Albume, pavadintame DISKO – nuotraukos iš Andrew Mikšio kelionių po tokius kaimus ir miestelius kaip Šalčininkai, Lentvaris, Varėna, Marcinkonys, Pabradė. Dešimt metų trukusio projekto metu fotografas sėsdavo į automobilį, palikdavo namus Vilniuje ir ieškodavo provincijos diskotekų bei ten atsipalaiduoti atėjusių žmonių.
Jie visi – tokie, apie kurių egzistavimą dalis Lietuvos visuomenės norėtų užmiršti: su savitu stiliaus supratimu, šukuosenomis ir šokių judesiais, kartais agresyvūs, kartais pavargę, prisibijantys fotoaparato blykstės, arba priešingai – norintys prieš ją pasirodyti.
Jų šokių aikštelės – tokios, kokias Lietuvai paliko sovietmetis: tamsios, dešimtmečiais nerenovuotos. Vienos 2000 m. Švenčionyse darytos nuotraukos fone dar galima pamatyti ant sienos kabančią Lenino galvą.
Kaip ir ankstesnis Andrew Mikšio projektas „Baxt“, kuriame jis fotografavo Vilniaus taboro gyventojus, DISKO sulaukė pasaulinės žiniasklaidos dėmesio: vieną iš nuotraukų išspausdino JAV kultūrinis žurnalas „New Yorker“, apie jas kalbėjo amerikiečių televizija CBS, britų dienraštis „Daily Mail“.
„Andrew savo nuotraukose fiksuoja kartą, kuriai buvo lemta gimti į didžiulę sumaištį. „Disko vaikų“ akyse vis dar matyti praeitis ir sunkiai išlaikomas abejingumas, tačiau jie – būtybės, gimusios laikotarpiu, kurio daugiau nebus, kuris bus gyvas tik Andrew fotografijose. Andrew Mikšiui pavyko nufotografuoti nykstantį pasaulį, efemerinių diskotekos šviesų tvinksniuose skleidžiantį mirtį ir viltį“, – fotografą knygos anotacijoje gyrė amerikiečių poetas ir eseistas, JAV nacionalinio radijo NPR komentatorius Andrei Codrescu.
Vienas Lietuvoje gyvenančių britų verslininkų netgi tikino, kad diskotekų nuotraukų parodymas britų žiniasklaidoje yra skirtas sulaikyti vakariečius nuo investicijų į Lietuvą. Jo mintis į anglų kalbą išvertė ir „Facebook“ pasidalino Lietuvos ambasada Londone.
Ką apie visa tai mano pats Andrew Mikšys? Interviu su fotografu:
- Kaip ir kodėl sumanei fotografuoti Lietuvos kaimų diskotekas?
- Buvo apie 2000-uosius, vasara. Lankiausi Švenčionyse. Lauke gėriau kavą ir pamačiau kelis vaikus einančius į vietinę diskoteką. Nusekiau paskui juos vidun. Aplinka atrodė labai sovietinė, jie vis dar turėjo Leniną, kabantį ant sienos. Bet ten einantys jauni žmonės – galėjai matyti, kad jie jau yra kitokie. Toks kontekstas tarp praeities ir dabarties man pasirodė labai įdomus. Kitą savaitę ten grįžau ir pradėjau fotografuoti.
Tada sužinojau, kad daugelis kaimų ar mažų miestų Lietuvoje turi po diskoteką. Pradėjau lankyti vis naujas jų ir taip projektas augo. Nebuvo taip, kad visus 10 metų nuolat dirbčiau prie šio projekto. Bet kai tik galėdavau, važinėdavau po Lietuvą ir ieškodavau diskotekų.
- Ką norėjai šiuo projektu parodyti?
- Manau, kad šios diskotekos ir ten einantys žmonės yra labai žavūs ir įdomūs. Panašiai mąsčiau fotografuodamas romus savo ankstesniam projektui. Nesu žurnalistas, nekuriu dokumentinės fotografijos – tiesiog manau, kad visuomenėje yra tam tikros vietos, žmonių grupės, kurios yra vertos dėmesio.
- Ar į diskotekas važiuodavai vienas?
- Taip, dažniausiai vienas. Kelis kartus buvau pasiėmęs draugų, nes jie norėjo pamatyti naujų vietų kur nors ne Vilniuje. Bet man svarbu fotografuoti vienam. Santykis su fotografuojamais žmonėmis turi būti tiesioginis.
- Ar nebuvo baisu? Lietuvos kaimų diskotekos turbūt nėra pati draugiškiausia vieta, ypač nieko nepažįstančiam užsieniečiui su fotoaparatu rankose.
