Lietuvos fotografijos klasikas Vaclovas Straukas: skaitovas ir aktorius dėl staiga prarasto balso turėjo ieškoti kitų saviraiškos būdų

„Didžiojoje Vaclovo Strauko (1923–2017) fotografijų dalyje matoma saulė. Jis yra sakęs, kad visada norėjęs nufotografuoti du dalykus – (ko taip esą ir nepavyko) – saulę, kad jos nematytume, bet jaustume šilumą; jaunystės momentą, kai žmogus virsta iš vaiko į jauną žmogų. Tai apie metaforišką siekiamybę, kurią turi užsibrėžęs sau. Iš anksto žinai, kad jos praktiškai neįmanoma pasiekti, bet turi tikslą, įsivaizduojamybę, regimybę, kuri visada veda į priekį“, – V. Strauko kūrybinį impulsą interpretavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas.

Tebesitęsianti epocha

Sostinės „Prospekto“ galerijoje vasario 1-ąją atidaryta šviesaus atminimo V. Strauko, kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų, personalinė paroda „Norėjau pasiekti saulę“.

G. Skudžinskas sakė, kad parodos pavadinimu virtusi V. Strauko citata iš vieno jo interviu puikiai iliustruoja meno sampratą. Menas, anot G. Skudžinsko, leidžia sau gilintis į dalykus, kurie neapibrėžiami, šiandieninio proto nesuvokti. Tuo jis, anot pašnekovo, ir skiriasi nuo viso kito pasaulio suvokimo – objektyvioji ir meninė tiesa nebūtinai turi sutapti.

Požerės kaime (Šilalės r.) gimęs V. Straukas mirė 2017-aisiais, eidamas 94-uosius metus. Su pasvarstymu, kad fotografijos legendos gyvenimo tarpsnis, ko gero, apėmė itin įvairialypį laiką, G. Skudžinskas sutiko.

„V. Strauko albume švedų kritikas Andersas Kreugeris rašė, kad fotomenininkas gyveno sovietiniame laike, kuriame viskas buvo sankcionuota, net ir fotografiniai atlaidai. Negalėjo fotografuoti to, ką nori, bet dėl savo betarpiškumo atrado tai, kas buvo tinkama santvarkai, bet kartu nereikėjo slapstytis ir prisitaikyti prie jos. Tarsi ir tiko santvarkai, bet ir nemelavo sau. Tuo jis, anot A. Kreugerio, buvo unikalus“, – pasakojo G. Skudžinskas.

V. Straukas paliko didžiulį pasekėjų ir mokinių būrį. „Kai kurie žinomi, vienas ryškiausių – Kazimieras Mizgiris. Epocha kaip kūrėjo, – dar vis tebesitęsianti“, – pažymėjo pašnekovas.

Liko ištikimas savoms temoms

Klaipėdiečio fotomenininko V. Strauko biografijoje akcentuojamas faktas, kad jis į meninės fotografijos pasaulį atėjo jau brandžiame amžiuje – būdamas penkiasdešimties.

„Toks faktas yra žinomas, bet tikriausiai jis fotografavo ir jaunystėje, o būdamas penkiasdešimties žengė į parodinį ir meninį gyvenimą. Labai aistringai įsitraukė, nuo penkiasdešimties suspėjo daug padaryti, jo palikimas didelis, fondai palikti... Daug laiko ir energijos tam skyrė. Nebuvo įsitraukęs tik formaliai“, – apie aktyvų fotomenininko dalyvavimą meno lauke kalbėjo G. Skudžinskas ir pridūrė, kad legendinio fotomenininko darbai saugomi MO muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Kolegai pritarė ir menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Kadangi fotografija į V. Strauko gyvenimą atėjo gan vėlai, ko gero, dėl to jam pavyko išvengti ilgų ieškojimų ir blaškymosi – jau buvo susiformavusi asmenybė, žinojo, ką nori fiksuoti.

