Su ja – Kultūros ministerijos išplatintas interviu apie ryškiausius šio muziejaus etapus, išskirtinumą, viziją, veiklą bei dabarties iššūkius.
– Muziejus sukaktį mini šūkiu „50 metų atviras lankytojams“. Bet kaip vis tik, bėgant dešimtmečiams, muziejus keitėsi? Kokius ryškiausius jo evoliucijos etapus išskirtumėte?
Lietuvos etnografijos muziejui, kalbant apie istoriją ir raidą, yra dvi svarbios datos: 1966 m. sausio 1 diena, kai įsteigtas muziejus, ir 1974 m. birželio 21 d., kai muziejaus ekspozicija atverta lankytojams. Apie muziejaus raidą galima kalbėti įvairiais aspektais, bet šia proga norėtųsi apsiriboti apžvalga to, kas skirta lankytojams: ekspozicijomis.
Muziejaus atidarymo dieną veikė 7 nuolatinės ekspozicijos, dabar jų skaičius perkopęs 50. Kiekvienos ekspozicijos sukūrimas prasideda nuo pastatų atrinkimo, tyrimų, perkėlimo į muziejų, jų atstatymo ir tik paskiausiai rengiama vidaus ekspozicija, paremta kitais muziejaus rinkiniais. Tai daug laiko, nuoseklaus darbo ir finansinių išteklių reikalaujantys projektai. Šis vyksmas muziejuje nepertraukiamas. Tačiau buvo gana ženklių laikotarpių, kai koncentruotasi į kurį nors vieną objektą.
7–8 dešimtmetį pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į medinę kaimo architektūrą ir valstiečių kasdienybės kultūrą, ją pristatant keturių etnografinių regionų Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos įrengtose išorės ir vidaus ekspozicijose.
Kiek vėliau, 9-ajame dešimtmetyje ir XXI a. 2-ajame dešimtmetyje, intensyviai dirbta kuriant etnografinio muziejaus miestelio ekspoziciją.
XX a. 10-ajame dešimtmetyje į idiliškos kaimo būties ir buities vaizdą įsiterpia sektorius, skirtas Lietuvos gyventojų tremties ir pasipriešinimo atminimui: pastatyta jurta (žeminukė), tremties vagonas, partizanų slėptuvė (bunkeris), paminklai. Sektoriaus kūrimas – ilgamečio muziejaus ir Lapteviečių brolijos bendradarbiavimo pavyzdys.
XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais, įgyvendinant Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programų projektus, muziejuje atstatomi XVIII a. Aristavėlės dvaro rūmai, vertingas medinės architektūros pavyzdys.
Ir galiausiai dabar muziejuje atveriamas Mažosios Lietuvos etnografinis regionas, kurį reprezentuoja Vabalų kaimo sodyba.
Taip sukuriama vertinga 155 pastatų Lietuvos tradicinės medinės architektūros ekspozicija, kurioje pristatomas visų 5 etnografinių regionų kaimų, dvaro ir miestelio paveldas. Tai akivaizdžiai parodo, kad tuos 50 metų muziejaus paveikslas pildėsi ir keitėsi.
– Koks šiandien yra Lietuvos etnografijos muziejus, skaičiuojantis penkis veiklos dešimtmečius?
– Besikeičiantis ir kuriantis. Muziejus šią sukaktį pažymi nuo praėjusių metų lapkričio prisistatydamas naujuoju pavadinimu – Lietuvos etnografijos muziejus. Senasis – Lietuvos liaudies buities muziejus – nebeatspindėjo per laiką mūsų šalyje, visuomenėje ir pačioje muziejaus raidoje įvykusių pokyčių, o ir paties muziejaus veiklų apimties. Dabartinis muziejaus pavadinimas yra glaustesnis ir tiksliau nusakantis muziejaus ekspozicijų, esamų muziejinių vertybių rinkinių ir veiklų turinį. Muziejuje saugomi etnografijos paveldo rinkiniai: tradicinės medinės architektūros pastatai; tekstilės, baldų, amatų, pramonės, technikos, namų apyvokos daiktų, liaudies meno, žemės ūkio padargų ir kitos vertybės, kurios perteikia Lietuvos žmonių kasdienybės kultūrą, dvasinės būties apraiškas joje, tautinį tapatumą, šalies istorijos atmintį. Tai ženklina dar vieną muziejaus raidos aspektą, ne vien iškabos pakeitimą.
