Vienas ryškiausių Nesvyžiaus-Olykos linijos Radvilų giminės atstovų ir „Berlyno linijos“ pradininkas kunigaikštis A. H. Radvila (1775–1833) į istoriją įėjo ne tik kaip Prūsijos ir Vokietijos valstybės ir karinis veikėjas, pelnęs aukščiausius Lenkijos ir Prūsijos apdovanojimus – Baltojo Erelio Ordiną (1793) ir Juodojo Erelio Ordiną (1815), bet ir kaip mecenatas, kompozitorius, pirmosios operos pagal Goethes „Faustą“ autorius.
Siekis atgaivinti ATR neišsipildė
1775 metais gimęs Vilniuje, studijavęs Getingeno universitete, Radvila (lenk. Antoni Henryk Radziwiłł) nuo 1795-ųjų gyveno Berlyne. Po metų vedęs Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo II Didžiojo seserį Prūsijos princesę Luizę iš Hohenzollernų giminės, tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju ir vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu – vietininku.
Šios pareigos, nors ir reiškė tam tikrą politinę galią, buvo daugiau reprezentacinės, nes kunigaikščio veiklą ribojo prūsų administracija. Visą gyvenimą Radvila blaškėsi tarp Prūsijos ir Poznanės Didžiosios kunigaikštystės interesų, siekdamas sustiprinti Prūsijos ir Lenkijos bendradarbiavimą, tačiau jo užmojui atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką (ATR) iki 1772 metų nebuvo lemta išsipildyti.
Dėkodami kūrinius skyrė garsiausi epochos kompozitoriai
Vis dėlto Radvilą išgarsino ne politinė veikla, o aistringas jo domėjimasis menu. Kunigaikštis buvo žinomas mecenatas, taip pat ir talentingas muzikas mėgėjas: kompozitorius, violončelininkas, gitaristas, arfininkas, turėjo gražų balsą (tenoras). Prabangiuose jo rūmuose Berlyne (vėliau čia įsikūrė Otto von Bismarcko Reicho kanceliarija) vyko muzikos, teatro ir literatūros vakarai.
O nuo 1815 metų Poznanėje atvirame kunigaikščio rūmų meno salone rinkdavosi muzikai, poetai, dailininkai. Kiekvieną savaitę koncertuose grodavo ir pats kunigaikštis, ir jo svečiai – tokios Europos įžymybės kaip dainininkė Angelica Catalani, pianistai Maria Szymanowska ir Fryderykas Chopinas, smuikininkai Karolis Lipińskis ir Niccolò Paganini.
Dėkodami už paramą ir draugystę, Radvilai kūrinius dedikavo Ludwigas van Beethovenas, Felixas Mendelssohnas Bartholdy, F. Chopinas, M. Szymanowska.
Antonino rojuje – F. Chopinas ir dvi Ievos
Dar viena svarbia Radvilos rezidencija tapo medinė pilaitė Antonine (dabar Kališo apskritis, Lenkija). Ją kunigaikštis pasistatė susižavėjęs nuostabiu gamtos kampeliu. Pačiam Radvilai jo vardo pilaitė buvo poilsio vieta, kurioje, būdamas toli nuo vietininko problemų ir pareigų, mėgo medžioti, muzikuoti ir kurti.
Šioje pilyje viešėjo ir jaunasis F. Chopinas. Jo tėvai, tikėdamiesi finansinės paramos jaunojo genijaus mokslams užsienyje, skatino sūnų aplankyti kunigaikštį ir Antonine, ir Poznanėje, kur 1828-aisiais F. Chopinas koncertavo, kalbėjosi su Radvila apie muziką ir užbūrė visus įstabiu improvizatoriaus talentu.
Kai 1829 metų gegužę kunigaikštis atvyko į Varšuvoje vykusią Nikolajaus I karūnaciją, jis aplankė ir Chopinus. Nors tėvų viltys, kad Radvila taps sūnaus mecenatu, neišsipildė, tačiau Fryderykas, grįždamas po sėkmingų koncertų Vienoje, vėl apsilankė Antonine.
