svarbus, nors kuklios raiškos ir dydžio (dėl tuometinių techninių galimybių) Jurgos Barilaitės videoperformansas „Būtinoji gintis“ (2001, MO muziejus). Jame menininkė užsidėjusi bokso pirštines tapo ant drobės, o prieš akis ryškėja kūdikio veidas. Matome tapančią menininkę, kaip klasikiniuose autoportretuose, tačiau J. Barilaitė smūgiuoja tiesiai į įprasto vaizdavimo kanoną ir neįtikėtai praplečia moters, motinos, tapytojos vaizdavimo ikonografiją.
Lankytojai kviečiami kurti autoportretus
Parodos rengėjos kviečia lankytojus kurti autoportretus greta parodoje eksponuojamų kūrinių arba juos atkartoti. „Tai atvers progą apmąstyti, kaip save įsivaizduojame ir kaip norime save parodyti kitiems – juk tai skiriasi nuo to, kaip mus mato kiti. O gal paprasčiausiai žmonėms kils noras papokštauti su savo atvaizdu, pamačius, kad ne visi dailininkai žvelgia į save rimtai, – pasakoja parodos koordinatorė Dalia Tarandaitė.
Autoportretus kviečiama pažymėti grotažyme #įsivaizduojantsave ir jais dalytis „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose visą parodos veikimo laiką. Įspūdingiausiais lankytojų autoportretais savo paskyroje pasidalys ir LNDM Vilniaus paveikslų galerija.
Paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius ) veiks iki 2023 m. lapkričio 5 dienos. Ją lydės viešų paskaitų ir diskusijų programa.
Daugiau informacijos ČIA.