- Kai pamatau ką nors, kas man yra super įdomu, tai tiesiog varo į priekį. Suprantu, kad privalau tai padaryti, privalau ten nueiti ir padaryti tas nuotraukas.
Be to, fotografuojant kartais yra geriau būti ne vietiniu. Aš turiu ilgus plaukus, neatrodžiau kaip dauguma vaikinų diskotekose. Esu iš Amerikos, kalbu laužyta lietuvių kalba. Manau, kad man tai tik padėjo.
Fotografuodamas neturėjau jokių problemų, man niekas negrasino. Vieną kartą, berods Šalčininkuose, pirmą kartą nuėjau į ten esančią diskoteką. Prie baro keli vaikinai gėrė degtinę, pasiūlė prisijungti ir išgerti kartu su jais. Taip ir padariau. Jie atrodė labai „kieti“, bet kai pasikalbėjome, papasakojau, ką darau, jie vėliau noriai fotografavosi.
Apskritai, žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai draugiški. Jie saugodavo mane, būdavo kaip šeimininkai. Esu jiems labai dėkingas.
- Kaip žmonės reaguodavo, kai norėdavai juos nufotografuoti?
- Kiekvienas žmogus buvo skirtingas. Buvo tokių, kuriuos labai norėjau nufotografuoti, bet reikėdavo įtikinėti, nes iš pradžių jie nesutikdavo. Kiti tiesiog labai norėdavo fotografuotis, kai pamatydavo fotoaparatą ir šviesas. Aš naudoju labai dideles šviesas. Žmonės mato, kad iš tikro noriu padaryti nuotrauką. Nebuvo taip, kad sėlinčiau ir slapta juos fotografuočiau.
- Po to, kai šios nuotraukos atsidūrė britų žiniasklaidoje, sulaukei kaltinimų blogu šalies įvaizdžio formavimu, šaipymusi iš kaimų diskotekose besilankančių žmonių, netgi noru sulaikyti užsienio investuotojus nuo atėjimo į Lietuvą. Ką gali į visa tai atsakyti?
- Pora dalykų: visų pirma, buvau šokiruotas to, kaip šios nuotraukos buvo pateiktos Lietuvos žiniasklaidoje. Prie projekto dirbau ilgą laiką, rodžiau jį žmonėms, nuotraukos buvo publikuotos „New Yorker“ ir kitur. Projektas buvo pakankamai žinomas. Dėl to mane nustebino reakcija Lietuvoje.
Manau, kad daugeliu atvejų žiniasklaida veikė labai neatsakingai: pirmiausia išspausdindavo straipsnius, o tik tada, po kelių dienų, paskambindavo man paklausdama komentaro. Aš turiu savo interneto svetainę – galima ten nueiti ir viską sužinoti apie šį ir kitus fotoprojektus, rasti ankstesnius interviu ir visa kita. Tačiau neatrodė, kad rašančiuosius domino sužinoti tikruosius faktus. Tai nuvylė.
Taip pat labai nuvylęs dalykas buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Jono Staselio reakcija („Liūdna, kad viešųjų ryšių akcijai naudojami dalykai, kurie turi mažai ką bendra su realybe. Kiek žinau, A. Mikšys jau seniai baigęs savo fotografijų ciklą iš Lietuvos provincijos šokių, tačiau publikacijoje tai pristatoma kaip šiandieninės Lietuvos tikrovė su aliuzijomis į miškuose nuogus lakstančius pagonis, kurie krūmuose užsiima seksu, o tuo patu metu kaimo šokiuose geria, glamžosi ir mušasi“, – J. Staselio citata „Lietuvos ryte“ apie „Daily Mail“ straipsnį – DELFI). Juk šis žmogus reprezentuoja Lietuvos fotografiją pasaulyje. Nežinau, kas jį motyvavo, bet man tai buvo labai keista.
- Atrodo, kad svarbiausia priežastis, kodėl Lietuvoje nuotraukos priimtos negatyviai, buvo ta, jog jose Lietuva pasauliui pristatoma kaip nuo sovietinės praeities vis dar nepabėgusi šalis.
- Nemanau, kad mano nuotraukos parodė, kad Lietuva neva vis dar yra sovietinė šalis. Mano manymu, šiose nuotraukose nėra nieko, ko reikėtų gėdytis. Kai kam atrodo, kad Lietuva mano fotografijose atrodo netobula. Tačiau žmonės, kuriuos fotografavau, buvo nuostabūs, vietos – nuostabios. Nematau priežasties, dėl ko reikėtų nusiminti, kad tokie dalykai čia egzistuoja. Kaip tik reikėtų džiaugtis, kad turite tokią unikalią kultūrą.