Laiške draugui Tytusui Wojciechowskiui jis rašė: „Buvau ten savaitę, ir net neįsivaizduoji, kaip man ten buvo gera. Grįžau paskutiniu pašto vežimu, ir tai vos atsispyręs įkalbinėjimams pabūti ilgiau. Mielai būčiau ilgiau pasėdėjęs, nes puikiai leidau laiką, tačiau mano reikalai, o ypač Koncertas, dar nepabaigtas ir nekantriai laukiantis savo finalo, privertė mane palikti tą rojų. Buvo ten dvi Ievos, jaunos kunigaikštytės [Elisa ir Wanda], itin malonios ir geros, muzikalios, jautrios būtybės.“
Toliau devyniolikmetis tęsė: „Sukūriau pas jį „alla polacca“ su violončele; nieko ten nėra, išskyrus blizgučius salonui, damoms; mat norėjau, kad kunigaikštytė Wanda išmoktų. Nes lyg ir daviau jai pamokas. Jauna ji, septyniolikmetė – graži ir išties net malonu buvo statyti pirštukus.“
O Radvilos kūrybą įvertino taip: „Kunigaikštis rodė man savo „Faustą“, ir daug kas man pasirodė taip gerai apgalvota, net genialu, ko iš vietininko niekaip negalėjau tikėtis.“
Kunigaikštį sužavėjo „Faustas“, poetą – kunigaikščio muzika
1808 metais Radvila perskaitė tik ką pasirodžiusį Goethes „Faustą“, susižavėjo siužetu ir pagal jį pradėjo kurti operą. Gali būti, kad senojo daktaro istorijoje jis įžvelgė paralelę su savo senelio Martyno Mikalojaus Radvilos likimu: šis domėjosi alchemija, darė įvairiausius eksperimentus, atsisakė krikščionybės, perėjo į judaizmą ir, progresuojant psichinei ligai, ieškojo filosofinio akmens.
Goethes draugas Carlas Zelteris – kompozitorius, pedagogas, Berlyno „Singakademie“ vadovas – 1810 metais poetui laišku pranešė: „Vienas muzikos mylėtojas aristokratas skiria daug dėmesio jūsų tragedijai ir, nors yra svetimšalis, bet jam neblogai sekasi pataikyti gaidą, atitinkančią žodžius.“
Goethe, didelis Wolfgango Amadeus Mozarto operų gerbėjas, svajojęs, kad ir jo „Faustas“ vieną dieną galėtų virsti opera, susidomi šia naujiena. Ir 1814 metais Veimare apsilankęs kunigaikštis Radvila groja garsiajam poetui savo sukurtą muziką. Goethe laiške Karoliui Ludwigui von Kneble‘iui taip išreiškia savo susižavėjimą: „Jis yra pirmasis mano sutiktas tikras trubadūras, galios ir entuziazmo kupinas talentas.“
Paveiktas Radvilos muzikos, Goethe netgi pakoreguoja kai kurias savo veikalo vietas – šios korekcijos išliko operoje, bet niekada nebuvo spausdintos „Fausto“ leidimuose.
Pirmasis sceninis operos pastatymas 1816 metais įvyko Radvilos rūmuose Berlyne: buvo atlikta beveik visa pirmoji „Fausto“ dalis ir truputis antrosios. Tarp klausytojų – dramos autoriaus sūnus Augustas Goethe, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II, taip pat ir filosofas G. W. F. Hegelis.
Prieš pradėdamas kurti operą, Radvila jau buvo žinomas kaip kompozitorius – dainų ir kūrinių fortepijonui autorius. Tačiau „Faustas“, kurtas ir tobulintas 1808-1831 metais, tapo ne tik garsiausiu jo kūriniu, bet ir pirmąja operos istorijoje Goethes dramos adaptacija. Populiarumu ją pranoko tik 1846 metais Hectoro Berliozo sukurtas „Fausto pasmerkimas“.
Vilnių pasiekė po devynerių metų
Visos Radvilos operos „Faustas“ premjera įvyko 1835 metų spalio 25-ąją Berlyno „Singakademie“. Deja, jos nesulaukė nė vienas autorių – Goethe mirė 1832 metais, o kunigaikštis – 1833-ųjų balandžio 7 dieną.
Tačiau opera gyvavo ir po kunigaikščio mirties: 1836-1848 metais Radvilos „Faustas“ buvo statomas Vroclave, Leipcige, Potsdame, Veimare, Prahoje. 1844-aisiais ji lenkų kalba atlikta Vilniuje, aranžuota Stanislovo Moniuškos ir kartu su keliomis kunigaikščio Radvilos dainomis atspausdinta. 1880 metais opera skamba Londone, 1932-1953 metais Krokuvoje įrašinėjama Lenkijos radijo, o 1999 metais buvo atlikta Baltarusijos Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Pirmieji 78 operos rankraščio puslapiai su E. Corneliuso ir J. Gotzenbergerio iliustracijomis saugomi Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje, o 1835 metų partitūros spausdinys – Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje.
P. S. Kunigaikštis Radvila ir jo žmona Luizė iš Hohenzollernų palaidoti Poznanės Arkikatedroje.
Kunigaikščio medžioklės pilaitėje Antonine, kur dabar įsikūręs viešbutis, kiekvieną rudenį vyksta tarptautinis muzikos festivalis „Chopinas rudens spalvose“ (Chopin w barwach jesieni).
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos su Lietuva susijusios garsios asmenybės.