Lankytojai kviečiami ne tik susipažinti su muziejaus ekspozicijomis, bet ir įsitraukti į jo veiklas bei edukacijas, kurių siūlome daugiau kaip pusę šimto. Jose susipažįstama su lietuviškomis tradicijomis ir papročiais, kulinariniu paveldu, tradicine architektūra, Lietuvos istorija. Dauguma edukacijų rengiamos natūralioje sodybų aplinkoje, pristatant ir pastatus, kuriuose visai kitaip atsiskleidžia ugdymo medžiaga bei turinys, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms.
Muziejus garsus tradicinėmis kalendoriniams papročiams skirtomis šventėmis. Labiausiai lankomos – Užgavėnės, Velykos, Joninės, Žolinė, Adventinis miestelis, kasmet pritraukiančios vis daugiau lankytojų.
Lietuvos etnografijos muziejus kasmet rengia parodas, inicijuoja ir vykdo projektus, organizuoja mokymus, savanorystės veiklas.
Muziejus – gyvas ir atviras, todėl ir etnografinė medžiaga lankytoją pasiekia veikiau kaip patirtis – įsirašanti, stebinanti, keičianti. Esame susitelkę ir nuosekliai, kryptingai dirbame, kad muziejus ne tik vizijoje, bet realybėje būtų atvira erdvė kiekvienam. Šios nuostatos įgyvendinimas reikalauja didžiulio muziejaus bendruomenės profesionalumo, kūrybiškumo. Matome, kaip ir mes patys tampame atvira, bendraujančia ir bendradarbiaujančia komanda.
– Kuo muziejus įdomus tiek lietuviams, tiek turistams?
– Lietuvos etnografijos muziejus, kaip muziejus po atviru dangumi, derina ir jungia tris svarbiausius aspektus: muziejaus rinkinių ekspoziciją ir jos interpretaciją, kraštovaizdį ir gyvąją ekspoziciją, rekreaciją ir pramogas.
Ir jau vien todėl jis yra daugialypis ir daugiaplanis. Lankytojas, atvykęs į muziejų, gali pasirinkti tokią veiklų dėlionę, kuri labiausiai atitiktų jo tos dienos nuotaiką, lūkesčius, pagaliau ir turimą laiko resursą. Todėl išskirti labai konkrečius dalykus būtų sudėtinga. Vieni teikia pirmenybę kalendorinėms šventėms (pastaraisiais metais jose nuolat auga užsienio turistų skaičius), kiti – edukacinėms veikloms, treti labai vertina mūsų rengiamus praktinius mokymus medinės architektūros paveldo tvarkybos, priežiūros klausimais. Absoliuti dauguma žavisi išpuoselėtomis ir prižiūrėtomis sodybomis, margaspalviais gėlių darželiais. Dar kitiems tai – labai patraukli vieta tiesiog ramiems pasivaikščiojimams kultūriniame kraštovaizdyje įvairiais metų laikais. Norisi paminėti ir tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės vedamas edukacijas Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje. Šis gyvas istorijos liudijimas nepalieka nė vieno, bendravusio su ja, abejingo.
– Ar sulaukiate ne tik lankytojų iš kitų šalių, bet ir muziejininkų, specialistų dėmesio?