„V. Straukui Lietuvos fotografija nebuvo svetima. Jis sekė kitų autorių kūrybą, daug bendravo ne tik su klaipėdiečiais, bet ir su Antanu Sutkumi. Kažkuria dalimi jis liko ištikimas savoms temoms, tik literatūrinę raišką pakeitė fotografinė, o žodį – vaizdas. Jis ir toliau pasakojo istorijas, formavo nuotaiką ir emocijas, tik visa tai darė jau fotografinėmis priemonėmis“, – sakė ji.

Vienas Lietuvos fotografijos klasikų

Šiandien menotyrininkai vieningai sutinka, kad V. Straukas – vienas iš Lietuvos fotografijos klasikų, kurio fotografija užima garbingą vietą greta A. Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Jono Kalvelio ir kitų lietuvių fotomenininkų kūrybos.

„Kalbant apie Klaipėdos regiono fotografus, teigčiau, kad netgi svarbiausias, o iš klasikų kartos – taip, vienas svarbiausių. <...> Etnografinė fotografija ilgainiui įgyja ir sentimentaliąją vertę. Apskritai, praėjus tam tikram laikui bet kuri fotografija (nebūtinai sukurta su paskata būti meno kūriniu) įgyja sentimentaliąją vertę kaip atminties dokumentas. Čia jau fotografijos kaip meno rūšies specifika. V. Strauko fotografijos cikluose, ypač „Pamario motyvuose“ (1972), „Paskutinio skambučio“ (1975-1987) serijoje – labai stipriai sužaidžia emocijos, ypač tiems, kurie tuo laiku gyveno ar augo, kurie dar prisimena, <...> net ir tiems, kurie to laiko nėra patyrę asmeniškai, ta fotografijos sentimentalioji vertė daro tam tikrą įspūdį, tam tikras konotacijas“, – apie kitokius fotografijų vertinimo aspektus bėgant metams kalbėjo G. Skudžinskas.

Kalbėdama apie legendinio fotografo kūrybinį palikimą ir jo įtaką fotografijos meno pasauliui, menotyrininkė D. Ruškienė sakė, kad V. Straukas Klaipėdos fotografijai yra ypač svarbi asmenybė: „Jis – vienas pirmųjų Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių (anuomet – Lietuvos fotografijos meno draugija). Ne mažiau svarbų pėdsaką jo fotografinė kūryba paliko ir visoje Lietuvos fotografijos istorijoje. V. Strauko fotografija kartu su A. Sutkaus, A. Macijausko, Romualdo Požerskio ir kitų šalies fotografijos grandų reprezentavo Lietuvos fotografiją anuometinėje Sovietų sąjungoje, taip pat ir už jos ribų. Šiandien jis priskiriamas Lietuvos fotografijos klasikams.“

Siekė būti originaliu

Anot D. Ruškienės, svarbu paminėti ir tai, kad V. Straukas vadovavo pirmajam Lietuvoje meninės fotografijos salonui, kuris 1970 m. buvo atidarytas Klaipėdoje.

„Anuomet be jo fotografijų Klaipėdoje neapsieidavo beveik nė viena paroda. Nors į meninės fotografijos pasaulį įžengė gana vėlai, buvo produktyvus menininkas, aktyviai rengė savo personalines parodas, pelnė daugybę apdovanojimų ir reikšmingų vertinimų užsienyje, išleido nemažai parodų katalogų. V. Straukas nevengė ir eksperimentuoti, siekė būti originaliu, išsiskirti. Kaip jis pats yra teigęs, jam buvo svarbu ką darė jo kolegos fotografai, vertino jų kūrybą. Tačiau jis visuomet ieškojo ir savų būdų, kad jo darbai būtų atpažįstami ir nekartotų jau atrastų sprendimų“, – pažymėjo menotyrininkė.

Vis dėlto, D. Ruškienės pastebėjimu, V. Straukas eksperimentavo gana saikingai ir iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas savoms temoms.

„V. Straukui buvo svarbu kalbėti apie tai, kas rūpėjo jam pačiam – gamtos grožis, kaimas, basi ir nerūpestingi vaikai, žmonių (ypač jaunų) optimizmas ir mokyklinis gyvenimas. Jo fotografija neabejotinai padarė didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, ne vienam fotomenininkui jis buvo ir liko autoritetu“, – įsitikinusi menotyrininkė.