Tačiau tai, kaip mano fotografijas žiniasklaida pateikė visuomenei, buvo labai sovietiška. Kritikuoti ką nors už tai, kad jis neva dirba prieš tautą ar valstybę – tai yra sovietinis mąstymas. Man tai parodė, kad žiniasklaida Lietuvoje vis dar nėra laisva, kad yra mąstoma ideologiškai.
Kalbant apie kultūros žmones, kaip Jonas (Staselis – DELFI), kultūros atašė Londone ir kitus – man tai parodė, kad jie taip pat vis dar veikia labai sovietiškai. Pavyzdžiui, fotomenininkų sąjunga vis dar turi gana sovietinę biurokratiją, kur sąjungos nariai remia kitus narius, bet visi, kurie yra už jų grupės ribų – jie būna kritikuojami.
Kitas mane ypač nuliūdinęs dalykas – ta istorija, kai Lietuvoje gyvenantis britų verslininkas komentavo mano nuotraukas, kad jos neva atneš žalą Lietuvos ekonomikai. Man nerūpi, jei žmonės kritikuoja mane, mano nuotraukas, ar kas aš esu. Sakykit ką norit.
Bet ten buvo kritikuojami žmonės, kuriuos aš fotografavau. Buvo pasakyta, kad neva visas nuotraukas padariau viename kaime prie sienos su Baltarusija. Tokio teiginio potekstė – kad ten gyvenantys žmonės yra rusai ar baltarusiai. Kad tai rusakalbių mažumos diskoteka, o ne „tikrų lietuvių“.
Toks nacionalizmas mane varo iš proto. Kaimai ir miesteliai, kurių diskotekas fotografavau, ypač Eišiškės – jie yra labai multikultūriški. Ten gyvena lenkai, žydai, rusai, baltarusiai, lietuviai. Lietuva savo istorijoje buvo stipriausia būtent dėl multikultūriškumo. Dėl to, kad skirtingi žmonės gyveno kartu ir kartu kūrė kažką puikaus. Tai yra Lietuvos identiteto dalis. Idėja, kad Lietuva turėtų būti tik lietuviams yra absurdiška.
- Nuo pat pirmojo savo atvykimo į Lietuvą 95-aisiais, čia praleidi daug laiko. Ar jauti, kad Lietuvos kultūra vaduojasi iš sovietinio mąstymo, tampa liberalesnė?
- Kaip ir sakiau, sovietinių rudimentų vis dar yra likę daug. Bet tuo pat metu vyksta labai daug nedidelių skirtingų kultūrinių judėjimų mene, muzikoje, visur. Jie yra visiškai kitokie. Tai yra nuostabu.
Tačiau taip pat matau, kad yra dedamos didelės pastangos visą sovietinę Lietuvos praeitį tiesiog ištrinti, jos visiškai atsikratyti. Bet juk tai yra Lietuvos istorijos dalis! Visi baisūs dalykai, kurie buvo Sovietų sąjungoje, turi būti įvardyti ir pripažinti. Tačiau praeitis nėra tai, ką galima lengvai ištrinti ir sakyti – dabar mes esame Europos Sąjungos dalis, ar Vakarų Europos dalis. Aš esu Amerikos lietuvis (Andrew Mikšio tėvas ir senelis yra lietuviai – DELFI) ir tai yra dalis to, kas mes visi esame. Ir visa tai yra gerai.
- Išleidai fotoalbumą apie Vilniaus taborą, Lietuvos kaimų diskotekas. Kas kitas eilėje?
- Pastaruosius penkerius metus daug fotografavau Baltarusijoje. Pernai buvau ten kelis kartus, nes jaučiau, kad projektas dar buvo nebaigtas. Dabar turiu daugybę nuotraukų. Noriu, jas sudėti į naują fotoalbumą. Turiu labai daug medžiagos, reikės bent pusmečio visą ją apdoroti. Be to, kaip ir šiai knygai, jai lėšas leidybai rinksiu per „Kickstarter“ (internetinis socialinis tinklas, kuriame žmonės iš viso pasaulio gali paremti įvairius kūrybinius projektus. DISKO leidybai taip buvo surinkta 16 tūkst. JAV dolerių – DELFI). Tikiuosi, kad kitais metais panašiu laiku jau turėsiu ir knygą apie Baltarusiją.