– Esame Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos (AEOM), Europos muziejų švietėjų tinklo „Mokymasis visą gyvenimą muziejuose po atviru dangumi“ (LLOAM), Europos muziejų organizacijų tinklo (NEMO) nariai, taip pat vykdome dvišalius bendradarbiavimo projektus su Lenkijos, Estijos, Latvijos, Švedijos, Nyderlandų, Ukrainos muziejais po atviru dangumi. Trečius metus muziejuje įgyvendiname projektą su tarptautine organizacija „European Heritage Volunteers“. Šis projektas į muziejų pritraukia kultūros paveldo ir kitų sričių specialistus, studentus, kurie atvyksta į teorinius bei praktinius mokymus. Kasmet sulaukiame įvairių pasaulio šalių tyrėjų, specialistų, kuriuos domina mūsų medinės architektūros, baldų, tekstilės ir kiti rinkiniai bei tradicinės šventės, edukacijos. Iš tiesų vyksta intensyvūs tarptautiniai specialistų mainai dalyvaujant tarptautiniuose renginiuose, projektuose.
– Kaip sutikote žinią, kad po kelerių metų turėsite naujus „kaimynus“ – šalia iškilsiančią atvirą centralizuotą muziejinių vertybių saugyklą su kompetencijų centru?
– Tai yra didžioji geroji žinia ne tik mūsų, bet visai muziejų bendruomenei. Dėl šio projekto įgyvendinimo esame pasirengę sunešioti geležines klumpes, perplaukti marias ir nuversti kalnus. Labai tikimės, kad visuomenei, kultūros bendruomenei galėsime atverti naują, modernią, funkcionalią, patrauklią, išskirtinę erdvę.
Tai vertiname kaip labai svarbų Lietuvos valstybės pareiškimą, kai ne tik deklaratyviai išsakomas susirūpinamas kultūra, bet konkrečia programa parodoma, kad muziejinės vertybės ir jų derama priežiūra, apsauga ir kuo platesnis jų pristatymas visuomenei yra ne vien muziejininkų rūpestis. Įgyvendinę projektą, galėsime brėžti dar vieno muziejaus raidos etapo pradžią.
– Su kokiais iššūkiais ir lūkesčiais pradedate antrąją vadovavimo šiam muziejui kadenciją?
– Šiuolaikiniam muziejui nepakanka būti žinomu ir pripažintu vien Lietuvoje. Šiuolaikinio muziejaus veiklos neįsivaizduoju be atidaus pasaulio, Europos, šalies ekonominių, socialinių, geopolitinių prognozių vertinimo ir tyrinėjimo, kurios žada intensyvų, kupiną iššūkių ateinantį dešimtmetį.
Tokiais neramiais laikais muziejai gali tapti inkaru, suteikiančiu visuomenei aiškumo, supratimo, vilties. Muziejus šiandien yra aktualesnis nei bet kada anksčiau, būdamas ta vieta, kur mokomasi iš praeities patirčių, buriamos bendruomenės, ginamos humanistinės vertybės, vyksta jaunosios kartos ugdymas. Muziejus turi galią atliepti visuomenės poreikius ir ją keisti, sprendžiant svarbiausias socialines problemas ir kuriant ateities vizijas. Rusijos ir Ukrainos karo kontekstas atskleidžia kultūrinio paveldo, tapatumo ir etninės kultūros svarbą, stiprina visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą, bendruomeniškumą ir atsparumą susidūrus su grėsmėmis. Lietuvos etnografijos muziejus – vienas iš aktyvių šio vyksmo dalyvių. Tokiomis mintimis ir nusiteikimais pradėjau antrąją kadenciją.
Manau, kad, remdamiesi muziejaus stiprybėmis, įgyvendinsime ne vieną sėkmingą programą, projektą, kuris prisidės prie tvarios ir darnios visuomenės vystymosi, visuomenės pilietiškumo, tautinės savimonės, tapatumo ir kritinio mąstymo ugdymo, žmogaus gyvenimo kokybės, gerovės ir sveikatos stiprinimo. Tikiu, kad bus sukurta ar atnaujinta ne viena interjero ekspozicija, parengta edukacinė programa, sukurtos paslaugos, dėl kurių muziejus turėtų tapti dar patrauklesnis lankytojams – gyva ir atvira erdve kiekvienam.
Apie konkrečius planus, kol jie tik planai, nesu linkusi daug kalbėti, nes visiems gerai žinoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