Rašė eilėraščius, deklamavo ir vaidino

Svarbiausias ir ilgiausiai kurtas V. Strauko fotografijų ciklas, pasak D. Ruškienės, yra „Paskutinis skambutis“.

„Ši tema jam buvo labai artima dar ir dėl to, kad jis buvo pedagogas, baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas anuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), aktyviai dalyvavo studentų skaitovų konkursuose. Kurį laiką lankė teatrinės dramos studiją, veikusią Vilniaus Valstybiniame dramos teatre. Baigęs studijas, apie penkiolika metų mokytojavo Žemaitijos mokyklose. Mokytojaudamas neapsiribojo vien pedagogine veikla, rašė eilėraščius, dainas, dirbo saviveiklinėse dramos studijose, pats deklamavo ir vaidino. Tais laikais savo kūrybinei raiškai V. Straukas rinkosi literatūrą ir teatrą“, – pasakojo menotyrininkė.

Nuo 1952 m. V. Straukas apsigyveno Klaipėdoje ir lietuvių kalbos mokė Klaipėdos vidurinėse mokyklose.

„Dėl staiga prarasto balso, o tai skaitovui ir aktoriui buvo itin skaudus smūgis, turėjo ieškoti kitų saviraiškos būdų. Būtent tada pradėjo rimčiau fotografuoti ir netrukus fotografija tapo pagrindine jo kūrybine ir profesine veikla. Tačiau pirmąjį savo fotoaparatą „Zorkij“ jis gavo gana anksti. Gimnazijos baigimo proga jam jį padovanojo tėvai. Taigi, galima sakyti, kad fotografuoti jis pradėjo dar būdamas moksleiviu“, – tęsė pasakojimą D. Ruškienė.

„Paskutinis skambutis“, menotyrininkė neabejoja, V. Straukui yra pats svarbiausias fotografijų ciklas.

„Jis ne kartą yra minėjęs, kad visą laiką bandė pagauti momentą, kada moksleivis tampa jaunuoliu, brandžiu žmogumi. Autorius teigia, kad to momento užfiksuoti jam taip ir nepavyko, bet šiandien matome, kad jis sukūrė labai svarbų anuometinės mokyklos paveikslą. Ne tik savo tema, bet ir raiška. Šio ciklo fotografijos bene dažniausiai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose ir pelnė jam pagrindinius apdovanojimus. Tai – pats nuosekliausias jo ciklas“, – dalijosi įžvalgomis D. Ruškienė.

Jautrus tiek gamtos, tiek ir žmogaus grožiui

V. Straukas, tęsė ji, lyrikas, labai jautrus tiek gamtos, tiek ir žmogaus grožiui: „Jo fotografinėje kūryboje yra ir ciklas „Jaunoji Klaipėda“ (1977), kuriame buvo anuometinio sovietinio pažangaus gyvenimo atvaizdai. Jis važiavo į naujai statomus Klaipėdos rajonus, plakatiniu stiliumi fotografavo darbininkų paveikslus, šventes. Tačiau pats autorius tokių darbų nesureikšmina. Teigė, kad tai buvo to laiko fotografija, ji buvo neišvengiama. Jam svarbiausias buvo kaimas, žvejai, jų kasdienybės poezija. Labai mėgo rūką, kuris aptirpdydavo griežtus kasdienio gyvenimo kontūrus, tačiau užvis svarbiausia jam buvo saulė. Ne tik kaip tiesioginis šviesos šaltinis, bet ir kaip optimizmo liudijimas. Kad atsidurtų saulė jo fotografijoje, jis dažnai imdavosi montažo. Tiesa, niekada savęs nevadino „montažistu“. Na, ir žinoma, mokykla, kurią jis vadino amžina savo meile. Manau, galima teigti, kad V. Strauko fotografija – odė jaunystei, grožiui. Jos esmė – nepaneigtina meilė gyvenimui.“

„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) Vaclovo Strauko personalinė paroda „Norėjau pasiekti saulę“ veiks iki kovo 10 d.