„Augimas jaučiasi, balandžio ir kovo mėnesių rezultatai buvo puikūs“, – teigia „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.
Pasak jo, 2021 metai, palyginus su priešpandeminiais 2019-aisiais, patyrė 55-60 procentų kritimą. 2022-ieji prasidėjo optimistiškai, tačiau turėjo 2 mėnesius išgyventi omikrono bangą.
„Sunkiausias periodas buvo omikrono pradžia ir respiratorių reikalavimai kino salėse, – pasakoja R. Bilinskas. – Tada kritome į 2020 metų lankomumo duobę, kai ne tik nebuvo naujų filmų, bet ir visi baiminosi eiti pramogauti. Kino teatrų lankomumas krito 85-90 procentų. Tačiau nuo kovo mėnesio stabiliai augame ir, galima sakyti, grįžtame prie buvusių žiūrovų srautų. Premjeros, kurios turėjo pasirodyti 2021-aisiais, jau turi vietas rudens premjerų tinklelyje, tad viskas po truputėlį grįžta į savas vėžes.“
Kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė, sugretindama priešpandeminius 2019-2020 metus ir 2021-2022 metus, įvardina, kad lankomumas krito apie 50 procentų. „Tai – skausmingi skaičiai, – sako ji. – Paskutinis kritinis kino teatrų lankomumo taškas – 2021 m. birželis. Nuo jo atsispyrus iki šios dienos juntamas palaipsnis kino teatrų lankymo augimas, kuris natūraliai svyruoja, priklausomai nuo sezono ir rodomų filmų turinio. Labiausiai žmonės į kino teatrus pritraukia stiprus kino turinys, specialieji renginiai. Tendencijos nėra naujos, tačiau jos dar labiau išryškėjo – vidutiniams, mažesnį reklaminį biudžetą turintiems filmams surasti auditoriją tampa vis sudėtingiau“.
Kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas primena, kad 2020 metais kino teatrai negalėjo dirbti 5 mėnesius, 2021-aisiais – 4 mėnesius. „Iš viso – 9 mėnesiai turto nusavinimo, ekranų nebuvimo, – sako G. Plytnikas. – Tačiau iki šios dienos jau susigrąžinome 70 procentų savo 2019 metų žiūrovų srauto. O jų kiekis priklauso nuo Holivudo blockbuster’ių kiekio. Į užmaršties paraštes išvažiavo visi gamintojai, platintojai, prodiuseriai, kurie atidavė filmų teises on-line, atsisakė „kino teatrinių langų“ politikos. 95 proc. lietuvių filmų vėlino premjeras daug kartų.“
Anot G. Plytniko, didžiaisiais kino teatrų gelbėtojais tapo užsienio filmai, jų kūrėjų pristatytos pasaulinės premjeros. Bet sykiu jis dėkingas ir lietuvių kino industrijos ryžtingiesiems.
„Pagarba Lietuvos filmų „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius), „Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė), „Kernagis“ (rež. A. Lekavičius) ir ypač „Vyras už pinigus“ (rež. J. Krisiūnas) kūrėjams: jie nepabijojo „surizikuoti“ ir išėjo laimėtojais, – kalba G. Plytnikas. – Pramoginiai lietuviški filmai grįžta. Rudenį Lietuvos naujienų startai vyks kas dvi savaites. Žiūrovai rinksis privataus kapitalo finansuojamus filmus.“
Pasak jo, kino teatrų lankytojai dabar renkasi tuos filmus, kurie nepavogti internete, yra didesnio biudžeto, originalūs reginiai didžiajame ekrane arba žinomi tęsiniai bei dubliuota Holivudo animacija.
„Nurašytas „arthauzas“, festivaliniai filmai. Karantino efektas: kam žiūrėti smulkmę su visais, jei legalų ar vogtą namie pažiūrėsiu, nes vis vien greitai rodys, – ironizuoja G. Plytnikas. – Tačiau į pramogą besiorientuojantys Lietuvos ir Holivudo filmai – lygiaverčiai konkurentai dėl žiūrovų srauto. Paklausūs lietuvių režisieriai kuria filmus, kurių rezultatai nenusileidžia Holivudo korifėjams.“
A. Balžekienė pritaria, kad tiek Holivudo produkcija, tiek ir lietuviškas kinas turi savo žiūrovą, ryškios atskirties nėra. Pernelyg nepasikeitusi ir lietuviškų filmų peržiūrų statistika: „Didelio skirtumo, susijusio su pandemija, nepastebime, rezultatai labai priklauso nuo konkrečių filmų, jų meninės vertės, tematikos ir reklaminės kampanijos stiprumo bei tikslingumo. Kino teatre „Pasaka“ mes labai mėgstame ir mylime dokumentinius filmus, taigi visada maloniai džiugina jų sėkmė. Džiaugiuosi už filmus „Šuolis“ ir „Kernagis“. Taip pat džiaugiamės parodę ir tokius filmus kaip „Švelnūs kariai“ (rež. M. Stonytė), „Pavyzdingas elgesys“ (rež. N. Milerius, A. Mickevičius). Publikos skonis stipriai nesikeičia: kokybiški, stiprias reklamines kampanijas turintys filmai sutraukia žiūrovus nepaisant žanro.“
R. Bilinskas sako pastebėjęs, jog žiūrovai negrįžta į kostiumines dramas, karines istorijas. „Pasigendame vyresnių žiūrovų, tad su šia auditorija reikės padirbėti dar labiau“, – svarsto rinkodaros vadovas.
Deja, „Multikino“ yra buvę ir tokių seansų, kai filmas rodytas vos vienam žiūrovui. Kino teatre „Pasaka“ yra vykęs seansas, tesulaukęs 3 žiūrovų. Kai kuriuos seansus teko atšaukti ir „Forum Cinemas“. „Tai turėjome padaryti ne dėl pandemijos, o dėl menko susidomėjimo“, – neslepia G. Plytnikas.
„Kūrėjai, kuriems svarbus žiūrovų lankomumas, reagavo skaudžiai, o kurie gyvena iš kūrybinio proceso – per daug neliūdėjo. Pasidžiaugė, jog premjera įvyko ir iškeliavo kurti naujų. Mums, žinoma, apmaudu, kai nacionaliniai filmai nesulaukia susidomėjimo. Turime galvoti ir analizuoti, kodėl taip yra. Tai – plati tema, – sako R. Bilinskas, tačiau pabrėžia, kad yra ir kuo pasidžiaugti. – Mums labai trūko tokių filmų kaip „Drugelio širdis“ (rež. I. Kurklietytė), kuris žiūrimas šeimų ir mokyklų grupių. Esame laimingi, turėdami jį savo repertuare. Norisi dar daugiau kokybiškų filmų vaikams.“
„Multikino“ atstovas taip pat džiaugiasi dokumentiniais filmais „Šuolis“, „Mrs. Lansbergis. Sugriauti blogio imperiją“, „Kernagis“ – į šių filmų seansus gausiai rinkosi žiūrovai, tai nulėmė šių filmų temos.
„Ir rudenį išties bus, ką žiūrėti, – žada R. Bilinskas. – O kol kas mane labiausiai nustebino „Šuolis“, kuris turi visas sudedamąsias žiūroviško kino detales, o kas svarbiausia, jis yra dokumentinis ir labai nepaprastas! Tokių istorijų nėra daug ir džiaugiuosi, jog ji buvo su tokiu darbštumu mums atskleista.“
Koks lietuviškas filmas bus pripažintas Žiūroviškiausiu, paaiškės nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2022“ ceremonijoje, kuri įvyks birželio 5 d. LDK valdovų rūmų kieme. Lietuvos nacionalinius kino apdovanojimus organizuoja asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras.